Pamatyti tuos, kas ateina

2019-01-31

Jau turbūt koks geras dešimtmetis kaip šaltuoju metu laiku su draugėmis karts nuo karto renkamės į moterų vakarėlius, su kokia nors tema, atsineštinėmis vaišėmis, be vyrų ir be vaikų. Dažnai juos organizuoju pas save namie, ir paprastai susirenka nemažai dalyvių. Bet va prieš kelias dienas išsiunčiau kvietimus ir viena po kitos moterys ėmė atrašinėti, kad turi tam vakarui kitų planų – renginiai, gimtadieniai ir taip toliau. Gavau pasiūlymą nukelti renginį kitai datai, kad jau tiek daug negali dalyvauti.

Iš pradžių ir pati taip pamaniau, bet paskui atkreipiau dėmesį, kad visgi kelios nurodė ateisiančios. Ir tada susimąsčiau – ar ne per dažnai mes domimės, kodėl kažkas neateina, ir nepagalvojame – o kodėl kažkas ateina?

Rinkis laimę

Ir su viskuo taip: svajojame apie tai, ko neturime, ir neįvertiname to, ką turime; skundžiamės dėl to, ką skauda, bet nepasidžiaugiame tuo, ko neskauda; gedime mirusiųjų, bet nepakankamai skiriame laiko bendravimui su mums svarbiais gyvaisiais; jaudinamės dėl to, kas gali įvykti bloga, ir neįvertiname, kiek visko vyksta gero; matome savo trūkumus, užmiršdami privalumus; atsimename kritiką ir skaudinančius žodžius, o komplimentus praleidžiame pro ausis.

Man kažkaip niekad nebuvo suprantamas tas pamokymas iš Biblijos apie tai, kaip tėvas džiaugiasi ir iškelia puotą sugrįžus sūnui paklydėliui, o tuo tarpu į tą, kuris visuomet buvo šalia ir sąžiningai dirbo drauge, nekreipia dėmesio. Ko mes galime iš to pasimokyti? Kad geriau eiti paklaidžioti? Nes labiau vertinamas tas, kurio nėra?

Nežinau, man atrodo, kad svarbiau jausti pasitenkinimą tuo, ką turi, kuo esi ir su kuo esi. Taigi, mielos draugės, lauksiu.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams