• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Rasa Ambraziejienė: Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės

    2020-07-20

    Ir daosių uvei (neveikimas), ir hindusų akarma (neveikimas) kreipia į vidinį gyvenimą, į nesusitapatinimą su savo veikla. Tai, kas nutinka išoriniame pasaulyje, nėra pernelyg svarbu, bet labai svarbu tavo santykis su tuo, kas vyksta, tavo požiūris į visa tai. Susitapatinti ir išsitapatinti, susisieti ir atsiskirti – šiomis sąvokomis išreiškiamų vidinių mūsų būsenų įsisąmoninimas yra esminis dalykas vidiniam gyvenimui suprasti, jų valdymas yra kertinė sąlyga tapti savo vidinio pasaulio šeimininke, viešpataujančia aistroms, geismams ir net visai juodiems tamsos gaivalams. Vidinio pasaulio valdymo taisyklė yra gana akivaizdi: su kuo susitapatini, tas tave ir valdo, o nuo ko atsiskiri, tas tavo atžvilgiu nebeturi galios.

    Indėnų išmintį, papasakotą Don Chuano liežuviu, perteikė Carlos Castaneda, senosios Rusijos gyventojų būdą taikiai sugyventi su savimi ir gamta Anastasijos lūpomis išreiškė Vladimiras Megre, ir štai pagaliau mes turime įvardintą ir užrašytą archajinės aistiškosios pasaulėžiūros lobyną, kurį miške gyvenanti atsiskyrėlė-ragana-žiniuonė Pajauta dėsto jaunajai Austėjai.

    Tiesa, į mūsų promočių ir protėvių tiesas knygoje įpinama ir kitų kultūrų išminties – hebrajiškosios Kabalos, lingvistinių slavų raktų, indiškų motyvų. Tačiau svetimybės visai netrukdo – jos tiesiog patvirtina senovės aisčių požiūrio argumentus. Kadaise suvokėme, kad visi esame viena. Belieka tik prisiminti.

    Laumakio raganos

    Išminties mokymai, simbolikos aiškinimas, papročių aprašymai įvilkti į romano rūbą, todėl knyga skaitosi lengvai, nėra sausa ir beskonė. Tiems, kurie domisi baltiškąja kultūra, dauguma dalykų žinomi, tačiau verta nerti truputį giliau ir ne tik protu suvokti, bet visa esatimi pajausti kosminę šiaudinių sodų prasmę ar perprasti senosios žemdirbystės principus.

    Silpnoji knygos vieta – ne visai įtikinamas romano pasakojimas. Mokinė Austėja kartais atrodo visiška kvailutė tuštutė, neva niekad negirdėjusi, kad Joninės Rasomis ar Kupolėmis vadinamos, o štai kitoje vietoje jau sakoma, kad ji drąsiai Gimbutienę skaitė. Kažkaip nesiderina šie faktai.

    Rekomenduoju kiekvienam, besidominčiam saviugda, aistiškąja pasaulėžiūra ar senovės išmintimi. Tikrai praturtinantis kūrinys.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Nėra komentarų

    Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams