Rudens puokštė

2010-10-10

Rudens puokštė

Neturėti nieko ant savo galvos, štai kaip tai vadinama, mielasis. Čiupti gyvenimą už klyno ir stebėti jo reakciją – ar mėgaujasi, ar raukosi, ar šypsosi nebyliai.

Man rodos, pamišai, drauge miela. Iš proto išsikraustei.

Mielybėmis išsipustę, eiva pasižmonėti. Atsargiai per gatvę, nutrėkš dar koks atgrubnagis pensininkas. O mes į diskoteką, juk šeštadienio vakaras, negi namie sėdėsi. Verčiau papasakok apie Šveicariją, ar tiesa, kad ten karvės…

Klausyk, aš tikrai nemanau, kad šis dialogas…

Dialogas? Dialogas! Pamanyk, skaitytojas nustebs, aiktels, atsišlies nuo ekrano, šyptels supratęs, kad iš tiesų – kaip netikėta – tai jau nebe monologas, kaip kad jis yra pratęs, tai pokalbis tarp dviejų asmenų. Bet tarp kokių gi? Kas jie? Kodėl nebuvo jokio paaiškinančio prologo (prologas (gr. prologos iš pro – prieš ir logos – žodis) – siužetinio grožinės literatūros kūrinio įžanginė dalis, kuri supažindina su faktais, įvykiais, buvusiais prieš užsimezgant kūrinio veiksmui. Kartais prologu vadinami autoriaus komentarai, kurie eina prieš kūrinį ir aiškina kūrinio sumanymą. – Aut. past.)? Nebuvo, nes kūrinys nesiužetinis. Ir ne grožinis. Bet gražus. Ir kūrinio sumanymas autorius kol kas dar neaiškus, taigi ir aiškinti nėra ką.

Sapalioji kažkokias nesąmones, kas tik užeina ant liežuvio. Šlamštas visiškas.

O šuo sugeba pasikasyti visas visas savo kūno vieteles, o tu? Ar yra kažkokia vieta, kurios nepasieki? Jei taip, ką tuomet darai? Triniesi nugara į sienos kampą?

Viską aš pasiekiu.

O, kaip filosofiška. Viską tu pasieki. Viską tu jau pasiekei ir viską tu dar pasieksi. Kiek tau metų, beje?

Atstok, ko čia prikibai su savo nesąmonėm. Atsibodai jau, rimtai.

Nuobodulys, skausminga vienatvė, rudos odinės pirštinytės. Smagumynai, kas iš jų tau labiausiai patinka?

(daugtaškis reiškia, kad pašnekovas kategoriškai tyli, kaip koks stuobrys ar ožys, neva gana pliurpti, mano mažoji rožyte, o ne, jis anaiptol nemąsto mažybiškai, jis suka apsukrias piktybiškas mintis, ai, kokias dar apsukrias, greičiausiai neišsiverčia be banalybių ir prasivardžiavimų, kaip antai sena ožka ir panašiai. Bet visgi būtų įdomu tas banalybes išgirsti. Nes kartais banalybės būna tokios superbanalios, kad iš koto gali išvirsti. Žinoma, man dabar labiausiai knieti tęsti apie tai, kaip įmanoma būnant žmogumi, o ne grybu, iš koto išvirsti, bet po velnių, šitas tekstas turi turėti nors ir menkutę silpnutę, nors ir visiškai pasiligojusią, bet visgi struktūrą, taigi tęsiame. Tęsiame, tai yra tęsti norėtume, tačiau pašnekovas atkakliai tyli, o jei tyli, vadinasi dialogas virsta monologu, taigi dingsta pradinio sumanymo esmė, reikia kažkokiu būdu pašnekovą – tą ožį nelaimingą – prašnekinti, kaip tai padaryti, vajė vajė).

Tu mane myli?

(antrą kartą nebeaiškinsime, ką reiškia daugtaškis)

Deja, mielasis skaitytojau, pašnekovo prakalbinti mažytei rožytei nepavyko, todėl tęsinio laukite po reklamos.

Ar tu neužsičiaupsi, kvaiša nelaiminga, leisk man miegoti, ryt anksti keltis.

Sekmadienį? Koks dar anksti? Psss, skaitytojau, dialogas tęsiamas. Tai koks dar anksti, sakau?

Vaje, skaitytojau, tikrai nuoširdžiai apgailestaudama pranešu, kad ką tik iššvaistei penkias minutes savo neilgo gyvenimo laiko visiškai absurdiškam pliurpalui, nes siužetinės linijos, kad ir kaip stengėmės, išrutulioti nepavyko. Kita vertus, abejoju, kad vietoj to būtum nuveikęs ką nors naudingesnio. Na gal. Bet abejoju, sakau. Kategoriškai neteigiu, bet visgi abejoju. Aš negaliu patikėti, kad vis dar skaitai. Liaukis. Eik miegot. Ryt anksti keltis. Labanakt. Tu mane myli?

***

(trys žvaigždutės reiškia, kad kūrinio autorius perskaitė, kas parašyta, ir užsimanė dar kažką pridėti. Pažiūrėkime, ką)

Perskaičius, kas parašyta, susidaro įspūdis, kad tekste, nepaisant jo vėjavaikiškumo, yra ne viena ir ne dvi loginės klaidos, todėl norime skaitytojo atsiprašyti už jo sugaištą laiką. Nors, kita vertus, nėra čia ko ir atsiprašinėti. Juk kiekvienas renkasi, kaip kvailiau švaistyti savo laiką. Jei nori, gali kūrinį perskaityti dar kartą. Po dešimto karto galbūt iš tiesų suprasi, ar jį verta ir kodėl verta vadinti kūriniu.

8 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams