Rašyti ir valdyti

2008-09-02

rasytojas.jpgSkaitydama knygas dažnai užsimanau būti rašytoja. Kurdami naujus pasaulius vaizduotėje, brėždami naujas gyvenimo vingių linijas, man rodos, grožinės literatūros autoriai yra įkvepiančiai laisvi. Jei jau skaitytojas kartais taip įsijaučia į pasakojamas istorijas, kad negali atsitraukti, išgyvena knygos veikėjų jausmus tarsi savus, ką bekalbėt apie pačius rašytojus? Jie gali būti kuo panorėję – mergaitėmis plazdenančiais sijonėliais, žmogžudžiais kruvinom rankom, naktim negrįžtančiais katinais ar džinais, išsilaisvinusiais iš butelių. Tik perpratęs kiekvieno tipažo smegenų vingius ir emocijų potėpius gali sukurti tikrove spinduliuojantį paveikslą. Todėl man atrodo, kad reikia velniokiškai stipraus talento būti rašytoju.

O dar paskui Timas cituoja, kad geriau vieną kartą parašyti nei šimtą kartų paskaityti, ir pagalvoju, kad būtent tai dabar ir darau – rašau. Tiesa, nepaistalioju, jog esu juodaplaukis garbanotas nykštukas, ką tik patyręs išvarymą iš ugnikalnio užlietos pievos ir ieškantis susapnuoto stebuklingo kamščio, dėstau savo pačios išgyvenamus dalykus. Ai prisiminiau, Paulius kartkartėmis pažaidžia įsijausdamas į kitų kailius rubrikoje Persikūnijimai, ir tai daro tai pakankamai įdomiai.

Man rašymas daugiau yra savirefleksija, nes kai parašau ir paskui perskaitau, yra šansų, kad pačiai kažkas paaiškėja. Ir šitos visos vilnonės mintys velia mano smegenų vingius, nes eilinį kartą po atostogų giliai abejoju savo sėdėjimo žmogiškųjų išteklių valdymo kėdėje prasmingumu. Tik kad rašytojiško talento tai neturiu…

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams