Patricia Duncker: Haliucinuojantis Foucault

2015-10-25

Patricia Duncker Haliucinuojantis FoucaultBūtent tada mane ir užplūdo tas ypatingas jausmas: kažkas man rodoma ir aiškinama, bet aš dar nežinau, kaip įsibrauti į tą kodą, dar nepajėgiu suprasti tų tuštumų, plokščių paviršių. Rodės, matau kažkokią naują kalbą, pirmąkart užrašytą. Stovėjau ir žiūrėjau į ženklą, kuris neketino atskleisti savo reikšmės.

Och, kaip smagu, kai prasideda gerųjų knygų metas po eilės nesėkmių, kurias metu net neįpusėjusi, nes gaila savo laiko. Dar vienas nuostabus kūrinys – apie meilę, aistrą, kūrybiškumą, beprotybę. Man labai patinka, kai į meilę nėra žiūrima tik siaura moters ir vyro santykių prasme, intriguoja tai, kad apie homoseksualus vyrus rašo moteris, be to, pagrindinis veikėjas vyras… Bet velniop tuos lyčių stereotipus, knyga labai įvairialypė, daugiasluoksniška, provokuojanti, netikėta, tokia, nuo kurios sunku atsitraukti.

Visi rašytojai vienaip ar kitaip bepročiai. Ne tokie grands fous, kaip Rimbaud, bet bepročiai, taip, bepročiai. Nes mes netikime tikrovės stabilumu. Mes žinome, kad ji gali subyrėti į šukes kaip stiklo lakštas ar priekinis mašinos stiklas. Tačiau mes žinome ir tai, kad tikrovė gali būti sukurta, pertvarkyta, sukonstruota, perdaryta. Rašymas pats savaime yra smurto aktas prieš tikrovę.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams