Šokio šokas

2009-01-07

Nesuskaičiuojamas varnų būrys glaudžiu ratu apsupa mano snieguotus stogus, sėdžiu kelius apsikabinus, tirštu rašalu aplietas akis į dangų nukreipus – jei Tu mano išsigelbėjimas, tai kas aš Tau?

Pasižymėk į darbų sąrašiuką aštuonioliką apkabinimų ir gilius tamsius bučinius, pusnys semia ausis, išbadėję angelai neranda lesalo, o troškimai yra tik kvapnūs arbatos puodai, bet kas juose?

Tu svarstai, ar aš nespaudžiu savęs kaip pastos iš besibaigiančios tūbelės, aš nebežinau, kur man dėtis, visi tie stogai ir žemumos (duobės nebeatrodo tokios gilios, kai pilnos sniego), nekantriai iš saujų išslydęs sapnų menas, šlubčiojantys šunys ir keista muzika.

Esu tokia, kokia visada norėjau būti. Savo švelnių rankų kūrinys, kantriai nubučiuota.

Savo pačios eksperimentas.

Drąsiai myliu.

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams