Laimės paieškos rožiniam mieste

Pavasaris. Nesvarbu, kad oras lygiai toks pats, kaip paskutinius keturis mėnesius. Nesvarbu, kad tik kalendorinis. Esmė juk tai, ką jauti. Jaučiu pavasarį.

Kažkaip instinkyviai norisi panardinti pirštus į žemę, pajausti drėgmę, vėsą ir trupančius grumstus delnuose. Užaugau ant asfalto, matyt nuo primityviosios prigimties man pasąmonėj tas noras išlikęs.

Kas belieka, griebiu savo visus vazonus, susinešu ant didelio stalo, ir imu knibinėti. Atsargiai išraunu kiekvieną augalėlį, nupurtau šaknis, apžiūriu lapus, švelniai padedu. Tada pakapstau žemes, išrankioju mirusias šaknis, susodinu atgal.

Dauguma mano žalumynų – citrinų, apelsinų ir greipfruktų daigai, pačios užauginti nuo sėklos. Vienas vazonas pilnas datulių – taipogi iš kauliukų, laukiu, kol palmių pavėsy galėsiu ilsėtis. Trys citrinų augalai jau pradėjo medėti, o kai pajudinu stipriau lapus, pasklinda mielas gaivus citrininis aromatas.

Tokia vat mano mažoji oranžerija. Tinka šitas pavadinimas, nes ir orange‘ai auga .

Tiesa, dar yra trys brangiausiojo kaktusai, bet aš tokių augalų nepripažįstu ir jais nesirūpinu, nekalbinu ir savo meilės nedalinu. Na ir tas Jo alijošius dygliuotas, bet nors naudos galima išpešti – juk vaistas. Paprastai girdama savo želdinius glostau jų lapus, o kaip džiaugtis tais spygliuočiais? Hrrr…