Pokario pokeris

2012-06-19

Toks aiškiai juntamas sąmoningėjimas, tarsi visu svoriu besiveriančios pilnavidurės bijūnų galvos, artimos savo kvapu, tobulos savo forma, jaukios, nes čia pat, po langais, kaip arbata, žemuogės, vėjo malūnėliai, vaikystės prisiminimai, rytinės ūkanos, išaugti bateliai, primityvi poezija ir pirmykštis jaudulys (nors protu suvoki, kad nėr čia ko) ir vis daugiau prisiminimų dulkėmis nusėda į plyšelius tarp smegenų vingių, o neuronų jungtys persimaino lyg tarpukario telefonų operatorės perdėliotų kištukus (skubiai, bet smagiai). Anksčiau kitaip, anksčiau taip pat, dabar kitaip, dabar taip pat. Tik skirtumai kokybiniai, pro debesų karolius besiveriantys žydro dangaus akiračiai vis platesni ir giedresni, ir o kiek daug kartų labiau sklidini palaimingos ramybės, kurios į spalvotais dažais ištepliotus butelius neuždarysi blogesniems laikams, belieka murkdytis ir mėgautis, kedenti dienas šiltais pirštais, svaigti naktimis springstant aistra ir uostyti žiedus jų neskinant (ne kaip anksčiau), o virpantį nerimą nurašyti. Be likutinės vertės.

Pokario pokeris

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams