Salman Rushdie: Džozefas Antonas

2014-07-14

Salman Rushdie Džozefas AntonasŽmogus – pasakojantis gyvūnas, vienintelė būtybė žemėje, pasakojanti sau istorijas, kad suprastų, kas per būtybė yra. Pasakojimas jam priklauso pagal prigimtinę teisę, tad jo atimti negali niekas.

Uau, va čia tai rimtą dalyką perskaičiau, jau vien atsivertus pusšešto šimto puslapio memuarus supratau, kad bus ne juokai, nes šriftas toks smulkus, kad normaliu šriftu niekaip neabūtų į vieną knygą tilpę. Užrašas ant viršelio skelbia: Trileris, epas, politinis esė, meilės istorija, odė laisvei. Ir iš tiesų visa tai radau, ir kas svarbiausia – visa tai ne grožinės literatūros kūrinys, o gyvų gyviausi memuarai, apie tą laikotarpį, kai Rushdie buvo paskelbta fatva už jo Šėtoniškas eiles. Apie jo santykius su savimi šiuo sunkiu metu, apie santykius su artimiausiais žmonėmis, draugais, mylimosiomis ir vaikais, apie santykius su apsaugos darbuotojais, žiniasklaida, leidybos pasauliu, ir, žinoma, su tarptautinį terorizmą propaguojančia kultūra.

Skaitytojai ir rašytojai gali pasiimti šį žinojimą apie asmenybės platumą už knygos puslapių ribų ir juo pasinaudoti ieškodami ko nors bendro su aplinkiniais žmonėmis. Galite palaikyti skirtingas futbolo komandas, bet balsuoti už tas pačias politines partijas. Galite balsuoti už skirtingas partijas, bet sutarti dėl geriausio būdo auklėti vaikus. Galite nesutarti dėl vaikų auklėjimo, bet vienodai bijoti tamsos. Galite bijoti skirtingų dalykų, bet mėgti tą pačią muziką. Galite bjaurėtis vienas kito muzikiniu skoniu, bet garbinti tą patį Dievą. Galite smarkiai nesutarti religiniais klausimais, bet palaikyti tą pačią futbolo komandą.

Be to, kad žmogui teko išgyventi tikrai gyvenimą sukrečiančius įvykius, kas jau savaime garantuoja gerą istoriją, Rushdie dar ir nuostabus rašytojas, meistriškai gebantis perteikti tiek savo jausenas, tiek mintis. Atvirai apnuogindamas net giliausias žaizdas, stengdamasis būti kiek įmanoma nuoširdesnis net ir kalbėdamas apie savo klaidas, kurių gėdijasi. Ir taip, tai yra knyga, kuri realiai keičia požiūrį – dėl tokių kūrinių aš perskaitau kalnus šlamšto, kol atrandu kažką, kas galėtų mane sudrebinti. Šitaip. Aš nuolat ieškau, kaip praplėsti savo suvokimo ribas, išsilaisvinti nuo kiek įmanoma daugiau stereotipų, išmokti pažvelgti kiek įmanoma plačiau, ir Rushdie memuarai šįkart buvo tinkamas maistas mano smegenims.

Literatūra mėgina praverti visatą, bent šiek tiek praplėsti žmogaus galimybių ribas, idant jis galėtų daugiau pamatyti, suvokti ir galiausiai tapti kuo nors daugiau. Didžioji literatūra veržiasi link mums pažįstamo pasaulio pakraščių ir plečia kalbos, formos ir galimybių ribas, kad pats pasaulis atrodytų didesnis, platesnis nei anksčiau. <…> Pasaulyje daugybė žmonių, nenorinčių praverti visatos, kuriems, tiesą pasakius, būtų mieliau, jei ji apskritai būtų gerokai priverta, todėl kai menininkai keliauja link ribų ir jas stumia, jie neretai susiduria su galingomis jėgomis, stumiančiomis juos atgal.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams