Ramumėlis

2007-09-19

Gražios kojos yra ne tos, kurios iki pečių, o tos, kurios ant pečių JKartais norisi tam tikrus pojūčius užkonservuoti, ant stiklainiuko dangtelio užrišti gražų raudoną vilnonį siūlą (kabala?) ir pasidėti kaip kambario puošmeną ant palangės. Ir kai kurį nors sausio vakarą bus liūdna ir pilkai šlapia, atsidaryti, pakabinti šaukštelio galiuku, pasidėti ant liežuvio ir tyliai mėgautis. Susikaupus, įsigilinus, apsikabinus kelius. Vėl širdelėje būtų jauku, ramu, saugu, šilta. Kaip dabar. Kaip vakar. Būtent taip ir padarysiu. Užkonservuosiu. Ką man reiškia. Harmonijos jausmas trukdo kurti. Nes norisi išlaikyti viską taip, kaip yra. O kūryba yra pokyčiai.Laikas maloniai stingsta erdvėje. Atrodo, kad net ir į stichinę nelaimę sureaguočiau ramiai ir be panikos. Draskytis, klykauti, bėgti? Širdelėje stichinės nelaimės nenusimato. Čia saugu. Ech, gera… 

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams