Sausį skaičiau

2009-01-31

Jean-Paul Sartre „Žodžiai”
Aš pradėjau pažinti save. Buvau beveik niekas, daugių daugiausia – veikla be turinio, betgi daugiau ir nereikėjo. Aš ištrūkau iš komedijos ir, nors dar nedirbau, bet jau nebežaidžiau; melagis, kurpdamas melagystes, atrado savo tiesą. Aš gimiau, kai pradėjau rašyti: prieš tai buvo veidrodžių žaidimas; parašęs savo pirmąjį romaną supratau, jog vaikas įsigavo veidrodinius rūmus. Rašydamas aš gyvenau, pasprukęs nuo suaugusiųjų; egzistavau tik tam, kad rašyčiau, ir jei sakydavau: „aš”, tai reiškė – aš, kuris rašau. Šiaip ar taip, aš pažinau džiaugsmą: į viešumą iškeltas vaikas privačiai susitikinėjo su pačiu savimi.

Charles Bukowski „Skaitalas”
Geriausi gyvenimo periodai būna tada, kai ničnieko neveiki, o tik svarstai apie jį, lėtai apgalvoji. Na, tarkim, nusprendei, kad gyvenimas beprasmis, tada jis tampa ne visai beprasmiu, nes tu supranti jo beprasmiškumą, ir tavo beprasmiškumo supratimas suteikia jam prasmės. Suprantate apie ką aš? Optimistinis pesimizmas.

Tibor Fischer „Kelionė į kambario galą”
Gyvenimas tau suteikia galimybę pasirinkti supermadingą arba išėjusią iš mados suknelę, protingo, reiklaus muziko sukurtą muziką arba muzikėlę, kokio mulkio sukurptą iš nuvargusių pavogtų natų, ir tie iš mūsų, kurie sugeba teisingai pasirinkti, turėtų susilaukti plojimų. Juk gyvenime svarbiausia visada teisingai pasirinkti ir kad tau plotų reikiami žmonės. Kam gi dar mes esame šiame pasaulyje?

Tibor Fischer „Kolekcininkų kolekcininkė”
Vaikas viską kiša į burną, suaugęs žmogus viskam sukuria taisykles. Geriausia kiaulė krito – reikia nustatyti priežastį. Labiausiai gąsdina gyvenimas be taisyklių; žmonės taikstosi su pačiomis blogiausiomis, jei tik dangus neužgriūva jų be jokios priežasties. Visi bijo į laisvę išsiveržusios lemties.

Kurt Vonnegut „Katės lopšys”
Jeigu būčiau jaunesnis, parašyčiau žmonijos kvailumo istoriją; paskui įkopčiau į Makeibo kalno viršūnę, išsitiesčiau ant nugaros, pasikišęs vietoj pagalvės savo istoriją, po to paimčiau nuo žemės tų melsvų nuodų, kurie paverčia žmones statulomis, ir pavirsčiau į statulą – atsigulęs aukštielnikas, klaikiai išsišiepęs, rodydamas špygą Pats Žinai Kam.

Kurt Vonnegut „Čempionų pusryčiai”
Moterys buvo stambūs padarai, todėl ir jų smegenys buvo didelės, tačiau smegenimis jos mažai naudodavosi štai kodėl: per kokią naujovišką mintį gali įsigyti priešų, o norint būti tikroms dėl daugmaž ramaus, patogaus gyvenimo, moterims reikėjo kuo daugiau draugų.
Todėl gyvybės palaikymo dėlei jos išsitreniravo būti ne mąstančios, o pritariančios mašinos. Jų smegenų darbas buvo nesudėtingas: tereikėjo išzonduoti, ką galvoja kiti, ir atitinkamai pačioms galvoti.

Erlend Loe „Naivus. Super.”
Kartais pavydžiu auksinėms žuvelėms.
Jos veikiausiai turi tik kelių sekundžių atmintį. Joms neįmanoma sekti minčių grandinės. Viską jos patiria pirmą kartą. Kiekvieną sykį. Jeigu jos pačios nesuvokia savo negalios, jų gyvenimas turėtų būti kaip vienintelė ilga saulėta istorija. Šventė. Žavėjimasis nuo ryto iki vakaro. Ir naktį.

Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita”
Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? Juk šešėliai krinta nuo daiktų daiktų ir žmonių. Štai mano špagos šešėlis. Tačiau šešėlius meta ir medžiai, ir gyvi padarai. Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams