Šis pasisakė esąs tas pats žaltys, kuris buvo įlindęs į jos marškinių rankovę

2007-12-14

Atidunda sunkiais žingsniais darbas, paima mano galvą už plaukų, ir tekšt tekšt murkdo į purvą, žinosi, kaip svajot. Atskrenda rožinės fėjos balerinų sijoniukais, pririša man prie ausų po helinį balioną, ir pukt pukt traukia aukštyn: rašyk, sako, mieloji, viską, kas trukčioja tarp smegenų nervų, kai klaidžioji išsišiepus be tikslo po savo rožinį miestą. Pranešinėk ugniniais signalais balzganam dangui apie žaibiškus nuotaikų pokyčius, ir visus mintijimus, kad esi gabija židinio gobėja. Iš miglų išnyra senas kiaulių nuėstas autobusas, keisti keleiviai atrodo ką tik išleido savo sielas po dausas pasibastyt, ššš, nejudink jų, kol besieliai. Sako, taip galima vargšelius amžinai užrakint bepročių anapusybėj. Niaukiasi ir viauksi poros mėnesių pūkuoti šunyčiai, būsiu jiems visiems mama, duosiu atsigerti saldaus nektaro, užauginsiu dievukus. O žinot kitose šalyse populiarūs gyvūnėlių psichologai, manau, šis darbas man patiktų. Netampytų už šviesių plaukų po paklaikusias dykumas.

O rašant net ir su nuliu lankytojų galima ketvirtoj vietoj pagal apsilankymų skaičių pabusti:

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams