Renata Šerelytė: Krakatukų jūra

2018-05-14

Renata Šerelytė Krakatukų jūraTuo metu, kai sunoksta pirmieji alyviniai obuoliai, o sodo uogas gali valgyti saujomis tiesiai nuo krūmų, Buntę apniko paslaptinga nuotaika. Ji šiek tiek priminė jausmą, kai per daug prisivalgai žalių agrastų – skauda pilvą, graužia liežuvį, o širdy šiurpu.
Ji dūsaudama atsisėdo ant lentynos ir nukorė žemyn kojas.

Kai kurios knygos vaikams rašomos taip, lyg šie būtų kažkokie kvaileliai, kuriems reikia viską nuodugniai paaiškinti, šiukštu nenaudoti bent kiek sudėtingesnių žodžių, o sakiniai rašomi trumpi ir glausti, kad mažieji nepamestų minties. Kitos gi knygos būna kupinos absurdiškų dalykų, karvės skraido, arbatinukas dainuoja, nes neva vaikų fantazija laki ir juos lengva sužavėti tokiais juokingais nesusipratimais. O trečios kategorijos knygos man patinka labiausiai – nors jos ir kvepia magiškuoju realizmu, bet kalba sodri ir įvairi, įvykiai painūs, bet suvokiami, ir tokį kūrinį perskaitęs jautiesi praturtėjęs – tiek vaikas, tiek suaugęs.

Būtent pastarajai kategorijai priskirčiau Krakatukų jūrą. Tiesa, siužetu ji man įtartinai priminė Tovės Jansson Baisų vidurvasarį, bet gal tai tiesiog sutapimas. Perskaitę knygą pabaigoje sužinojome, kad tai trečioji trilogijos dalis! Tai paaiškina, kodėl pradžioje viskas atrodė gerokai painu ir neaišku (lygiai tas pats jausmas buvo ir skaitant Baisų vidurvasarį), netgi paklausiau sūnaus – ar skaitom toliau, ar tau įdomu? Bet veiksmui rutuliojantis geriau pažinome veikėjus ir siužetas labai įtraukė. Būtinai skaitysime ir pirmąsias trilogijos dalis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams