Rinkdamiesi darželį remkitės ne madomis

2019-02-18
1. Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą. Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
2. Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus? Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
3. Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį. Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
4. Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
5. Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.

Daug mano rašytų minčių išsibarsto po įvairius žurnalus bei internetinius portalus, tad nusprendžiau bent jau nuo dabar pradėti juos publikuoti ir savo tinklaraštyje. Šįkart – apie darželio pasirinkimą, spausdinta vasario mėnesio Mažylio žurnale.

Darželis

6. Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
7. Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės. Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą.
Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus?
Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį.
Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.
Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės.
Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Kalbino Jurgita Medonė, autoriaus teisės priklauso žurnalui Mažylis.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams