Rollo May: Meilė ir valia

2012-01-24

Rollo May Meilė ir valiaPsichoterapijos metu ieškoma specifiškiausių konkretaus asmens gyvenimo savybių ir įvykių, tad tušti, neegzistenciniai ir migloti apibendrinimai susilpnins bet kurią terapiją, ir tai bus pamiršta. Tačiau psichoterapijos metu taip pat ieškoma tų žmogiškojo konflikto elementų, kurie sudaro amžinų ir nuolatinių savybių, būdingų žmogiškajam patyrimui, pagrindą, todėl bet kuri terapija, kuri tai pamirš, bus linkusi apriboti paciento sąmonę ir subanalinti jo gyvenimą.

Tarsi nesąmoningai siekdama palaikyti balansą savo skaitiniuose, kartais po lengvų ir itin greitai suvirškinamų knygų pasiimu į rankas kažką sunkesnio, svaresnio, sudėtingesnio, ir šįkart būtent tokiu kūriniu pasirodė esanti Meilė ir valia. Kadaise bakalauro studijų metu buvau girdėjusi apie egzistencialistą Rollo May‘ų, filosofą ir humanistą, bet atsiminiau tik tiek, kad jis toks buvo, taigi šiuo skaitiniu nusprendžiau susipažinti su jo pažiūromis.

Smurtas yra kraštutinis destruktyvus pakaitalas, skubantis pripildyti vakuumą ten, kur nėra artumo. Smurtas turi keletą laipsnių, nuo sąlygiškai normalaus šoko, kurį sukelia daugelis šiuolaikinio meno formų, iki pornografijos ir nešvankybių, kurios sukelia pageidaujamą reakciją smurtaudamos prieš mūsų gyvenimo formas, ir dar toliau iki teroro aktų ir nužudymų viržynuose. Senkant vidiniam gyvenimui, nykstant jausmams ir didėjant apatijai, žmogui negalint turėti įtakos kitam žmogui ir net iš tikrųjų jo paliesti, smurtas pratrūksta kaip demoniškas kontakto poreikis, pamišusi vara verčia liestis tiesiausiu įmanomu būdu. Tai vienas iš gerai žinomo ryšio tarp seksualinių jausmų ir smurtinių nusikaltimų aspektų. Sukeltas skausmas ir kančios bent jau įrodo, kad žmogus gali ką nors paveikti.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva, tikrai ne kaip kokią Elizabeth Gilbert ar Ugnę Barauskaitę – ir padūsaudavau, kad kartais paprasti dalykai aprašomi taip sudėtingai ir moksliškai, ir susikaupti prie autoriaus minčių galėjau tik visiškoje tyloje namuose – kur nors kavinėje perskaičius puslapį nė vieno žodžio iš jo neatsimindavau. Kita vertus, jei nebūtų ypač gerų vietų, kurios realiai praplečia akiratį ir atskleidžia džiugiai naują požiūrį į tuos pačius dalykus, būčiau metus knygą šalin, o to nepadariau. Bet dabar jau man vėl reikia atsipalaiduoti…

Psichoterapijos metu tampa aišku, kad nėra konstruktyvu bėgti nuo demoniškumo vien dėl to, kad jis yra pavojingas. Tokiu atveju psichologinių problemų išgydymas atveda į „prisitaikymo“ nuobodybę. Tuomet žmonių gydymas būtų karališkas kelias į nuobodulį. Nenuostabu, kad pacientai neurozei ir psichozei teikia pirmenybę prieš „normalumą“, nes nuo normos nukrypusi jų egzistencija bent jau pasižymi gyvybingumu ir jėga.

416 egzistenciškai filosofinių puslapių.

Tiek meilė, tiek valia yra jungiančios patyrimo formos. Jos abi apibūdina žmogų kaip siekiantį, judantį link kito žmogaus, siekiantį paveikti jį, ją arba tai – ir atveriantį save kito žmogaus poveikiui. Tiek meilė, tiek valia yra pasaulio lipdymo, formavimo ir santykio su juo kūrimo būdai bei būdai, kuriais bandome iš pasaulio išgauti atsaką per žmones, kurių susidomėjimo ar meilės trokštame. Meilė ir valia yra tarpasmeniniai patyrimai, atnešantys galią daryti reikšmingą įtaką kitiems ir patirti jų įnašą.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams