Savi vs. svetimi: moralinė dilema

2008-08-01

vaikutis.jpgPo vakarykščiu įrašu komentarą palikusi Marija paskatino mane susimąstyti apie ribą tarp altruizmo ir savanaudiškumo. Taip, tikriausiai velniokiškai nekrikščioniška yra siekti gyventi tobulai gražiai, kai aplink esančiuose sąvartynuose benamiai dreba radę skanesnį kąsnį. Šitam reikalui pateisinti turiu savą teoriją – kiekvienas asmuo turi pasirinkimo laisvę. Esu tikra, kad jei likimas, keršydamas už aroganciją, paliktų mane be namų, pinigų ir galinčių padėti artimųjų, nenuleisčiau rankų. Rasčiau vietą, kur nusiprausti, apsirengčiau padoriausiais drabužiais ir ieškočiau darbo. Esu įsitikinusi, kad išsikapstyčiau. Blogiausiu atveju iš pašalpų gyvenčiau.

Kitas reikalas yra silpniausieji mūsų visuomenės nariai, kurie dar per maži stipriai keisti savo gyvenimą – vaikai. Marija vakar klausė, kodėl pirkčiau šunį, jei galima pasiimti beglobį iš prieglaudos. Kam gimdyti vaikus, kai tiek daug jau gyvenančių pasaulyje mažylių neturi tėvų?

Instinktas pratęsti giminę? Noras turėti ne tik emocinį, bet ir kraujo ryšį su savo atžala?

Net jei mano būsimi vaikai ir nepaveldės mano akių mėlio ar įžvalgaus proto, žinosiu, kad padariau viską, jog jie būtų kiek įmanoma arčiau mano subjektyviai įsivaizduojamo idealo. Kūdikio fizinė sveikata priklauso net nuo tėvų elgesio prieš pradedant gyvybę – narkotikai, alkoholis, tabakas tėvelių organizmuose tikrai ne gėris. Deprivacija pirmomis dienomis stipriai įtakoja vystymąsi likusį gyvenimą, šilumos ir meilės stoka atsiliepia pasaulio suvokimui. Todėl manau, kad įsivaikindamas apgyvendini namie tiksinčią bombą. Be jokios abejonės, mažyliai čia niekuo nekalti, jiems reikia tėviškos globos ir namų ramybės, augant vaikų namuose pasaulio vaizdas jiems dar labiau išsikreipia. Čia ir kyla klausimas – kiek savanaudiškumo turi noras auginti savo vaikus, kai imi svarstyti problemas, kurios iškiltų įsivaikinus svetimus?

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams