• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Vaiva Rykštaitė: Lizos butas

    2020-05-11

    Susitikę kieme tėtis Gunia ir kaimynas Arnoldas šokdavo vienas kitam paspausti rankos – tas vyrų skubumas kuo greičiau ir tinkamai rimtais veidais pasisveikinti mane visada pralinksmindavo.

    Na pagaliau, pagaliau į mano rankas papuolė kažkas, dėl ko norėjosi mesti visas veiklas, dėl ko net miegojimo laiko negailėjau. Romanas, kurį perskaičiau per keletą dienų – turint omeny, kad namie du maži vaikai ir visi su namais susiję buities rūpesčiai, sakyčiau, čia super rekordas ir knygos įdomumo įrodymas!

    Lizos butas

    Iš tiesų praėjus dar keletui dienų po šio skaitymo įkarščio, net nežinau, ko čia taip stipriai buvau užsivedusi – iš esmės romane nėra itin stipriai įtraukiančio siužeto, tiesiog pasakojama pagrindinės veikėjos vaikystė su visais jos aspektais – santykiai su mama, su kiemo draugėmis, baimės, svajonės, lūkesčiai. Iš tiesų svarstau – gal gi pagrindinė veikėja romane net ne mergaitė Gintarė, pasakojanti savo istoriją pirmuoju asmeniu, o jos mama – nuostabi, šarminga, kerinti moteris, užburianti visus aplinkui.

    Vasarą senamiestyje apima jausmas, tartum visas pasaulis nusidangina kažkur kitur, tartum tuoj tuoj ištiks visa ko pabaiga, nes nebėra praeivių ir niekas neapžiūrinėja parduotuvių vitrinų. <…> Vasarą laikas kapsi lėtai, kaip vanduo iš sugedusio čiaupo, kaip ant odinių basučių pro vaflio skylę varvantis vanilinis plombyras, kaip iš pažasties šonu besiritantis prakaito lašelis, kvepiantis jūros sūrymu, – tik iki jūros nuo čia mums labai toli ir nėra žuvėdrų.

    Na, greičiausiai dėl susižavėjimo knyga labiausiai kalta sentimentali nostalgija – Gintarė gyveno ir augo tais pačiais laikais tame pačiame mieste kaip ir aš, taigi jos prisiminimai leidžia sugrįžti praeitin, o kelionės laiku visuomet žavi.

    Nuoširdžiausi komplimentai autorei dėl taip tiksliai perteiktų mūsų vaikystės laikmečio detalių, kai kurie dalykai visiškai užmarštin buvo nukeliavę, vaje!

    Žodžiu, jei gimei aštuoniasdešimt kažkelintais, ir dargi Kaune, būtinai paskaityk! Taip pat rekomenduoju ir moterims, kurios primiršo charizmatišką būties meną. Perskaičius šią knygą užsikreti noru būti panašia į Gintarės mamą!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Švelnios širdies meditacija

    2020-04-21

    Nors nepažįstu Tavęs, žinau, kad esame tokie patys. Žinau, kad Tu, kaip ir aš, nori išsigydyti savo žaizdas. Kad Tu, kaip ir aš, nori būti laimingas. Žinau, kad Tavo viduje, kaip ir manyje, yra tobula nepajudinama ramybė, kurioje randame prieglobstį ir esame saugūs.

    Mes atėjome į šį pasaulį tam, kad sutaisytume, kas buvo sulaužyta. Kad iš naujo užaugintume tai, kas buvo sutrypta.

    Žinau, kad gyvenimas ne visuomet elgėsi su Tavimi teisingai. Žinau, kad kai buvai labiausiai pažeidžiamas ir trapus, greičiausiai negavai paramos ir pagalbos, kurios tuo metu Tau taip stipriai reikėjo. Tuomet, kai labiausiai norėjai, kad kažkas apkabintų ir tarsi kūdikį pasūpuotų Tavo švelnią širdį, nieko nebuvo. Arba Tavo širdis gavo skaudžių kirčių.

    Mes visi turime randų, po kuriais slypi švelnios būtybės.

    Laimė

    Nė vienas kirtis, kurį gavo mūsų širdis, nebuvo smogtas specialiai norint sužaloti. Už kiekvieno kirčio, už kiekvieno pykčio didelėmis išgąsčio akimis žiūri baimė. Kiekvienas, skriaudžiantis kitą, pats buvo nuskriaustas.

    Kiekvienas srebiame kolektyvinės kančios davinį. Kiekvienas gydome po gabalėlį milžiniškos universalios širdies, kurios dalimi yra mūsų širdys.

    Nukeliavę į tobulos nepajudinamos ramybės oazę savyje iškeliame po trupinį iš savo skaudulių ir gydome juos visaapimančia meile.

    Todėl mes medituojame.

    Kviečiu prisijungti, tęsinys čia.

    Karingoji ir švelnioji: pasirink išmintingai

    2020-04-09

    Judesiai aštrūs kaip peiliai, trumpi ir kapojantys, sukaupę milžinišką milijono karių atmintį. Ji pikta, kovojanti su savo realybe. Jos kvėpavimas dažnas ir negilus. Ji kvėpuoja ugnimi. Ji yra ta, kuri pradeda karą. Ji – dalis Tavęs. Pasiruošusi sudeginti ištisus miestus ir kovoti su tais, kuriuos labiausiai myli. Ji – dalis Tavęs. Ta, kuri nustebina Tave, kai parodo iššieptus dantis. Dalis Tavęs, kurią slepi, kurią neigi. Apsimeti, kad jos nėra.

    Ji – Tavo tamsa. Ji yra kiekvienoje iš mūsų. Ji joja ant aklo įniršio nugaros. Ji maitinasi idėjomis, kad esi nusipelniusi daugiau, geriau, kažko kito. Ji palaiko mintis ir emocijas, kurios verčia Tave jaustis maža. Ji remiasi idėja, kad nuolat privalai dėl ko nors kovoti, kažką apginti, kažko reikalauti. Ji – tai karo veidas. Mūsų dalis, padedanti suvokti, kaip mes kovojame su kitais, kaip priešinamės savo gyvenimui, kaip galime net žudyti vardan savo įsitikinimų. Ji yra ta, į kurią mes turime pažvelgti su atjauta ir meile, kurią mes turime išmokti mylėti. Nes ji gyvuoja tik tuomet, kai mylėti pamirštame.

    Yra ir švelnioji. Moteris ilgais plaukais, judanti lyg vanduo. Kiekvienas žingsnis – tarsi plaukimas pasroviui. Ji švelni. Visuomet švelni. Ji ateina, kai prašai pagalbos. Ji ateina, kuomet užpildai plaučius sąmoningu kvėpavimu. Jos oda švelni. Ji gyvena šalia karingosios. Jos abi stovi Tavyje, tiesdamos rankas. Tavo pasirinkimas.

    Laimė

    Švelnioji sugeba atlaikyti audras. Ji sugauna kitų siunčiamus žaibus. Sudėtingas situacijas, į kurias pakliūni. Skaudžias patirtis, su kuriomis nori kariauti. Sugauna ir sūpuoja glėbyje tarsi kūdikį. Užpildo viską besąlygine meile. Vėl ir vėl. Myli ir rūpinasi. Tu gali pasirinkti švelniąją, kai jautiesi pasiklydusi audroje, kai blaškaisi skausme. Ji yra Tavyje. Prisiekiu. Ji gelbsti, kai kita gniuždo. Ji gydo, kai kita griauna. Ji apdovanoja viltimi ir nusiraminimu, kai kita vagia ir grobia. Kartais prireikia didelės stiprybės ir ryžto pasirinkti ją, kai visa liepsnoji.

    Tai nėra tik šiaip sprendimas. Tai Tavo pasirinkimas. Niekas nekentės labiau nei Tu pati, jei vėl ir vėl rinksies karą. Nėra klausimo, kas suteikia mums daugiau jėgos, kas pažadina mumyse daugiau energijos, leidžia pasijusti gyvesnėmis. Dalis mūsų visuomet labiau mėgaujasi kova nei taika, karo energija yra labai galinga ir įtaigi. Mylintis švelnumas nėra toks intensyvus.

    Primerktos akys, sugniaužti kumščiais, sukąsti dantys reiškia, jog kvieti savyje pakilti karingąją. Vienas lėtas, gilus, sąmoningas įkvėpimas iki pat diafragmos – ir ji krenta. Tu turi galią pakviesti švelniąją. Gali rinktis. Įkvėpk. Stebėk savo kvėpavimą, kuris be pastangų švelniai keliauja Tavo kūnu. Stebėk kvėpavimo prigimtį. Jo palaimingą taiką ir ramybę. Švelnioji – šviesos, laimės ir gerovės pagrindas. Ji – Tavo esmė. Ji yra ta, kurią Tu gali pasirinkti, keliaudama per gyvenimą.

    Pasirink išmintingai.

    ***
    Įkvėpta Sarah Blondin

    Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė: Santuokos alchemija. Menas būti dviese

    2020-04-06

    Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė Santuokos alchemija Menas būti dvieseKai mes tampame vientisi, tuo pat metu daromės vis mažiau priklausomi nuo kito žmogaus, o galbūt ir visai nepriklausomi. Juk šis brangakmenis, kurio mes taip ilgai – praktiškai visą gyvenimą – ieškojome santykiuose, pasirodo besąs mūsų viduje! Ir tada mūsų meilė nustoja būti būtinybe ar prisirišimu. Tik dabar, atsigręžę atgal, galime prisipažinti, jog tam, kad vystytumės ir augtume, mums reikia kito žmogaus, kuris atspindėtų paslėptas mūsų dalis ir su kuriuo galėtume įveikti visus sunkumus, kylančius mezgantis artumui.
    Galiausiai pradedame suvokti, kad plačiąja prasme gyvenime apskritai nėra prieštaravimų, kad visos priešybės priklauso tai pačiai visumai. Ir gyvenimas drauge su partneriu mums padėjo suvokti, kad konfliktai tarp mūsų vykdavo dėl to, jog dėmesį kreipdavome tik į vieną kokį nors situacijos aspektą pamiršdami kitą.

    Gražiai ir įdomiai sudėliota knygos struktūra, pakaitomis pateikiama vyro ir moters nuomonė, santykių vystymasis pateikiamas kaip alcheminė kelionė. Nors pagal profesiją ir domėjimosi sritis autoriai turėtų būti artimi mano požiūriui į gyvenimą, asmenybės augimą ir santykius, skaitydama vis jaučiau kažkokį vidinį priešinimąsi jų dėstomoms idėjoms.

    Erzino vienareikšmiškai seksistinis ir stereotipiškai patriarchališkas požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje. Knygoje vartojami terminai pernelyg supaprastinti, elementarūs – na, atrodo, kad populiariai nusitaikyta į kuo platesnę ir kuo mažiau išsilavinusią auditorijos dalį.

    Pabaigiau skaityti tik dėl to, kad apskritai jau senokai jokios knygos nebuvau iki galo perskaičiusi. Be to, šią skaityti tikrai nesunku, jei nepaisyčiau to vidinio priešiškumo. Beje, paskutinis knygos skyrius, apie intergraciją ir nušvitimą, visai patiko. Aukščiau pateikta knygos citata – taip pat iš pabaigos.

    Net nežinau, kam galėčiau šią knygą rekomenduoti. Lengvam pasiskaitymui prieš miegą nebent, nesitikint daug naudos.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Laimės diena 2020

    2020-03-20

    Labas!

    Šiandien švenčiame Tarptautinę laimės dieną.

    Gal atrodo netinkama kalbėti apie laimę tokiu metu,
    kai medikai kasdien rizikuoja savo ir savo šeimų sveikata gelbėdami kitų gyvybes;
    kai netekę darbo, pajamų ir neturėdami santaupų tėvai suka galvas, kaip reikės išmaitinti vaikus;
    kai vieniši senoliai neteko vienintelės socializacijos galimybės uždarius bibliotekas;
    kai smurtautojų aukos, kurioms mokykla ar darbas buvo vienintelis atokvėpis, liko uždarytos su savo skriaudėjais namuose.

    Tačiau esu šimtu procentų įsitikinusi, kad kiekvienas turi teisę būti laimingas kiekvieną akimirką.

    Laimė nepriklauso nuo to, ar Tavo namai kasdien kepa šviežiai iškeptais pyragais. Nuo to, ar kasdien vaikams vaikams sugalvoji po tris naujas edukacines veiklas. Milijonierius gali būti žymiai nelaimingesnis savo jachtoje negu pusalkanė hipė kažkur pašiūrėje kalnuose.

    Laimė

    Žinai kodėl?

    Nes laimė neateina iš išorės.

    Laimė gyvena mūsų viduje.

    Įsisąmoninus tai liaujiesi perkėlinėti lūkesčius į išorę. Liaujiesi tikėjęsis, kad kažkas ateis ir padarys Tave laimingu. Arba kad laimingu tapsi kažką įsigijęs. Kažką pasiekęs. Kažkur nukeliavęs.

    Laimė yra Tavo viduje.

    Dabar.

    Vienas iš būdų ją pasiekti ir realizuoti yra dėkingumo praktika.

    Laimingos Laimės dienos!

    Apie sulėtėjusį gyvenimą

    2020-03-17

    Kai iš ryto atsibundi ir esi tikra, kad šiandien užteks laiko viskam.

    Laimė

    Kai oras toks švelnus ir mielas, kad net kutena, kai jis glosto skruostus.

    Laimė

    O Kamšos draustinyje tiek žibuoklių, kad svaigsta galva.

    Laimė

    Apie laisvę

    2020-03-11

    Tam, kad daigas išdygtų iš sėklos, jis turi praplėšti luobą. Tam, kad pamatytų šviesą, jis turi visa jėga veržtis pro tamsią dirvą. Tam, kad taptų milžinišku medžiu, dovanojančiu mums saldžius vaisius ir pavėsio prieglobstį, daigas turi be perstojo augti, stiebtis, vystytis ir tobulėti.

    Žinoma, augti ir tobulėti – nėra pats lengviausias kelias. Tai gali būti skausminga, gali būti baisu. Tačiau sėkmė neaplanko mūsų atsitiktinai. Sėkmė nenutinka šiaip sau, netikėtai, nededant jokių pastangų, sėdint ant sofos ir spoksant televizorių.

    Laisvės antonimas yra vergija.

    Laimė

    Dabar mes ESAME laisvi nuo okupantų primestos santvarkos, kultūros, kalbos, tradicijų ir švenčių.

    Tačiau ar iš tiesų JAUČIAMĖS laisvi?

    Ar nevergaujame klaidingiems įsitikinimams, įsišaknijusiems mūsų galvose?

    Ar nesame supančioti mums primestos svetimos požiūrių sistemos?

    Ar esame laisvi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, kaip jaučiame, nepaisydami to, ką kiti apie mus pagalvos?

    Ar esame laisvi patys nuspręsti, kaip norime jaustis šiandien?

    Pagrindinis dalykas, kurį dovanoja saviugda – tai laisvė.

    Laisvė pamatyti nesibaigiančias galimybes. Laisvė rinktis. Laisvė būti tuo, kuo svajoji būti. Laisvė pačiam kurti savo gyvenimą.

    Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga linkiu Tau tikrosios vidinės LAISVĖS. Kiekvienas esame jos vertas!

    Būkime stiprios

    2020-03-08

    Būkime stiprios

    Būkime pakankamai stiprios, kai tenka išgyventi sunkumus vienatvėje.

    Būkime pakankamai stiprios, kad suprastume, kada mums reikia pagalbos.

    Būkime pakankamai drąsios pagalbos paprašyti.

    Būkime stiprios.

    Palaikykime viena kitos stiprybę.

    Auginkime stiprybę dukrose.

    Su Tarptautine moterų solidarumo diena!

    Apie pusiausvyrą ir mišką

    2020-03-05

    Gyvenimas vis banguoja savo natūraliu ritmu. Būtų keista ir neįprasta, jei nuolat gyventume pakilime ant bangos. Be atoslūgių, be atokvėpių, be duobių.

    Išmokau būti laiminga. Tai nereiškia, kad man nenutinka jokių nemalonių situacijų, kad manęs niekas nesuerzina, kad vaikštau visur išsišiepusi iki ausų ir spinduliuoju tik pozityvias vibracijas.

    Laimė

    Kai išmokau būti laiminga, tapau žymiai atidesnė sau ir savo jausenoms. Gebu jautriau nustatyti, kada balansą ir vidinę harmoniją brėžianti rodyklė ima krypti minuso link.

    Sąmoningai tai suvokdama, iš karto įjungiu aliarmo mygtuką. Stop!

    Pauzė.

    Laimė

    Ką galiu padaryti iš karto dabar, kad ta rodyklė nebekryptų žemyn? Kad ji grįžtų į pusiausvyrą?

    Kiekvienas tam turim savo metodų. Tik kartais jų griebiamės, kai būnam arti dugno. Tuomet balansą ir harmoniją atstatyti sunkiau.

    Vienas iš man pusiausvyrą padedančių grąžinti būdų – pasivaikščiojimas miške.

    Šiandien ryte su dukra gan stipriai apsipykom. Suvokiau, kad būdama tokia suirzusi nenoriu sėsti prie darbų. Nei produktyvumo, nei kūrybiškumo, nei efektyvumo nebus. Spontaniškai pasukau į mišką.

    Laimė

    O jame – tobula tuoj tuoj sprogsiančio pavasario nuotaika! Medžiai, paruošę pumpurus, laukia starto. Ežerėlyje ančių porelė tykiai sau plauko. Mėgaukitės ramybe, kol vaikučių dar neturit! – pamintijau.

    Ir dar kokių įdomių grybų radau.

    Su Rašytojų diena!

    2020-03-03

    Šiandien – Tarptautinė rašytojų diena. Sveikinu visus rašytojus, tiek esamus, tiek būsimus – nuostabi proga!

    Aš nuo mažens svajojau išleisti knygą. Daug skaičiau, daug rašiau, publikavau savo kūrinėlius periodinėje spaudoje; šeimos lūkesčiai taip pat prisidėjo prie svajonės stiprumo. Mokykloje ir ankstyvojoje jaunystėje sukurtas eiles atspausdindavau ir susegdavau į kelių egzempliorių tiražo knygeles – bent tokiomis galėjau pasidžiaugti.

    Dvyliktoje klasėje patyriau savo poezijos populiarumo piką – tapau Prezidento Valdo Adamkaus globojamo konkurso laureate, susitikau su Jo Ekscelencija, taip pat pagrindine Poezijos pavasarėlio prizininke, mano kūriniai pateko į tikrą (!) spausdintą rinktinės knygą. Gavau dovanų kelis jos egzempliorius, bet net nežinau, kur jie dabar yra…

    Laimė

    Suaugusi susiėmiau – reikia rašyti romaną! Ir ką gi manai – pavyko! Parašiau vieną pilną, ir kito net du trečdalius. Domėjausi išleidimo galimybėmis, bet praėjus kuriam laikui entuziazmas prislopo, ir dabar taipogi nežinau, kur tie mano romanai pasislėpę.

    Pradėjusi vesti saviugdos renginius sumąsčiau, kad reikia šia tema knygą suręsti. Susidėliojau planą, turinį, paskyriau dienotvarkėje laiką kasdieniam rašymui. Rašiau. Bet vėl kažkas stringa, stabdo, buksuoja.

    Svarstau – gal dar tiesiog neatėjo mano laikas. Suvokiu, kad pati knyga nepasirašys, bet noriu sulaukti jos tokios, kurios nereikės dirbtinai krapštyti iš vidaus. Noriu, kad pati išplauktų. Tai ir laukiu. Duodu jai laiko manyje pakankamai subręsti.

    O tais, kurie savo knygas parašė ir išleido, nepaprastai žaviuosi. Žaviuosi ryžtu, kantrybe, drąsa, atvirumu – juk kiekviena knyga reiškia apnuogintą širdį.

    Sveikinu!

    O mes nesiliaukime skaitę. Ir rašę

    P. S. Terapinio rašymo dirbtuvės Vilniuje – kovo 15.