Apie retesnius pomėgius

2021-02-09

Vinilinės plokštelės, tarantulai terariume, kalatėjų kolekcija… Kai kurie dalykai patinka mažesnei žmonijos daliai, tačiau jei jau patinka, tai nuoširdžiai labai!

Jovita Puotoje

Vienas iš tokių retesnių pomėgių yra ir poezija. Žinau, kad daugumai mano pažįstamų ir draugų ji yra nesuprantamas malonumas, o va aš mėgstu eilėraščius tiek skaityti, tiek rašyti.

Jovita Puotoje

Ką tik į rankas pakliuvo naujas „Puotos“ žurnalo numeris. Buvo labai smalsu, kokią iliustraciją mano kūriniui nupiešė dailininkas. Varčiau varčiau, ieškojau turinio, na kur gi tos mano eilės?

Jovita Puotoje

Neradusi ėmiau versti puslapius nuo pradžios, ir oho! – mano eilėraštis – pats pirmas! Laiminga kaip slyva!

Apie džiaugsmą būti savimi

2021-02-07

Vienas mano pažįstamas, pavadinkime jį Edvardu, atvirumo akimirką pasakojo, kad dažnai ryte atsibusdamas rąžosi visu kūnu ir taria sau: „O, kaip gera būti Edvardu!“ Tokia jo dienos pradžia.

Aiškiai pamenu, kaip tuomet nusistebėjau – pamaniau sau: na ir kas čia tokio nuostabaus būti Edvardu? Pasirodė keista, kad jis taip džiaugiasi savimi ir tuo mėgaujasi. Nes, na, aš nežinau, ar džiaugčiausi, jei vieną dieną netikėtai pabusčiau jo gyvenime ir jo kūne.

Kiekvienas matuojame sėkmę ir laimę pagal savo kriterijus, tad visai gali būti, jog Edvardas nenorėtų pabusti ir pasijusti esąs manimi, arba kokiu nors Andriumi, ar Loreta. Tai, kas vienam atrodo vargas ir nelaimė, kitam gali būti didžiausia gyvenimo siekiamybė, ir atvirkščiai.

būti savimi

Dabar, po minėto pokalbio su Edvardu praėjus keleriems metams, aš vis dažniau pagaunu save atsidūstant laimės atodūsiu ir mintyse tariant „O, kaip gera būti Jovita!“ Kaip gera mėgautis savo gyvenimu, kiekviena jo akimirka! Tikriausiai tai ir yra savęs išpildymas, savęs realizacija?

Kaip gera nenorėti atrodyti kaip kiti, nenorėti gyventi kaip kiti, nenorėti jaustis ar mąstyti kaip kiti, turėti to, ką turi kiti, veikti to, ką veikia kiti. Gyvas autentiškas ryšys su savimi, kai esi absoliučiai patenkintas savo unikaliu netobulumu. Tylus būvis čia ir dabar.

O Tu ar dažnai džiaugiesi, kad esi savimi?

Karl Ove Knausgård: Mano kova. Mirtis šeimoje

2021-02-04

Tą vakarą man buvo aštuoneri, o tėvui – trisdešimt dveji. Nors net dabar negaliu pasakyti, kad suprantu jį ar žinau, koks žmogus jis buvo, tai, kad dabar esu septyneriais metais vyresnis už jį tuometinį, leidžia lengviau perprasti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kaip skyrėsi mūsų dienos. Mano dienos buvo sklidinos prasmės, kiekvienas žingsnis atverdavo kokią nors galimybę, kiekviena galimybė taip kaupinai pripildydavo mane, kad dabar, tiesą sakant, nė pats to nesuvokiu, o jo dienų prasmė nebuvo sutelkta į pavienius įvykius, bet pasklidusi po tokias dideles erdves, kad jų buvo neįmanoma apčiuopti kitaip, kaip tik per abstrakčias sąvokas. Viena jų buvo “šeima”, kita – “karjera”. Jo dienose galėjo atsiverti vos kelios nenumatytos galimybės ar apskritai jokių, jis visada bendrais bruožais žinodavo, ką jos atneš ir kaip su jomis elgtis.

Gausiai išliaupsintas autorius, garsiausias šiuolaikinis Norvegijos rašytojas, kai kurių kritikų vadinamas apskritai pačiu talentingiausiu šiandieniniame literatūros pasaulyje. Na, skaitančiam žmogui turbūt reikėtų susipažinti su tokia žvaigžde, tad ėmiausi labai smulkiu šriftu atspausdintos ir pakankamai storos knygos, kurią galima būtų vadinti ir romanu, ir autobiografija.

Nepasakyčiau, kad skaitėsi sunkiai, tačiau dėl nereikšmingų (o gal tik man jos tokios atrodo?) smulkmenų gausos vietomis skaityti tikrai nuobodoka – na, jei siužetui visiškai nesvarbu, kuria – kaire ar dešine ranka veikėjas pasikasė pakaušį, arba kokia buvo eilinio praeivio, žingsniuojančio perėja, lūpų forma, – tai kurių galų apie tai rašyti? Na, suprantu, tai meninė priemonė, kuria siekiama tikroviškumo, tarsi skaitytojas būtų vietoje ir į viską žvelgtų veikėjo akimis, bet, na, galų gale mes juk dažnai nė patys nesusimąstome, kuria ranka mes pakaušius pasikasome, tad mano požiūriu, šios detalės yra perteklinės ir trukdo susikaupti ties esme.

Mano kova

Tiesą sakant, ir tame yra tiesos, tačiau jokia ankstesnė mano patirtis neleido pasiruošti tokiai invazijai į asmeninį gyvenimą, kokią sukelia vaikai. Su jais tave sieja niekada anksčiau nepatirtas artumas, tavo charakteris ir nuotaikos tarsi susipina su jų charakteriu ir nuotaikomis, ir tampa nebeįmanoma nuslėpti savo blogųjų savybių, jos įgauna formas už tavo asmenybės ribų ir yra sviedžiamos atgal į veidą. Žinoma, tas pats galioja ir tavo gerosioms savybėms.

Knausgård’o šešių knygų serija lyginama su septynių romanų Marcel’io Proust’o ciklu Prarasto laiko beieškant, kurio, beje, aš taip ir neįveikiau (gal kada nors, liko dar keturios su puse knygos). Savirefleksija išties stulbinamo tikslumo ir atvirumo, tas nuoširdumas toks nuogas, kad net graudu – ypač paskutiniuose knygos puslapiuose, kur aprašomas veikėjo ruošimasis tėvo laidotuvėms ir jis neįprastai daug verkia.

Kol kas artimiausiu metu antrosios knygos tikrai neskaitysiu, nes laikas, skirtas kūriniui, neadekvatus mano patiriamam malonumui ir prasmės pojūčiui, bet neatmetu galimybės kažkada grįžti prie šio ciklo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie kūrybos prioritetą

2021-02-03

Kaip dažnai užsiimi kūryba ir menu?

Dažniausiai laiko šiems dalykams skiriame iš to, kuris lieka po būtinųjų buities darbų, po visų kasdienių reikalų, užduočių ir prievolių. Na, nelieka – tai nelieka, ką jau padarysi. Gal kitą kartą.

Kūryba dažnai mums atrodo tarsi miela maloni pramoga, praskaidrinanti kasdienybę, tačiau tikrai ne pirmos būtinybės dalykas.

Nebent esame menininkai iš pašaukimo ir iš didžiosios raidės. Tokie gali būti nepavalgę, neišsimiegoję, nenusiprausę ir nesusišukavę, bet kai pašaukia Mūza, privalu jai atsiliepti ir kurti.

Visgi laikausi nuomonės, kad svarbiausiais dalykais turėtume laikyti tuos, kurie teikia ilgalaikį pasitenkinimą, praturtina sielą, suteikia prasmės pojūtį, užaugina sparnus. Nes kai širdis sklidina tikro, autentiško gyvenimo džiaugsmo, tuomet visiškai kitaip kokybiškai ir su aplinkiniais, ir su savimi bendraujame, kasdienius darbus atliekame laimingi, o ne niurzgėdami ir suirzę.

Visuomet raginu planuojant dieną, savaitę ar netgi metus (pvz., numatant laiką atostogoms) iš pradžių kaip prioritetus susirašyti prasmingas ir džiaugsmingas veiklas, kurios suteikia mums laimės (ar tai būtų knygos skaitymas, pasivaikščiojimas miške, ar paveikslo tapymas), o paskui aplinkui jau apsidėlioti tokias kasdienybės smulkmenas, kaip valgio ruošimas, atsakymas į el. laiškus, ir panašiai. Nes ta buitinė rutina neišvengiamai atsitiks, niekur nesidėsime, o štai laimės suteikiantiems dalykams laiko gali ir nelikti. Tad iškelkime juos į pirmą vietą patys, sąmoningai. Netrukus pastebėsime, kaip tapsime laimingesni!

Kūryba

Jei norisi skirti daugiau laiko kūrybai ir savęs pažinimui, jau šį ketvirtadienį kviečiu susitikti Kūrybinio nuotykio užsiėmime, o kitą ketvirtadienį – Rašymo terapijos praktikoje.

Mes patys sprendžiame, kiek laimingi esame, paskirstydami prioritetus.

Apie laimę per radiją

2021-02-02

Vakar per LRT Klasiką pasakojau apie laimę ir jos psichologiją.

Ne vienas klausėte dėl įrašo, tad dalinuosi nuoroda.

Laimė

Būkime laimingi ir padėkime tokiais tapti kitiems!

2021 sausį žiūrėjau

2021-02-01

Seniai seniai, kai tik pradėjau rašyti šį tinklaraštį (prieš keturioliką metų!), kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikdavau trumpą žiūrėtų filmų ir skaitytų knygų apžvalgą. Dabar kiekvieną knygą aprašau atskirai, o filmus visai lioviausi minėti. Nes, na… kartais būna taip, kad per mėnesį nė vieno filmo neįsijungiu.

Visgi šį sausį pažiūrėjau, ir ne vieną, tad nenorėdama jų užmiršti bei vildamasi, kad mano rekomendacijos kažkam bus naudingos, pateiksiu trumpą sąrašėlį.

Senas geras Bulvarinis skaitalas (Pulp Fiction, 1994). Netikėtai užtaikėm Naujųjų naktį per televiziją, nors matytas ne kartą, bet visuomet smagiai susižiūri. Dievinu Umą Thurman, o daina Girl, You’ll Be a Woman Soon pusę sausio skambėjo mano grojaraštyje dideliu garsumu. Klasika, ką padarysi. 8 balai iš 10.

Kusama (Kusama. Infinity, 2019) – dokumentinis filmas apie žymiausią Japonijos menininkę, žirnelių karalienę Yayoi Kusamą. Neperskaitau tiek žymių moterų biografijų, kiek norėčiau, tad atsigriebsiu žiūrėdama kiną apie jas. Biografijos visuomet įkvepia ir sudomina, nes tai tikras gyvenimas. Tiesa, Kusamos atveju jis nebuvo rožėmis klotas – teko patirti ir atstūmimą, ir nepripažinimą, ir seksizmą, ir rasizmą. Nepaisant viso to ir netgi nuo vaikystės lydėjusios psichikos ligos, moteris įgyvendino savo svajonę ir skleidžia savo kūrybą milžinišku mastu. 8 iš 10.

Filmai

Lemtinga pagunda (The Beguiled, 2017) – istorinė Sofios Coppolos juosta su Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Colin’u Farrell’u. Tikriausiai dėjau pernelyg daug vilčių – Coppolos Marie Antoinette su Dunst pagrindiniame vaidmenyje yra vienas iš mėgstamiausių mano gyvenimo filmų, o šįkart… Atklysta sužeistas priešų kareivis į mergaičių mokyklą ir visos ima alpti iš meilės bei kovoti dėl jo dėmesio. Pabaiga iš viso nei šiokia, nei tokia… Žodžiu, nelabai patiko, 6 iš 10.

Marina Abramović: dalyvauja menininkė (Marina Abramović. The Artist Is Present, 2012) – va čia tai super filmas apie super moterį! Pernai skaičiau Marinos autobiografiją Eiti kiaurai sienas, kuri nepaprastai sujaudino ir sužavėjo, o šįkart – ekranizuota jos gyvenimo versija. Stipru, jautru, žiūrėdama ne kartą balsu juokiausi, verkiau, buvau sukrėsta iki širdies gelmių. Nežinau, ar taip pat jausčiausi, jei nebūčiau prieš tai knygos perskaičiusi, bet rekomenduoju tikrai. 10 iš 10.

Tarp dviejų pasaulių (Upside Down, 2012) – suviliojo vėl Kirsten Dunst, mėgstama mano aktorė, tačiau filmas truputį lėkštokas ir banalokas, na, eilinė holivudiška romantinė drama, tik įsiausta į fantastikos rūbą. Va tas rūbas kažkokį įspūdį gal ir padarė – du pasauliai vienas šalia kito, gravitacija traukia abiejų gyventojus prie gimtosios žemės, bet pasauliai yra taip arti vienas kito, kad galima pasikalbėti su viršuje gyvenančiu ir aukštyn kojomis tavo atžvilgiu esančiu žmogumi. Na, ir įsimyli pora iš skirtingų pasaulių… 7 iš 10.

Mažosios moterys (Little Women, 2019) – vis knygos neprisiruošiu perskaityt, dabar jau bus mažiau įdomu, filmą mačius. Bet juosta tikrai nuostabi, siužetas įtraukiantis, feministinė dvasia sklando ore. Keturios seserys nuo mažens svajoja apie įvairias kūrybines veiklas, tačiau visuomenė, kaip visuomet, yra joms suplanavusi puikų scenarijų – ištekėk ir gimdyk! 9 balai iš 10.

RBG (RBG, 2018) – dviems Oskarams nominuota dokumentika apie nuostabią JAV teisininkę, Aukščiausiojo Teismo teisėją Ruth Bader Ginsburg, įdėjusią milžinišką indėlį bandant įtvirtinti lygias abiejų lyčių teises. Žinoma, tokios diskriminacijos, kokią jai teko patirti jaunystėje, studijuojant teisę (buvo viena iš devynių moterų tarp penkių šimtų vyrų, o universiteto dekanas priekaištavo, kodėl jos be reikalo užimančios kėdes, ant kurių galėtų sėdėti vyrai), jau mažiau, tačiau oi yra ką dar nuveikti. Yra ir vaidybinis filmas apie RBG, žiūrėsiu. Per šį gi juokiausi ir verkiau, tad 10 iš 10.

Kažkaip gal iš pažiūros keista, kad labiausiai iš visų žiūrėtų filmų mane sujaudino ir sužavėjo būtent biografinė dokumentika, na bet moterys, apie kurias pasakojama, tokios nuoširdžios, tikros, autentiškos, įkvepiančios, kad sunku vertinti kitaip.

Tiesa, sausį dar peržiūrėjau serialą Normalūs žmonės (Normal People, 2020) – man žymiai labiau patiko, nei knyga, pagal kurią jis sukurtas. Veikėjų charakteriai suprantamesni: romane Mariana pasirodė tokia itin protinga, inteligentiška ir kažkaip nesiderino tas jos paklusnumas bendram vaizde, o seriale išryškėjo jos jautrumas, atviras pažeidžiamumas. Nuostabus muzikos takelis nemenkai prisidėjo prie bendro teigiamo įspūdžio, dainos puikiai papildo veikėjų emocinį foną.

Nerimobuolys

2021-01-28

Kartais pakanka išgirsti ar pamatyti savo mintis iš šalies, per tam tikrą atstumą, kad suvoktum jų komiškumą, trukdantį pilnais plaučiais mėgautis laimingu gyvenimu.

Nerimobuolys

Nereikia visuomet tikėti tuo, ką galvoji. Apsvarstyk kitą nuomonę.

Apie pasakas

2021-01-23

Pasakos, atkeliavusios iš žilos senovės, nugludintos daugelio žmonių perduodant jas iš lūpų į lūpas, yra tiesiog kupinos išminties. Jų smagu klausyti, jos sužadina vaizduotės pasaulį, padeda išsiaiškinti savo jausmus ir emocijas, pripažįsta asmeniui aktualias problemas ir pasiūlo būdus joms spręsti bei žada šviesios ateities viltį.

Pasak psichologijos mokslo klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais žmogaus viduje kylančiais konfliktais, troškimais ir santykiais sveiku, visuomenei priimtinu būdu, ir tokiu būdu įgyti įgūdžiai daro milžinišką poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai bei įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, o ši leidžia atverti vartus tarp sąmonės ir pasąmonės, taigi nors mažas vaikas tiesiogiai gal ir nesuvokia, ko jį moko konkreti pasaka, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir pamažu tampa vertybių pagrindu.

2010 m. grupė graikų mokslininkų atliko tyrimą ir nustatė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą, o Šiaurės Amerikoje atliktų dviejų eksperimentų rezultatai byloja, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, taip pat sprendžia vidinius konfliktus ir leidžia dažniau patirti pozityvią pakilią nuotaiką.

Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska nurodo, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supančio pasaulio dėsnius vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas pasakose sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina pačiam imtis kurti gyvenimo scenarijus bei rasti išeitis iš tam tikrų keblių situacijų.

Pasaka

Dalykai, kurių neįsisąmoniname, stipriai veikia mūsų jausmus ir elgesį tiek vaikystėje, tiek suaugus. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau nepaisant to, visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta.

Suaugę nori, kad vaikai galvotų, jog visi žmonės iš prigimties yra geri, tačiau vaikui ši žinutė nedera su jo pykčio fantazijomis, taigi jis ima manyti, kad yra kažkoks kitoks nei visi, turbūt labai baisus žmogus, jei kartais jam kyla noras pasielgti netinkamai.

Tuo tarpu pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.

Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.

Taigi nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.

Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais. Vokiečių poetas Friedrich’as Schiller’is rašė, kad jo „…vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė, nei tiesoje, kurios moko gyvenimas“.

Jei nori giliau panagrinėti pasakų prasmę, paanalizuoti sau aktualias pasakas ir netgi sukurti pasaką pati, ketvirtadienį kviečiu prisijungti prie pasakų terapijos užsiėmimo.

Registracija čia.

Rasa Aškinytė: Istorija kaip upė

2021-01-21

Sakiau, aš dar tokia jauna, turiu laiko, tėvas sakė, kvaila, laiko niekas neturi, laikas tik apgaulė, niekas du kartus nesiūlo, pražiopsojai, nenorėjai, ir viskas, ką mes turim ar neturim – nuo mūsų nepriklauso, gyvenimas slysta tarp pirštų, išteka kaip vanduo, šventas žaidimas, kova tarp mirštančio ir gimstančio, ne taip sunku apsimesti, kaukė panaikina žmonių skirtingumą, tą, kas yra, kaukė paverčia tuo, kuo jis turėtų būti.

Uau, koks atradimas lietuviškos literatūros padangėje! Kodėl anksčiau niekas man apie šią autorę nepapasakojo? Pasiėmiau atsitiktinai bet kurią jos knygą ir va – pokšt! – nuostabus kūrinys!

Istorija kaip upė

Ginos siela, tiek metų užspausta, dabar veržėsi lyg povandeninė upė, milijonai tonų vandens, suformuoti temperatūros ir druskos. Reikėjo pasakyti jam, kad mes tik du mažučiai atomai, buvom taip šalia vienas kito, bet nesilietėm, galvojo Gina. Mūsų visata sudaryta iš atomų, kurie neliečia vienas kito. Artumas – tai iliuzija.

Romane persipina kelių moterų gyvenimo istorijos, pradedant XIV a. gyvenusia Ubage, baigiant šiuolaikinėmis Hole ir Gina. Istorijose, žinoma, daug universaliojo skausmo, gausu abejonių savimi ir aplinkiniais, tačiau visuomet apstu meilės – bęsąlygiškos, nuoširdžios, šluojančios nuo žemės paviršiaus visas kliūtis ir logiškąją raciją.

Nuostabi kalbos išraiška, tokia tikroviška, sava, ne kartą skaitant privertė ne tik šyptelti, bet ir nusijuokti. Sąmonės srautas su visais nelogiškumais, pašmaikštavimais, abejonėmis ir smulkiais kasdieniais burtais, kurių kartais net nesusimąstydamos griebiamės sprendimams priimti.

Žodžiu, likau sužavėta Rasa Aškinyte ir būtinai skaitysiu dar jos kūrinių.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Yasunari Kawabata: Sniegynų šalis

2021-01-19

Kai sužinojo, kad Joko yra šiuose namuose, Šimamurai pasidarė nejauku į kambarį kviestis Komako. Nors ši jam atidavė visą savo meilę, tuštybė jį vertė manyti, kad čia tik gražios bergždžios pastangos. O Komako netroško nieko labiau kaip gyventi. Ir tas jos gyvastingumas Šimamurą vis labiau jaudino – jis tai juto nelyg gyvą jos odos prisilietimą. Gailėdamasis Komako, kartu jis gailėjosi savęs. Bet Šimamurą traukė ir kita moteris – Joko, akimis kaip spinduliu, regėjos, galinti nekaltai prašviesti tai, kas vyksta.

Ne pirmas mano bandymas susidraugauti su taip išgirtu ir visame pasaulyje žinomu Kawabata – deja, ir vėl ne itin sėkmingas. Matyt, dar nepriaugau iki jo kūrybos. Jokiu būdu nesakau, kad ji ne puiki, tikrai parašyta labai profesionaliai, estetiškai, nebanaliai, taip pat ir ne saldžiai. Tiesiog, na, nepaliečia… ir neužkabina kažkokios viduje stygos, nesuskamba man jo kūriniai, nors ir kaip stengčiaus jautriau skaityti.

Sniegynų šalis

Miniatiūrinis romanas, itin tinkantis skaityti tokiais snieguotais laikais – nesunku įsivaizduoti save kažkur netoliese knygoje aprašomų veikėjų, Japonijos kalnuose. Vyriškis, turintis žmoną ir vaikų sostinėje, vis atvyksta čia… tiesą sakant, nežinau, ko jis čia atvyksta. Pabūti su kitomis moterimis? Atgauti sielos ramybę gamtos prieglobstyje?

Kažkaip atrodo, kad nei ramybės jis randa, nei su tom moterim normaliai pabūna, nors žavisi vienu metu dviem, pakankamai skirtingom. Taip ir žaidžiama priešingybių metaforomis, kalbant apie sniegą ir ugnį, linksmybes ir rimtį, gyvybingumą ir mirtį. Viską aš suprantu, kad kūrinys tarsi ir nuostabus, bet va – nepaliečia!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.