Richard Bach: Iliuzijos

2019-02-20

Richard Bach IliuzijosNėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ieškai problemų, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

Šią knygą perskaičiau tikriausiai prieš dvidešimt ar penkioliką metų, ir kurį į laiką į (ne)užduotą klausimą apie tai, kuri knyga yra mano mėgstamiausia, atsakydavau jos pavadinimu. Tada nemažai Richard’o Bach’o perskaičiau, Iliuzijos kažkaip labiausiai įstrigo. Sakoma, kad kiekvienu gyvenimo etapu ta pati knyga atneša vis kitokių žinių, tad nusprendžiau išbandyti. Tiesa, dabar tokio pakylėjimo, kaip skaitant pirmą kartą, nebejutau – supratau, kad mane gerokai erzina, kai panašaus tipo kūriniuose pagrindinis veikėjas, jau turėdamas žinojimo dovaną, bando apsimesti kvaileliu – kažkaip prastokai jiems tas vaidinimas sekasi. Paskui Mokytojas jam pateikia pavyzdžių, alegorijų, skaitytojui jau kaip ir viskas aišku, o tam dar ne – tai ir ką, kas iš to, kodėl man tai sakai? O, prašau…

Realybė dieviškai abejinga, Ričardai. Motinai nerūpi, kokį vaidmenį žaisdamas žaidimus gauna jos vaikas. Vieną dieną jis – plėšikas, kitą – teisybės ieškotojas… O pati būtis apie mūsų iliuzijas ir žaidimus nieko net nežino. Ji pažįsta tik save pačią ir mus, – panašius į ją, tobulus ir užbaigtus.

Bet visa kita – kūrinio nešama žinia, motyvuojanti aura, tobulas glaustumas, įtaigi kalbos maniera – vėl tiko ir patiko. Atrodo, kad daug geriau nei kadaise supratau, ką autorius norėjo pasakyti. Kaži, ką sakysiu dar po kelių dešimtmečių perskaičiusi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams