Serialas Tarnaitės pasakojimas (Handmaid’s Tale)

2018-01-31

Handmaids TalePaprastai žiūrėtų filmų, o juolab serialų neaprašinėju: esu knygų žmogus, man patinka svetimus pasaulius pačiai susikurti savo vaizduotėje, o ne pažiūrėti, kaip juos mato kino režisieriai. Todėl, žinoma, iš pradžių (prieš pusantrų metų) perskaičiau Margaret Atwood romaną, kuris mane nepaprastai sužavėjo, o tik tuomet jau susidomėjau jo ekranizacija.

Pasakojama apie distopiją, kuri lengvai gali bet kada ištikti mūsų ar kokią kitą šalį – religijos ekstremistams užėmus valdžią – savaime dingsta pamatinės žmogaus teisės ir laisvės; vieną dieną Tu laisvai gyveni nesuvokdama, kokia laiminga esi, kitą – paukšt, esi mušama ir prievartaujama kalinė, baudžiama net už netinkamą žvilgsnį. Mes gyvenam savo ramų gyvenimėlį laisvoje Lietuvoje ir jaudinamės bei nerimaujame dėl įvairių kasdienių dalykų – brangstančių paslaugų, nesveikos mitybos, painiavos stiliaus tendencijose, feministės kovoja dėl vienodo atlygio moterims ir vyrams už tą patį darbą, o vaikai kartais erzina savo zyzaliojimais. Bet kai pažiūri Tarnaitės pasakojimą, imi viską truputį rimčiau vertinti ir suvoki, kokia esi laiminga! Nesakau, kad nereikia toliau kovoti dėl lyčių lygybės – šiandien mes neturėtume to, ką turime, jei moterys anksčiau nebūtų kovojusios, tačiau kartais svarbu stabtelėti ir pasidžiaugti jau pasiektais rezultatais.

Arba galimybe susilaukti vaikų. Visas gyvenimas griūna, kai gyveni tobulai gražiuose namuose, esi visiškai materialiai apsirūpinusi, bet nepavyksta realizuoti motinystės instinkto. Statistikos duomenimis, kasmet vien Lietuvoje nevaisingų porų gretos pasipildo dviem tūkstančiais, ir jei ši tendencija išliks, greitai iš tiesų turėsime panašią situaciją, kokia rodoma seriale. Tai suvokdama net ir kiekvieną atsibudimą naktimis, kiekvieną vakarinį verkimą, kiekvieną apkakoto užpakalio plovimą vertinu visai kitaip – nes svajojant apie kūdikį jo susilaukti yra didžiausia gyvenimo dovana. Arba – vėl grįžtant prie feminizmo temos – nenorint susilaukti kūdikio Tavęs niekas neverčia (nors Bažnyčia vis dar bando).

Tai va tokie serialai man patinka – juos žiūriu ne tik dėl pramogos, bet dėl platesnio akiračio, geriau įsisąmoninamos kasdienos jausenos, dėl skatinimo iš naujo pervertinti savo dabartinį gyvenimą ir suvokti savo laimingumo laipsnį. Jeigu žinai daugiau panašių – būsiu dėkinga už rekomendacijas.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams