• Renginiai


    Giluminis atsipalaidavimas

    Laiminga moteris

    Mamos-dukros ryšys

    Moters kelionė

    Rašymo terapija

    Mamos-dukros ryšys

    Laimės žemėlapis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • 2019-ųjų viršūnės

    2019-12-31

    Kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį, uoliai kasmet paskutinę metų dieną skelbdavau savo metų mėgstamiausius dalykus, ir tai buvo nuostabi praktika apžvelgiant ir atsisveikinant su iškeliaujančiais metais. Bet pernai kažkodėl to nepadariau ir labai gailiuosi. Kad daugiau gailėtis netektų, grįžtu su metų apžvalga.

    Metų knyga. Šiemet nemažai laiko praleidau skaitydama, tačiau daugiausia tai buvo ne grožinė literatūra, o saviugdos knygos. Tradiciškai geriausios knygos apdovanojimui nominuodavau tris kūrinius, kuriuos įvertinau dešimčia balų, bet šiemet tokių nuostabių buvo net penki:

    Tara Brach Radical Acceptance
    Jean Shinoda Bolen Goddesses in Everywoman
    John Welwood Perfect Love, Imperfect Relationships
    Anita Diamant The Red Tent
    Hale Dwoskin The Sedona Method

    Tarp jų – tik vienas romanas: Raudonoji palapinė. Na ir ką, tratant būgnams, griaudėjant fanfaroms geriausia savo perskaityta Metų knyga skelbiu… Taros Brach Radical Acceptance! Drąsiai rekomenduoju kiekvienam.

    Metų filmas. Palieku šią nominaciją dėl senų ir galbūt dėl naujų laikų, nes čia, priešingai nei knygų kategorijoje, jokių nominantų skelbti negaliu, nes šiemet iš viso turbūt tik vieną filmą pažiūrėjau (Gyveno kartą Uvė, visai neblogas). Tiesa, ir dar kelias antrojo sezono Tarnaitės pasakojimo serijas pavyko pamatyti, tai jei ką, šis filmas ir šis serialas laimėjo :)

    Metų įvykis. Šių metų rugsėjis buvo pakankamai didelis pokyčių metas mūsų šeimoje, nes sūnus pradėjo lankyti pirmąją klasę, dukra – lopšelį, o aš tuo tarpu po poros metų vaiko auginimo atostogose grįžau prie darbinių reikalų – ėmiau vėl vesti įvairias sąmoningumo praktikas ir seminarus. Na tai tą grįžimą į širdžiai mielą profesinę veiklą turbūt ir pavadinčiau Metų įvykiu!

    Metų vaizdas. Anksčiau pati išrinkdavau man asmeniškai gražiausiai užfiksuotas metų akimirkas, šįkart pasitelkiau technologijas ir paprašiau programėlės išrinkti daugiausiai širdelių ir kitokių reakcijų Instagrame sulaukusias mano nuotraukas. Rezultatas toks:

    Laimė

    Beje, jei dar neseki mano paskyros Instagrame, pats laikas tai padaryti.

    Metų atostogos. Mano mažoji labai nemėgsta keliauti, o be mamos būti – dar labiau, todėl šiemet niekur iš Lietuvos nebuvau išvykusi. Vasara buvo neįtikėtinai nuostabi, tad beveik visą ją praleidau atostogaudama sode, savaitgaliais nuvažiuodama į sodybą tarp miškų. Na ir, žinoma, Druskininkuose bei Juodkrantėje – tradicinėse šeimos atostogavimo vietose. Naujų įspūdžių nepasisėmiau, tačiau ryšyje su gamta tobulai atsipalaidavau ir pailsėjau. Sunku būtų išrinkti nugalėtoją, bet jei reiktų, juo taptų… sodas!

    Metų muzika. Šiemet nebūdingai sau pačiai daug klausiausi lietuviškos muzikos: Ministry of Echology, Uprising Tree, Martyno Jociaus, Garbanoto, Miko Suraučiaus vadovaujamo ansamblio. Pastarojo Žalios vyšnios turbūt dažniausiai skambėjo mano namuose, net ilgą laiką buvo telefono skambėjimo melodija.

    Metų atradimas. Dalykas, labiausiai pakeitęs mano pasaulėvaizdžio suvokimą, tikriausiai buvo paleidimo technika, apie kurią sužinojau per Sedonos metodą. Supratau, kiek daug bereikšmių ribojančių įsitikinimų supa mane ir kaip jie trukdo pasiekti savirealizaciją ir tobulą laimę. Išsilaisvinus nuo jų ateina toks nerealus palengvėjimo jausmas!

    Ačiū 2019-iesiems už nuostabias dovanas, už puikius sutiktus žmones, už augimo pamokas ir tobulą vidinės ramybės pojūtį.

    P.S. Jei įdomu, čia ankstesnės metų apžvalgos:

    2017

    2016

    2015

    2014

    2013

    2012

    2011

    2010

    2009

    2008

    Interviu: Apie rašymo terapiją su psichologe Jovita Kieže

    2019-12-28

    Mano interviu Monikai iš Žinių gido:

    „Nuo rašymo terapijos, meditacijos iki besijuokiančio Budos – psichologė Jovita Kiežė paprastai ir jaukiai dalinasi savo įžvalgomis apie kasdienes laimės paieškas bei sąmoningą gyvenimą. Jovita tiki, kad kiekvienas žmogus nusipelno kiekvieną dieną jaustis laimingu, todėl ji to stengiasi išmokyti ir aplinkinius.

    PSICHOLOGIJA IR LAIMĖS PAIEŠKOS

    Jovita, trumpai papasakokite apie save ir jūsų vykdomą veiklą?
    Esu psichologė, užsiėmimų fasilitatorė, poetė ir publicistė. Konsultuoju individualiai bei vedu grupinius renginius, kurių metu stengiuosi padėti žmonėms geriau pažinti save, savo gyvenimą bei savo galimybes jame.

    Kodėl pasirinkote psichologo profesiją?
    Tiesą sakant, paskutinėse mokyklos klasėse rinkausi tarp dviejų sričių – psichologijos ir žurnalistikos. Visuomet labai mėgau rašyti, tačiau nugalėjo troškimas tyrinėti savo ir kitų psichiką, asmenybės savybes, poelgių priežastis.

    Kada ir kodėl pradėjote domėtis meditacija, relaksacija ir laimės paieškomis?
    Domėjimosi seka, tiesą sakant, buvo atvirkštinė: iš pradžių buvo aktualus laimės paieškų klausimas – o kam, tiesą sakant, jis neaktualus? Tai turbūt labiausiai žmones vienijanti savybė – visi trokštame būti laimingi. Tik kelius į tą laimę suvokiame skirtingai. Patyriau, kad atsipalaiduoti nuo kasdien patiriamo streso puikiai padeda relaksacija. Tačiau to neužteko – vien atsipalaiduoti negana, jei paskui vėl grįžti į stresu kunkuliuojantį gyvenimą. Meditacija – tai pratybos, padedančios vidinę ramybę išlaikyti ne tik šios praktikos metu, bet ir kasdienybėje.

    Laimė

    Vienas Jūsų tikslų yra padėti atskleisti žmogaus turimus vidinius resursus, tačiau ar sunku/ buvo sunku juos rasti ir atskleisti sau pačiai?
    Žinoma, viskas visuomet prasideda nuo mūsų pačių. Negalime padėti kitiems, jei patys jaučiamės silpni ir trapūs. Aš, kaip ir kiti nuolat esu kelyje – atrandu save, vis geriau pažįstu save, savo galimybes ir stiprybes, tai jokiu būdu nėra baigtinis veiksmas. Tačiau šiuo kelionės metu jaučiu, kad turiu pakankamai vidinių resursų bei žinių, kuriomis galiu padėti kitiems jų kelionėje.

    Kaip manote, ar įmanoma būti laimingu kiekvieną dieną? O gal laimė yra tik pavienės gyvenimo akimirkos?
    Ne tik manau, bet tvirtai žinau, kad būti laimingu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką ne tik galima – tai prigimtinė mūsų teisė. Tai, kad esame gyvi, kad egzistuojame, savaime reiškia, kad nusipelnėme būti laimingi. Tik kartais užsimirštame ir imame ieškoti laimės išoriniuose dalykuose – santykiuose (norim būti mylimi, norim būti pripažinti), materialinėse vertybėse (prabangiu automobiliu ir dideliu namu demonstruojam savo statusą), karjeroje (esu kažko vertas tuomet, kai pasiekiu tam tikrą laiptelį).

    Galbūt esate matę besijuokiančio Budos paveikslėlį ar statulėlę. Žinote, kodėl jis juokiasi? Nes suprato, kad laimė, kurios jis ir visi kiti žmonės ieško išoriniame pasaulyje, iš tiesų visuomet yra ir buvo mūsų viduje!

    Taip mes juokiamės, kai išieškoję akinių visuose namuose pastebime juos visą tą paieškų laikotarpį kabėjus mums ant nosies.

    Ką Jums ir Jūsų kasdieniam gyvenimui reiškia sąmoningumas?
    Sąmoningumas, dėmesingas įsisąmonimas (angl. mindfulness) – esminė sąlyga kasdienei laimei. Sutelkdami dėmesį į tai, kas vyksta su mumis ir mūsų gyvenimu šią akimirką, liaujamės švaistę energiją nebepakeičiamiems praeities įvykiams bei nežinomai ateičiai, leidžiame sau patirti ir visapusiškai išgyventi dabarties momentą, kuris yra vienintelis tikras ir neišgalvotas.

    MEDITACIJA IR RAŠYMO TERAPIJA

    Kas yra rašymo terapija?
    Rašymo terapija – tai metodas, leidžiantis susitikti su tikruoju Aš, išgirsti savo vidinį balsą, kuris dažnai būna nuslopintas racionaliojo loginio proto, ištraukti iš pasąmonės gelmių įvairių dalykų, kurių nežinojome ar buvome pamiršę turintys. Kartais tai būna malonūs ir džiugūs atradimai, kartais – tamsūs ir skaudūs, tačiau neįsisąmoninti jie visvien daro įtaką mūsų elgesiui, tad geriau iškelti juos į dienos šviesą, apžiūrėti, susipažinti ir tuomet nuspręsti, ką su jais veikti.

    Kaip Jūs atradote šį užsiėmimą pati?
    Rašymas mane lydi nuo pat vaikystės, labai anksti pažinau raides, išmokau skaityti, ir jau pradinėse klasėse mano kūrinėlius ėmė spausdinti vietos laikraščiai. Rašiau dienoraštį, poeziją, vėliau – tinklaraštį, straipsnius žurnalams. Nėra nė dienos, kuomet neužsiimčiau rašymu, tad ir terapinį jo poveikį patiriu dažnai.

    Laimė

    Kuo rašymo terapija yra naudinga žmogui?
    Rašymo terapija naudinga kaip veiksmingas asmeninio augimo ir tobulėjimo įrankis, leidžiantis sužinoti daugiau apie savo vidinį pasaulį, norus ir galimybes bei numatyti pageidautinas vystymosi sritis.

    Taip pat rašymas padeda išsigydyti psichologines praeities žaizdas, susitaikyti ir išspręsti neužbaigtus klausimus santykiuose su mums svarbiais žmonėmis, priimti reikšmingus sprendimus, išsikristalizuoti savo svajones, norus ir tikslus, įveikti baimes, stresą, nerimą ir prislėgtumo būsenas. Rašymo terapija pagilina savęs suvokimą, sustiprina laimės jausmą, padeda tobulinti bendravimo įgūdžius bei stipriai palaiko pozityvų savęs vaizdą.

    Ar galima rašymo terapiją laikyti tam tikra meditacija?
    Taip, žinoma. Rašymo terapijos, kaip ir meditacijos, metu mes stengiamės išsivalyti savo galvą nuo nereikalingų minčių, kurios vis sukasi tarsi karuselėje, neleisdamos mums pailsėti. Įdomu tai, kad kartais rašant galvoje tampa visiškai tuščia, atrodo, kad ranka pati, automatiškai rašo, protui šiame veiksme nedalyvaujant. Paskui žmogus perskaito ir nustemba: negi aš pats tai parašiau? Tai yra tikrosios mūsų pasąmonės srauto žinutės. Dėl to vis skatinu užsiėmimų dalyvius pasikliauti pirma į galvą šovusia idėja, nesistengti kūrinio išmąstyti racionaliu loginiu protu, nes taip užgniaužiamas vidinis balsas.

    Ar sulaukiate daug klientų vis grįžtančių į Jūsų organizuojamas rašymo terapijas?
    Esu labai laiminga skaitydama entuziastingus užsiėmimų dalyvių atsiliepimus, o labiausiai – matydama juos grįžtančius rašyti, ir dar atsivedančius draugus ar šeimos narius. Tai – tikrų tikriausias įrodymas, kad rašymo terapija yra veiksminga, kad mano paruošiamos užduotys yra ne tik įdomios, bet ir veiksmingos, prasmingos ir naudingos.

    Ar galima Jūsų rašymo terapijoje išmoktas praktikas taikyti namuose?
    Be jokios abejonės. Netgi skatinu dalyvius išmėginti tas pačias užduotis atlikti po savaitės, po mėnesio – dažnai atsiveria vis kiti asmenybės klodai, tokiu būdu galima stebėti savo vidinius pokyčius, giluminius procesus, augimą. Taip pat rekomenduoju ir paprasčiausią kasdienio dienoraščio rašymą, o jei tai bus dėkingumo dienoraštis – labai greitai pastebėsite, kaip Jūsų subjektyviai suvokiamas laimės indeksas pakils keliais balais aukščiau.

    Laimė

    Ką naujo apie save kiekvienas žmogus gali sužinoti rašymo terapijos metu?
    Kaip ir nuėjus pas kokią būrėją – galima sužinoti praeitį, dabartį ir ateitį! Juokauju, žinoma. Bet iš tiesų galima iš pasąmonės ištraukti senų, apdulkėjusių, užmirštų prisiminimų, kurie vis dar reikšmingai veikia mūsų dabartį bei santykius su žmonėmis; galima pagaliau išgirsti vidinį savo balsą, intuiciją, kviečiančią gyventi autentiškai, o ne pagal visuomenės primestus standartus; taip pat išsigryninti tikslus, kurie yra pamatas mūsų svajonių ateičiai. Taigi galima sužinoti beveik viską!“

    Douglas Adams: Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

    2019-12-13

    Po jais pasibaisėtinai išsilenkė tikroji visata. Įvairios netikrosios tykiai lyg kalnų ožiai liuoksėjo pro šalį. Pirmapradė šviesa sprogo ir nutaškė erdvėlaikį, sakytum, saldžios varškės grūdeliais. Laikas pražydo, materija susitraukė ir pradingo. Kampe tyliai susiliejo didžiausias pirminis skaičius ir pasislėpė amžiams.

    O, oho, jau išnėriau iš fantastiškų klajonių šviesos greičiu po tolimiausias kosmoso platybes, sveiki, žemiečiai! Ką tik baigiau skaityti visiškai ne savo mėgiamo stiliaus romaną, tačiau esu totaliai sužavėta, iki ašarų prajuokinta ir netgi visiškai abstulbinta – tokių vaizduotės ir kūrybiškumo pliūpsnių kasdien nepatirsi! Keliautojo autostopu gidą po galaktiką rekomenduoja kone visi geriausių knygų dvidešimtukai, šimtukai ir kiti sąrašai, ir, akivaizdu, ne be reikalo. Humoro ir fantastikos klodai neišsemiami: juokeliai nesikartoja, siužeto vingiai vis labiau įtraukia, o platūs vaizduotės mostai vis nesiliauja stebinę su kiekvienu puslapiu.

    Vienas sunkiausių dalykų, kuriuos Trilijana turėjo išmokti bendraudama su Zafodu, buvo atskirti, kada jis dedasi kvailiu tiesiog norėdamas nuslopinti žmonių budrumą, kada tokiu dedasi, nes nesivargina galvoti ir nori, kad tai už jį padarytų kiti, kada apsimeta baisiausiu nevispročiu siekdamas nuslėpti tą faktą, kad jis išties nenutuokia, kas darosi, ir kada jis tikrų tikriausias kvailys. Zafodas garsėjo nuostabiu protu, ir akivaizdu, kad iš tikrųjų buvo stebėtinai protingas – tačiau ne visada, ir tai jam kėlė nerimą, iš čia ir kilo apsimetinėjimas.

    Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

    Britiškas autoriaus humoras yra toks subtilus ir taiklus, o pats kūrinys – toks smagus, absurdiškas ir kartu intelektualus, kad nieko kito nelieka, tik nuoširdžiai rekomenduoti jį perskaityti. Net jeigu visai nemėgsti fantastikos, netgi jei apskritai grožinės literatūros neskaitai – tai toks gaivus oro gurkšnis tarp apdulkėjusių knygų lentynų, kad – beveik pažadu – nenusivilsi! Nenuostabu, kad romanas turi didžiulį būrį gerbėjų visame pasaulyje, kad pagal jį ir filmai, ir dainos kuriami. O gal nuostabu?

    Svarbus ir visuotinai žinomas faktas, kad daiktai ne visada tokie, kokie mums atrodo. Tarkime, Žemės planetoje žmogus visada tarėsi esąs protingesnis už delfinus, nes tiek daug pasiekė – išrado ratą, Niujorką karus ir taip toliau, o delfinai visada tik zujo sau po vandenį ir smaginosi. Tačiau jie, priešingai, visada manėsi esą gerokai protingesni už žmogų – kaip tik dėl tų pačių priežasčių.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Apie rašymą ir nuostabą

    2019-12-09

    Rašymo terapijos užsiėmimų pradžioje aiškiai nurodau taisykles, kurių laikysimės tam, kad atmosfera būtų maksimaliai saugi, jauki ir komfortabili kiekvienam dalyviui.

    Viena iš jų – kad savo kūrinius skaito tik tie, kurie nori, o nenorintiems nedarome absoliučiai jokio spaudimo nei žodžiais, nei žvilgsniais. Visgi nemažai žmonių pasirenka skaityti, ir būtent toks savo minčių įgarsinimas taip pat turi nemenką terapinį poveikį.

    Atrodo, kad klausantis rašymo terapijos dalyvių tekstų dažnai ore tvyro nuostaba. Visų pirma dažnai būnu nustebusi aš pati – kai ruošiu užduotis, numanau, kur gali pakrypti dalyvių mintys, tačiau kartais jos keliauja keisčiausiomis ir įdomiausiomis trajektorijomis, ohoho, kur tik neapsilanko!

    Nustebę būna ir kiti klausytojai – tokių gerų tekstų tikrai kasdien neišgirsi ar Feisbuke naršydamas neperskaitysi. Nori nenori jie lygina skaitomus kūrinius su savais ir dėl to paskui galbūt nedrįsta skaityti arba prieš skaitydami jaučia turį pasiteisinti. Bet, ei! – užsiėmimo pradžioje aš kalbu ir apie kitą svarbią taisyklę: teksto autorius yra vienintelis savo rašymo ekspertas, ir tai, kaip jis šiandien parašė, yra vienintelis ir pats geriausias būdas rašyti. Kaip galima lyginti vieno žmogaus širdies gelmes su kitomis, ar vieną požiūrį į pasaulį ir save su kitu? Tai absoliučiai netikslinga ir nereikalinga.

    Ir trečia, man pati maloniausia nuostabos kategorija – kai pamatau, koks nustebęs ir savimi patenkintas yra pats teksto autorius. Nei aš, nei kiti dalyviai stengiamės negirti ir nežarstyti komplimentų, nes tai bet kokiu atveju būtų vertinimas (o mes susitariame kūrinių nevertinti), tačiau iš išplėstų mūsų akių, pritariamų linkčiojimų ir kitokių neverbalikos ženklų akivaizdžiai galima matyti, kaip stipriai kūrinys mus paveikė. Dažnai tik būtent garsiai perskaitęs teksto vertę suvokia ir pats autorius.

    Kai nebegalėdama susitvardyti bent jau apibendrintai ištariu: „Kaip gerai Jūs rašot!“, dalyviai sako – turbūt niekada šitaip neparašytume, jei ne Jūsų užduotys.

    Žodžiu, rašymo terapijos metu vyksta stiprūs ir intensyvūs dalykai! Jei nori patirti tai dar šiemet, kviečiu prisijungti ateinantį sekmadienį.

    Laimė

    O nuotraukoje – aš, visa laiminga, nuostabaus grožio ir jaukumo Senamiesčio studijoje.

    Peter Wohlleben: Paslaptingas medžių gyvenimas

    2019-12-08

    O daugiausia nerimo jiems kelia tai, kad šitaip galop gali sunykti skirtis tarp augalų ir gyvūnų. Na ir kas? Ar tai labai blogai? Šiaip ar taip, skirstymas į augalus ir gyvūnus daug nesvarstant buvo pasirinktas pagal mitybos būdą: vieni vykdo fotosintezę, kiti minta gyvomis būtybėmis. Nors didžiausias skirtumas tarp jų – tai laiko tarpsnis, per kurį apdorojama informacija ir imamasi veiksmų. Tad ar lėtai viską vykdančios būtybės yra savaime mažiau vertingos nei greitosios? Kaskart vis pagalvoju: jei įsisąmonintume, kiek daug panašumų yra tarp gyvūnų ir augalų, galbūt taptume gerokai dėmesingesni medžiams ir kitiems augalams.

    Skaitydama šią knygą dažnai viduje jaučiau kažkokį žodžiais nenusakomą skausmą, tarsi širdgėlą, maudimą, svetimą gėdą, o kartais gal net ir ne svetimą, savą, vidinę kaltę už savo ir visos žmonijos veiksmus. Kiek metų mes egzistuojame šioje planetoje? 200 tūkstančių? O štai medžiai čia gyvuoja beveik 400 milijonų metų! Jie išgyveno nerealius klimato atšilimus ir ledynmečius, bet išliko. Dabar mokslininkai jau ištyrė, kad medžiai tarpusavyje intensyviai bendrauja, rūpinasi savo vaikučiais bei senais ligotais artimaisiais ir kaimynais, jie turi atmintį, jausmus, suvokimą, tarpusavio perspėjimo sistemą, bei daug kitokių bendravimo priemonių. Mes, žmonės, esam tokie kvailučiai egocentrikai, iš pradžių netgi manėme, kad Saulė aplink Žemę sukasi, dabar taip pat dažnas įsitikinęs, kad jei kažkas nekalba va tokiais žodžiais, kaip aš su Tavim bendrauju, tai reiškia jis nėra pakankamai protinga būtybė, ir dėl to žmonija – aukščiausias gamtos išsivystymo lygis.

    Medžiams migruojant miškas keičiasi. Ne tik miškas – visa gamta. Žmonių ketinimai išsaugoti kraštovaizdį dažnai žlunga. Tai, ką regime, yra tik trumpas tariamo pastovumo epizodas. Šią iliuziją puikiai atspindi miškas – medžiai juk yra ilgiausiai gyvuojančios mūsų aplinkinio pasaulio būtybės. Tad natūraliai augančiuose miškuose pokyčiai pasireiškia pasikeitus kelioms žmonių kartoms.

    Paslaptingas medžių gyvenimas

    Labai tikiuosi, kad kuo daugiau žmonių perskaitys šį ir į jį panašius kūrinius, nes tokios knygos nerealiai keičia pasaulio suvokimą. Galiu prižadėti, kad niekuomet jau į mišką nebežengsi taip pat, kaip anksčiau, kai sužinosi tuos įspūdingus mokslinius faktus, kuriais dalinasi autorius. Kad miškas – tai stebuklingas pasaulis, viduje jaučiau ir anksčiau, todėl nepaprastai mėgstu jame leisti laiką. Tačiau dabar ne tik jausiu, bet ir žinosiu, kiek daug nuostabių ir iš pažiūros nepastebimų dalykų čia vyksta!

    Tad nieko keista, kad, nors kiekvienas vaikas žino, kad medžiai yra gyvos būtybės, jie vis tiek laikomi daiktais. Krosnyje smagiai spragsinčios pliauskos – tai liepsnos apimtas buko ar eglės negyvėlis. Arba knygos, kurią dabar laikote rankose, popierius – jis pagamintas iš perdirbtos, taigi tam tikslui nukirstos (kitaip tariant, nužudytos) eglės ar beržo. Sakysite – perdedu? Nemanau. Jei visa tai, ką perskaitėte šioje knygoje, apibendrintumėt, tuoj iškiltų asociacija su pjausniais ir kiaulėmis. Savo reikmėms tenkinti mes žudome gyvas būtybes – tokia yra tiesa be pagražinimų.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Gruodžios pradžios eilės

    2019-12-05

    Per traškantį pirmąjį gruodą
    Pirmykštei saulei suklykus
    Atsiveria aidinčios tuštumos
    Pritrupintos senų atvirukų
    Po šaukštą, po kąsnį, po mirksnį
    Nužarstom spyglius nuo širdies
    Nuraškom gailius viso gero
    Tik spokso pro tviskančią tylą
    Juoda kaip smeigtuko galvutė
    Sužvarbus kikilio akis

    Laimė

    Apie Tavo kūno teises

    2019-11-28

    Ar Tau yra kada tekę sulaukti kritinių pastabų dėl savo išvaizdos? Na, gal kad galėtum porą kilogramų numesti, ar kad kodėl šiandien nepasidažiusi, gal sergi?

    Žinoma, tikriausiai esi ir komplimentų gavusi, bet ar visuomet jais nuoširdžiai tiki? Ar pagyrus Tavo išvaizdą nepradedi svarstyti, kokios naudos iš Tavęs siekia komplimento sakytojas? O va tos kritinės pastabos dažniausiai atrodo tikros, nuoširdžios, ir jos sminga kaip strėlės į širdį, ir nuotaiką visai dienai sugadina.

    Būti nepatenkintais savo kūnais mes esame pratinami dar nuo vaikystės. „Ar nesiliausi valgiusi, tuoj pro duris netilpsi!“ arba „Ir vėl nieko nevalgei, pažiūrėk į save, kokia džiūsna, tikras kaulų vyniotinis“. Mokykloje ir kieme tarp vaikų iš viso vyrauja žiaurios patyčios, kuomet šaipomasi iš visko: atlėpusių ausų, strazdanų, to paties per didelio ar per mažo svorio, ūgio, prasidėjus brendimo laikotarpiui – iš natūralių kūno pokyčių arba jų „vėlavimo“. Deja, suaugus patyčios nesiliauja, tik įgauna subtiliau užmaskuotą pavidalą.

    Kiek iš Jūsų yra visiškai patenkintos savo kūnais? Na taip nuoširdžiai – absoliučiai patenkintos? Kad jei būtų galimybė nemokamai, neskausmingai ir be jokių pašalinių padarinių pakeisti kažką kūne, Jūs atsakytumėt – ne, dėkui, aš savimi visai patenkinta, a?

    Laimė

    Prašau labai, suprask, kad tai nėra normalu. Gėdytis savo kūno tokio, koks jis yra, slėpti ir maskuoti tam tikras jo dalis, graužti save ir galvoti, kaip nuostabu būtų turėti kitokį kūną nėra normalu. Mes visos esame skirtingos, tik kažkodėl visuomenė bando įsprausti mus į vienodą, kažkieno (kieno?) sugalvotą standartą, pagal kurį krūtinė turėtų būti tokia, pilvas toks, šlaunys tokios, ir tiesa, nepamirškime nosies. Ir lūpų. Ir akių, su jų blakstienomis bei antakiais. Kakta? Pagalvojome apie ją, galime injekciją suleisti, ir raukšlių – kaip nebūta. Celiulitas, spuogai, plaukuotumas, randai, strijos, raukšlės, suglebusi oda – su amžiumi tariamų priežasčių būti nepatenkintomis vis daugėja.

    Tai nėra normalu. Normalu yra džiaugtis savo kūnu, nes jis – mūsų namai, mūsų stipriausias pagalbininkas, kuriuo naudodamiesi galime nuveikti šimtus darbų, apkabinti šimtus žmonių ir dar visokių kitokių malonumų per jį patirti. Ir niekas, absoliučiai niekas, o ypač Tu pati, neturi teisės sakyti, kad kažkas su tuo kūnu yra ne taip. Kad kažkas negražu. Neestetiška. Ir sportuoti dera ne dėl to, kad svorio numestum, o kad taptum stipresnė, kad limfa aktyviau tekėtų. O valgyti sveiką maistą – kad geriau jaustumeis, o ne kad užpakalis nuo picų ir mėsainių neaugtų.

    Tavo kūnas turi teisę būti toks, koks jis yra. Tavo kūnas turi teisę būti mylimas, ypač Tavęs. Visų pirma Tavęs.

    P. S. Apyrankę, kurią matai iliustracijoje, vakar gavau prieš spektaklį Seen. Žinoma, ji simbolizuoja daugiau kūno teisių, ypač teisę būti liečiamam tik tų, kurie nori, kad Tave liestų. Bet apie tai – kitą kartą.

    P. P. S. Šįkart kalbu tik apie moteris. Žinoma, vyrai taip pat susiduria su visuomenės spaudimu tilpti į tam tikrus nenatūralius grožio standartus, tačiau jų kūnams netenka patirti tiek daug pokyčių gyvenimo eigoje – menstruacijos, nėštumas, gimdymas, žindymas, menopauzė – visa tai palieka įspaudus moterų kūnuose. Džiaukimės jais, jie visiškai natūralūs.

    Apie tai, ko Tu nori

    2019-11-25

    Labas!

    Kaip Tu šiandien?

    Turi laisvas šešias minutes? Žinau, kad turi, nes dabar naršai Feisbuke, ir kažin, kiek čia užtruksi… Siūliau vietoj to pasiryžti nedideliam eksperimentui, kuris gali maloniai nustebinti ir suteikti įdomių įžvalgų.

    Pasiimk lapą popieriaus ir rašiklį, nusistatyk laikmatį šešioms minutėms, akimirkai užmerk akis, giliai įkvėpk, iškvėpk, gal net pavyktų atlikti tai su žiovuliu ar atodūsiu? Tuomet užrašyk lapo viršuje klausimą: Ko tu nori?

    Laimė

    Paleisk laikmatį ir visas šešias minutes nesustodama(s) rašyk viską, kas šauna į galvą. Nesistenk mąstyti racionaliu protu, leisk atsakymams kilti savaime, nefiltruok jų. Jei nežinai, ką rašyti, rašyk Nežinau, ką rašyti, bet neleisk rašikliui sustoti. Vėl ir vėl paklausk savęs Ko tu nori?.

    Iš pradžių liesis atsakymai, kuriuos esi aiškiai įsisąmoninusi(-ęs), galbūt tie, kurie iš tikrųjų nėra Tavo, o primesti visuomenės ir kultūros, kurioje gyvename. Bet jei nesustosi, nestabdysi savęs, rašysi nevertindama(s) atsakymų, galbūt paaiškės daug įdomių dalykų?

    Paskui užsuk čia pasidalinti potyriais, sutariam?

    Apie skraidžiojimą euforijoje ir kaip įsižeminti

    2019-11-21

    Neseniai po nuostabios meditacijos gongo ir dainuojančių dubenėlių garsuose su jos vedančiąja šnekėjomės apie pakylėtą būseną po panašaus pobūdžio renginių, kuomet jautiesi nesiekianti kojomis žemės, skrajojanti kažkur padebesiuose, atitrūkusi nuo realybės. Dažniausiai iš karto po užsiėmimo sėdu vairuoti ir ne kartą pastebėjau, kad man reikia ypatingai sąmoningai sutelkti dėmesį, kad išlikčiau čia ir dabar bei nesukelčiau pavojaus sau ir aplinkiniams, nes proto būsena būna tokia tarsi pavartojus svaiginančių medžiagų – maloni lengva euforija…

    Tokiais atvejais visuomet verta skirti bent keletą minučių įsižeminimo praktikai, kad pilnai grįžtume į savo kūną, kad mąstymas taptų aiškus, o koncentracija aštri. Noriu pasidalinti keletu būdų, kaip tai galima atlikti:

    - vienas paprasčiausių, bet stebuklingai veikiančių – tiesiog uždėti delną ant viršugalvio ir keletą sekundžių lengvai paspausti save žemyn;

    - nusiprausti veidą ir rankas šaltu vandeniu – kaip mat aplankys žvalus budrumas;

    - išgerti karštos arbatos, pagamintos iš šaknų – tam tinka varnalėšų, kiaulpienių, kaulažolių, dilgėlių, miškinių sidabražolių, raktažolių šaknys, iš užsienietiškų – ciberžolės, imbiero ir saldymedžio, galima pačių šaknelių ir pakramtyti;

    - keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti, dėmesingai sekant oro kelionę per kūną;

    - pamasažuoti save, sąmoningai skiriant dėmesio pojūčiams: patrinti rankas vieną į kitą (tarsi norėtum sušilti), perbraukti delnais per veidą (tarsi praustumeis), patrinti ausis;

    - vizualizuoti save tarsi tvirtai stovintį medį, iš pėdų leidžiantį šaknis gilyn į žemę.

    Laimė

    Jei nori patirti tą nuostabią skraidymo padebesiais euforiją, po kurios būtų naudingi šie pratimai, sekmadieniais kviečiu į savo vedamus renginius:
    Šį sekmadienį Miego joga;
    Gruodžio 1 Rašymo terapija;
    Gruodžio 8 Rašymo terapija + giluminis atsipalaidavimas.

    Apie miegą ir gliukozę

    2019-11-17

    Labas!

    Kaip miegojai praėjusią naktį?

    Manai, kad tai nėra labai svarbu? Iš tiesų, mūsų kultūroje miegas nėra pakankamai vertinamas. Manoma, jog tam, kad gyvenime susilauktume sėkmės ir kažko pasiektume turime daug dirbti, žinoma, po to – stipriai linksmintis, o – kaip sako liaudis – išsimiegosim, kai numirsim.

    Deja, iš tiesų yra truputį kitaip. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad jau po vienos neišmiegotos nakties smegenų aprūpinimas gliukoze sumažėja šešiais procentais. Tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad neišsimiegoję mes tampame kvailesniais! Žinoma, kūnas bando išsireikalauti tos netektos gliukozės, todėl tiesiame rankas į saldumynus ir kitokį greitą nesveiką maistą. Gliukozės gauname, bet kartu ir savo organizmą teršiame, svorio priaugame.

    Laimė

    Maža to, smegenų aprūpinimas skiriasi kalbant apie skirtingas jų dalis, pavyzdžiui, priekinė smegenų žievė, atsakinga už mąstymą, sprendimų priėmimą ir savęs kontroliavimą socialinėse situacijose, neišsimiegojus praranda nuo dvylikos iki keturiolikos procentų gaunamos gliukozės kiekio. Kito mokslinio tyrimo duomenimis, neišsimiegoję mes keturiolika procentų ilgiau užtrunkame atlikti tam tikrą užduotį bei darome dvidešimčia procentų daugiau klaidų.

    Taigi kai dirbame miego sąskaita, aukojame kokybę dėl kiekybės – jei pakankamai išsimiegotume, ne tik mūsų kūnas jaustųsi ir atrodytų geriau, bet ir pats darbas eitųsi žymiai efektyviau ir produktyviau.

    Bet ką daryti, jei naktimis nesiseka normaliai išsimiegoti? Apie tai ateinantį sekmadienį šnekėsimės praktinėje paskaitoje, o po jos išbandysime giluminį atsipalaidavimą, kurio praktikavimas valandą prilygsta keturioms valandoms miego. Pasimatykime.