Pamela Druckerman: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-09-19

Pamela Druckerman Vaikų auklėjimas pagal prancūzusPrancūzai džiaugiasi savitu kiekvieno vaiko temperamentu. Bet jiems savaime suprantama, kad kiekvienas sveikas vaikas gali neverkšlenti, negriūti aukštielninkas išgirdęs žodį „ne“ ir apskritai neįkyrėti ir negriebti visko, kas papuola po ranka. Jie labiau linkę neapgalvotus vaikų reikalavimus laikyti kaprizais, impulsyviomis užgaidomis. Todėl nedvejodami atsisako tuos įgeidžius tenkinti.

Auginti vaiką – vienas sunkiausių užsiėmimų netgi ir turint pakankamai teorinių žinių. Suvokdama, kad mano rankose iš dalies yra būsimo suaugusio asmens charakteris ir asmenybė, nuolat svarstau, ar elgiuosi tinkamai, ar pakankamai gerai, o gal visai ne į temą. Noriu nenoriu lyginu save su kitų mamų elgesiu ir kartais mane apima neišvengiamas kaltės jausmas – gal aš nepakankamai gera mama? Perskaičius šią knygą neabejotinai gavau vieną didžiulį pliusą – tą kaltės jausmą gerokai sumažinau ir įgijau daugiau pasitikėjimo, kad tai, kaip auginu sūnų, yra tinkama. Knygos autorė, amerikietė, apsigyveno Paryžiuje, todėl ji visais klausimais lygina vaikų auginimą JAV ir Prancūzijoje. Ir man lyg akmuo nuo širdies nukrito, pasijutau kaip bjaurusis ančiukas, suradęs savo gulbių pulką, nes, pasirodo, daugeliu klausimų ir aš vaiką auginau prancūzišku stiliumi, kai nemažai pažįstamų mamų bando tai daryti amerikietiškai.

Prancūzų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad motinystė, nors ir labai svarbi, neturi nustelbti visų kitų moters vaidmenų. Mano pažįstamos paryžietės šią mintį išreiškia taip: motinos neturėtų vergauti savo vaikams.

Ši knyga parašyta ne vadovėlio ar patarimų stiliumi, o kaip vientisas romanas, kuriame autorė pažindinasi su paryžietiška kultūra, požiūriu į vaiką ir jo auklėjimą bei moters vaidmenimis. Nesakau, kad šimtu procentų pritariu viskam, ką apie mažųjų auginimą mano prancūzai. Tikrai jokiais būdais nesutikčiau trijų – keturių mėnesių kūdikio atiduoti į lopšelį ar žindyti trumpiau nei iki pirmojo gimtadienio. Tačiau šią knygą labai rekomenduoju perskaityti visiems, turintiems mažų vaikų ar ketinantiems jų susilaukti. Jei jau ir taip vadovaujatės panašiais principais – patvirtinsite sau, kad darote tai teisingai (nors iš tiesų geriausias patvirtinimas – jūsų vaikas, su kuriuo malonu būti), o jei elgiatės priešingai – gal pasinaudosite bent vienu kitu naudingu patarimu.

Prancūzų manija sveikintis liudija, kad Prancūzijoje vaikai nenustumiami į šešėlinę pašalę. Vaikas sveikinasi, taigi jis egzistuoja. Lygiai kaip kiekvienas suaugusysis, kuris užeina į mano namus, privalo mane pastebėti, taip ir bet kuris atėjęs vaikas privalo su manimi pasisveikinti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams