Anita Diamant: The Red Tent

2019-09-05

Anita Diamant The Red TentJust as there is no warning for childbirth, there is no preparation for the sight of a first child. I studied his face, fingers, the folds in his boneless little legs, the whorls of his ears, the tiny nipples on his chest. I held my breath when he yawned, wondered at his grasp on my thumb. I could not get my fill of looking.

Dar viena grožinės literatūros knyga įsiterpė į mano vasaros skaitinių sąrašą, ir ji buvo nuostabi! Beveik tokia pati nuostabi, kaip pati vasara. Stipri, rami, lengva, įdomi ir kupina pozityvios energijos. Spinduliuojanti moteriškumu ir tampria bendryste. Labai džiaugiuosi matydama, kad šiandien moterys vėl buriasi į tik joms skirtus vakarus, dalinasi džiaugsmais ir baimėmis, kurdamos galingą sinergiją. Tikiu, kad taip būdavo ir senovėje, tik mes pamiršome. Arba buvome priverstos pamiršti, kad liktume silpnesnės vienišos.

My husband’s words found their mark, and I recalled something that Zilpah had told me when I was a child in the red tent, and far too young to understand her meaning. “We are all born of the same mother,” she said. After a lifetime, I knew that to be true.

Šis romanas remiasi Biblijos pasakojimu apie Jokūbo dukterį bei Juozapo seserį Diną, kuri šiuolaikine kalba, dalindamasi visomis mintimis ir emocijomis, perkelia mus į tuos laikus, kuomet šeimininkė negalėdavo garsiai organizuoti darbininkų darbo, šalia stovint jos sutuoktiniui, nors tas apie namų ūkį ne ką ir tenutuokdavo, mat nuolat išvykęs ganydavo gyvulius. Tačiau moterys pagal seną tradiciją menstruacijų bei gimdymo metu rinkdavosi vadinamoje raudonojoje palapinėje, ir ten atstatydavo jėgas, nuoširdžiai tarpusavyje bendraudamos, palaikydamos viena kitą bei mokydamos jaunas merginas.  Netikėti siužeto vingiai, absoliučiai stiprios emocijos, senovinių gyvenimo papročių įdomybė tikrai nepaliks skaitytojo abejingo ir neįsitraukusio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Joe Dispenza: Breaking the Habit of Being Yourself

2019-08-30

Joe Dispenza Breaking the Habit of Being Yourself

I want you to forget about past events validating the emotions you’ve memorized that have become part of your personality. Your problems will never be resolved by analyzing them while you are still caught up in the emotions of the past. Looking at the experience or reliving the event that created the problem in the first place will only bring up the old emotions and a reason to feel the same way. When you try to figure out your life within the same consciousness that created it, you will analyze your life away and excuse yourself from ever changing.

Įpročiai ir automatinis elgesys sudaro didžiąją dalį to, su kuo mes tapatinamės, kuo apibūdiname savo charakterį ir asmenybę. Kai bandome atsikratyti tam tikro vieno specifinio įpročio – mesti rūkyti, liautis apkalbinėjus ar naktinėti, kartais nesiseka tiesiog dėl to, kad tas įprotis yra sudėtinė ir sunkiai atskiriama dalis to, ką mes suvokiame kaip savo vientisą ir nedalomą asmenybę. Tokiu atveju išeitis paprasta – reikia atsikratyti įpročio būti savimi. Ir tapti tuo, kuo norėtum būti. To ir moko ši knyga.

This, I feel, is the beginning of true unconditional love. Feeling a sense of love and awe for life without needing anything from outside of us is freedom. It is no longer being attached to external elements. It is a feeling that is so coherent that to judge another or to emotionally react to life and change from this state is compromising self.

Autorius ilgai aiškina mokslinius savo praktinio metodo pagrindus, vis motyvuodamas, kad jau tuoj tuoj atskleis paslaptį, kuri negrįžtamai pakeis skaitytojo gyvenimą. Ir ta paslaptis – tam tararam! – yra meditacija, ir meditacijos metu atliekami tam tikri pratimai. Ir ką, žinok, veikia! Tikiuosi, mano motyvacija laikui bėgant nenuslops, ir galėsiu ilgai džiaugtis nuostabiais rezultatais. Iš pradžių žadėjau tikrai dešimt balų knygai duoti, bet pabaiga kažkokia užvelta pasirodė, tad truputį sumažinau. Bet tikrai verta perskaityti ir išbandyti.

These so-called normal psychological states have been accepted by most as ordinary and common. They are the real “altered states” of consciousness.
Hence, I want to emphasize that anxiety, depression, frustration, anger, guilt, pain, worry, and sadness — the emotions regularly expressed by billions of people — are why the masses live life knocked out of balance and altered from the true self. And maybe the supposed altered states of consciousness achieved in meditation during true mystical moments are actually “natural” human states of consciousness that we should strive to live by on a regular basis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie gilę ir kantrybę

2019-08-28

Taip, kaip mažoje gilėje slypi ne tik galingas ąžuolas, bet ir visa šių galiūnų giria, kaip kiaušinyje miega ne tik padangių paukštė, bet ir visa būsima jos gentis, taip ir mūsų mintyse glūdi visos mūsų ateities galimybės ir neaprėpiamas potencialas būti tuo, kuo labiausiai trokštame tapti.

Kartais pabandome keisti savo įpročius, kurie laiko mus įkalintus dabartinėje realybėje, sukeliančioje nepasitenkinimą ir erzulį, tačiau greitai vėl grįžtame prie minčių, emocijų ir veiksmų, kuriuos kūnas atlieka automatiškai, nemąstant, nes taip lengviau, tam reikia mažiau pastangų, o protas tuo metu vėl gali būti užimtas praeities gromuliavimu arba nerimu dėl ateities.

Tam, kad iš gilės išaugtų ąžuolas, o vėliau – visa giria, reikia tam tikrų sąlygų: žemės, saulės, lietaus, taip pat ir tam, kad taptum tokiu žmogumi, kokiu svajoji būti, reikia laiko, kasdienių pastangų, pastabumo ir kantrybės.

Laimė

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, jog tam, kad susiformuotų įprotis (kuris yra ne kas kita, kaip specifinės neuronų jungtys smegenyse), prireikia maždaug šešių savaičių. Ar mes turime kantrybės tiek išlaukti norėdami išvysti, kaip iš pasėtos gilės išauga daigas? Na, tai tikrai nėra lengva šiame gausaus vartojimo ir išmaniųjų technologijų laikmetyje, kai esame įpratę atsaką į savo veiksmą gauti žaibiškai, iš karto, tučtuojau.

Todėl kai renkamės, kokį įprotį sąmoningai norime išsiugdyti pirmiausiai, galbūt reikėtų pradėti nuo kantrybės. Turint jos ir valios, galima pasiekti ką tik nori. O kantrybės mokytojų aplink mus – kiek tik nori: ir tas vairuotojas, kuris sunervino ryte važiuojant į darbą, ir įkyrus klientas, ir lėtapėdiškai dirbanti kolegė, o kur dar visi šeimynykščiai… Atspėk, kiek sykių rašant šį įrašą buvau pertraukta dėl neatidėliotinių mažos dukrelės reikalų?

Tad šiandien linkiu pastebėti – kiek Tavyje yra kantrybės, kaip greitai galima Tave išvesti iš pusiausvyros, ir kiek daug situacijų Tavo gyvenime vis kartojasi, tarsi nuoširdžiai norėtų Tave kažko išmokyti. Gal kantrybės?

Pilnaties kūryba

2019-08-28

Pilnatis kloja baltus spindulių kilimus ant mano kambario, ir jaučiuosi pati tokia pilna pilnatvės, kad sunku liautis kūrus, svajojus ir dėkojus.

Vengiu pastangų kategorizuoti ir dėlioti gyvenimą į dėžutes su pavadinimais, tačiau kartais tai daryti verta, kad galėtum sau įsivardinti dabartinę ir/ar pageidaujamą būseną. Pavyzdžiui, suvokiant, kad yra du būdai gyventi: išlikimo ir kūrybos.

Kai gyveni išlikimo būsenoje, pats gyvenimas, jame sutinkami žmonės, problemos ir rūpesčiai atrodo kaip priešai, su kuriais reikia kovoti ir kuriuos reikia įveikti. Natūralu, kad išlikimo instinkto vedami mes elgiamės vienareikšmiškai savanaudiškai, patiriame nuolatinį stresą, išeikvojame galybę energijos ir galiausiai išsenkame, tuo dar ir patvirtindami savo hipotezę, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas.

Tuo tarpu kai gyveni kūrybos būsenoje, viskas, rodos, klojasi lengvai, aiškiai, paprastai. Mes virpame nuo susijaudinimo dėl to, koks nuostabus yra gyvenimas, ir nesiliaujame dėkoti už galimybę jį kasdien ir kasnakt patirti. Jaučiamės pagavę tėkmę, esantys tėkmėje, harmoningoje vienovėje, kur visi sutinkami žmonės ir visi mums nutinkantys įvykiai – tai apdovanojančios pamokos.

Laimė

Iliustracija – ne pilnaties nutvieksto kambario, o iš vakarykščio pasivaikščiojimo po mišką, kuris yra tarsi gyva kūrybos ir pilnatvės šventovė.

Isabel Allende: Eva Luna

2019-08-28

Isabel Allende Eva LunaDarau, ką galiu… Tikrovė yra toks kratinys, kad neįstengiam jos nei perprasti, nei įvertinti, nes viskas vyksta vienu metu. Kol mudu čia šnekučiuojam, jums už nugaros Kristupas Kolumbas atranda Ameriką, o tie patys indėnai, kurie vitraže jį pasitinka, taip iki šiol ir vaikšto nuogi džiunglėse, vos pora valandų kelio nuo šios įstaigos, ir taip bus dar šimtą metų. Aš bandau surasti kelią iš to labirinto, kad bent kiek sutvarkyčiau tą chaosą, padaryčiau gyvenimą pakenčiamesnį. Rašydama pasakoju apie gyvenimą tokį, koks man patiktų.

Vasarai persiritus į antrą pusę, taip užsimaniau kažko lengvo, romantiško, gaivaus, kad dar stipriau patirčiau vasaros malonumą ir pailsinčiau mintis nuo saviugdos knygų. Bet jaučiuosi atitolusi nuo grožinės literatūros aktualijų, tad tiesiog vartydama senus savo tinklaraščio įrašus rinkausi iš patikusių autorių sąrašo. Ir netikėtai septynmetis sūnus, nežinia iš kur sužinojęs, parekomendavo Allende. Buvau kelias jos knygas skaičiusi anksčiau ir tikrai nenusivyliau.

Tad pasiėmiau popierinį Evos Lunos variantą ir su malonumu persikėliau į Lotynų Ameriką. Kaip ir kiekviename gerame romane, čia netrūksta aistrų, intrigų, netikėtų siužeto posūkių, ir viskas vainikuojama gražia meilės istorija. Ko gi daugiau reikia? Lengvas, smagus, kokybiškas skaitinys.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Arielle Ford: Wabi Sabi Love

2019-08-12

Arielle Ford Wabi Sabi LoveBecause we are creatures of habit, we often do things the way we have always done them, believing that our way is the right way. Then we meet and marry people who have grown up with entirely different sets of habits and behaviors who also believe that theirs is the right way to do things. And that’s how trouble starts.

Tęsdama skaitinių apie santykius tarp gyvenimo partnerių seriją, atsiverčiau šią knygą, kuri patraukė savo japonišku pavadinimu. Vabi sabi terminu apibūdinamas paprastas, natūralus grožis, kuriame atsispindi ir laiko tėkmė, ir gyvenimo smūgiai, kaip priešprieša tobulam grožiui be menkiausio trūkumo. Nors nuo vaikystės svajojame apie idealius princus bei princeses ir tikimės su jais sukurti vienareikšmiškai nuostabius santykius, į porą ateiname kartu su visomis patirtomis nuoskaudomis ir skriaudomis, kurios suformavo mūsų charakterį ir kartu sukūrė mūsų unikalumą. Ši knyga moko trūkumus paversti privalumais ir naujai pažvelgti į savo partnerį.

Just as Michelangelo believed his work as a sculptor was to reveal the figure that already existed within the stone, it is your job, as a supportive partner, to help bring out the best in your beloved. As their teammate in life, become their number one fan to encourage and nurture their every dream. To me this is an expression of unconditional love and true devotion.

Nors kažko kardinaliai naujo nesužinojau ir neišmokau, knyga buvo įdomi ir naudinga. Dažnai prireikia tokio malonaus niukstelėjimo, kaip priminimo, kad į gerus santykius nereikėtų žvelgti kaip į savaime suprantamą dalyką, nes nuostaba, žaismingumas ir plačiai atverta širdis gelbėja nuo kritimo į tamsias duobes.

The missing piece for many people is emotional maturity. They react to life and their partners without taking a moment to take a deep breath and ask themselves, what would be in the highest and best good in this moment? Oftentimes it would be to do nothing as opposed to lashing out. Asking yourself what could you do right now to serve the relationship will ultimately bring more joy and harmony to the partnership.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

John Welwood: Perfect Love, Imperfect Relationships

2019-07-17

John Welwood Perfect Love, Imperfect RelationshipsAt bottom, most of the things we strive for — security, success, wealth, status, power, recognition, validation, praise — are ways of trying to fill a gaping hole within us, a hole formed out of our separation from love. As ways of trying to win love indirectly, these substitute gratifications do not truly nourish us, because they do not deliver the real thing. In that sense, they are like junk food. Their failure to truly nourish only intensifies our inner hunger, driving us to run all the harder on the hamster wheel of success, desperately hoping to win some reward that will truly satisfy.

Kai žymiuosi citatas tinklaraščio įrašui, tai darau atsižvelgdama ne į būsimą knygos aprašymą, o kiek jų prasmė rezonuoja mano vidinėms būsenoms ir kiek priverčia viduj kažką caktelėti. Prisižymiu, kiek man skaitant norisi, o paskui rašant čia atrenku labiausiai patikusias. Bet šįkart atranką iš pasižymėtų citatų vykdyti buvo taip sunku, kad palikau visas. Nes jos visos yra iš skirtingų sričių ir labai man įstrigo. Norėčiau po kiek laiko vėl jas perskaityti ir sau priminti šias dažnai kasdienybėje užsiveliančias ir dėl to užmirštamas, bet iš tiesų tokias paprastas tiesas.

The most destructive element in human relationships is the urge to make other people bad or wrong, and then judge, reject, or punish them for that. The tragic consequences of this show up everywhere: in feuds within marriages, families, and organizations; wars between nations; and constant strife between people who are unable to accept one another’s differences. The long-standing conflicts in the Middle East have this character, where the intensity of the grudges and the urge to retaliate have developed a momentum that keeps escalating far beyond where it has the slightest benefit for anyone.

Žodžiu, pagrindinė knygos idėja yra tokia – visos mūsų problemos kyla iš to, kad mes vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimi, todėl ir užaugę nemanome esantys verti meilės, nemylime ar nepakankamai mylime save, taigi tuo pačiu negalime ir mylėti kitų (tame tarpe ir savo vaikų, todėl toliau sukasi užburtas ratas, kad tie vaikai vėl užaugs su meilės trūkumu ir taip toliau). Bandome savo savivertę dirbtinai padidinti juodindami ar menkindami kitus, skirstydami žmones į mes ir tie-kiti. Šitas dalykas akivaizdus paėmus absoliučiai bet kokį visuomeninio gyvenimo aspektą, čia nereikia net religijų, politinių partijų ar muzikos subkultūrų, susipriešinama net pagal tai, ar kūdikį žindai, ar ne, ir pagal tai, kokios markės automobilį vairuoji.

Unfortunately, this inner trial — “Am I good enough yet? No, I could still do a lot better” — is endless and fruitless. Trying to be good can never result in a secure sense of inner value because this very effort presupposes that we are not good enough and thus only reinforces our self-hatred. This sense of unworthiness also makes it hard to let love in, even when it is available. Not loving ourselves makes it hard to let others really love us. This frustrates those who are there for us, causing them to withdraw or leave. And then we use that as further evidence that there’s something wrong with us. In this way, the bad-self story becomes a self-fulfilling prophecy.

Kaip ir sufleruoja knygos pavadinimas, autorius pripažįsta, kad tobulų tarpasmeninių santykių nebūna, jų neįmanoma sukurti, taigi ir jų tikėtis yra naivu. Kiekvienas į santykius ateiname su savo praeities žaizdomis, todėl dažnai net ir visai iš pažiūros nekalta kito pastaba gali įžiebti neracionalų pykčio proveržį, jei pajudinama kažkas giliai ir labai jautraus. Tačiau tobula meilė savaime egzistuoja, jos mes ir ilgimės, apie ją svajojame ir jos siekiame. Todėl kai kurie mėgsta dažnai kaitalioti gyvenimo partnerius, tikėdamiesi, kad va su nauju tai jau tikrai pavyks tą tobulą meilę užkurti.

Who you were yesterday, last year, or in childhood, adolescence, young adulthood—none of these is who you are; they are only memories. Holding in mind a picture or concept of who you are puts you in a soul-cage that keeps you from living freely and expansively.

Knygos autorius, remdamasis tiek ilgamete savo kaip psichoterapeuto darbine patirtimi, tiek Rytų išminčių žodžiais, moko, kaip surasti vidinę ramybę, taiką ir harmoniją, bei kaip pasiekti pirmapradės meilės šaltinį, gydantį praeities žaizdas ir leidžiantį adekvačiau bendrauti dabartiniuose santykiuose.

In its essential nature, desire is radiant heat. It is an upsurge of bodily excitement, of raw life force that wants to reach out, make contact, and connect with the life around us. But as it radiates out, it usually glues itself to something or somebody—like a suction cup affixing itself to an object. This attachment of our life force onto an external object is what makes desire feverish and excruciating.

Knyga iš tiesų vertinga, joje gausu išmintingų įžvalgų ir lengvai įgyvendinamų, bet naudingų praktinių patarimų. Nuoširdžiausios rekomendacijos.

Usually when we shut down in relationships, it is because the other person’s emotional wounds have activated wounds of our own that we cannot tolerate. My partner’s anger, for instance, may trigger my deep fear of rejection. If I can’t handle that fear, then I close down when she is angry. So to stay open and present with the one I love in difficult moments, I must be able to hold my own emotional trigger-points in awareness and kind understanding. If I can handle my fear, then I can handle her anger.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Alan Wilson Watts: Nesaugaus gyvenimo išmintis

2019-07-08

Alan Wilson Watts Nesaugaus gyvenimo išmintisKad palaikytume šį “standartą”, daugelis mūsų esame pasiruošę susitaikyti su savo gyvenimais. Didžioji dalis jų prabėga, dirbant nuobodžius darbus dėl pinigų, kurie padeda išsivaduoti iš nuobodulio, suteikdami karštligiškų ir brangių malonumų prošvaistes. Įteigiame sau, kad šios prošvaistės reiškia tikrąjį gyvenimą, tikrąjį tikslą, kuriam ir tarnauja neišvengiama darbo blogybė. Kitąkart mes įsivaizduojame, kad pagrįsti tokį darbą galima išauginant šeimą, kuri tęstų tą patį, kad galėtų išauginti kitą šeimą, ir taip iki begalybės.

Tiksliai nepamenu, apie kurį autorių taip kalbėjome su broliu, bet lyg apie Watts’ą – kad jo knygas skaityti ar paskaitų klausyti labai keista, nes turinio įdomumas svyruoja nuo visiškos nuobodybės iki nerealaus užkabinimo. Šis kūrinys – taip pat būtent toks. Kai kurios idėjos – fantastiškos įžvalgos, tobulai žodžiais perteikiančios tai, ką sunkiai mintyse gromuliuoji, tačiau užplauki po jų ant tokių žiovulį keliančių puslapių, kad stebiesi, kodėl apskritai skaitai šią knygą. Tai ne pirmas mano skaitytas Watts’o kūrinys, bet kol kas vienintelis perskaitytas iki pabaigos.

Kur aš prasidedu ir baigiuosi erdvėje? Aš esu susijęs su saule bei oru – jie yra tokie pat svarbūs mano egzistencijai, kaip ir mano širdis. Judėjimas, kurio vingis esu, prasidėjo daugybę metų prieš (sutartinai izoliuotą) įvykį, vadinamą gimimu, ir tęsis dar ilgai po įvykio, vadinamo mirtimi. Tik žodžiai ir susitarimai gali mus atskirti nuo visiškai neapibrėžiamo kažko, kuris yra viskas.

Originalusis autorius knygoje apjungia filosofiją, psichologiją, dvasingumą ir religijotyrą (gal čia ir slypi atsakymas, kodėl vienos knygos vietos labai įdomios, o kitos – atvirkščiai?), kelia prasmingus klausimus, paaiškinimams pasitelkia nepaprastai iliustratyvius pavyzdžius. Jo filosofija – įtaigi, įtikinanti, nepaliekanti abejonių. Be to, tai ne tik filosofija, bet ir praktiškai kasdienybėje pritaikoma praktika, kaip išlikti ramiu šiame nesaugiame gyvenime.

Jei aš noriu būti saugus, tai yra apsaugotas nuo gyvenimo kaitos, vadinasi, aš pageidauju būti atskirtas nuo gyvenimo. Tačiau kaip tik ši atskirtis ir verčia mane jaustis nesaugų. Būti saugiam reiškia izoliuoti ir įtvirtinti savąjį “Aš”, tačiau būtent dėl to, kad žmogus užsisklendžia savajame “Aš”, jis jaučiasi vienišas ir išsigandęs. Kitaip tariant, kuo daugiau saugumo gaunu, tuo daugiau jo trokštu.

Rekomenduoju tiems, kas prieina iki poreikio paskaityti Watts’ą :)

Kita vertus, kai suvoki, kad gyveni šia akimirka ir kad išties pats esi ši dabartinė akimirka, kad be šios akimirkos nėra nieko, nei praeities, nei ateities, tada tu atsipalaiduoji ir išragauji iki galo savo patirtį, nesvarbu, ar tai būtų malonumas, ar skausmas. Tuojau pat paaiškėja, dėl ko ši visata egzistuoja, kodėl atsirado sąmoningos būtybės, dėl ko jautrūs organai, kodėl egzistuoja erdvė, laikas ir kaita. Nebekeliami klausimai, kaip pagrįsti gamtą, kaip įprasminti gyvenimą, remiantis ateitimi. Akivaizdu, kad visa egzistuoja dėl šios akimirkos. Tai yra šokis, o kai šoki, tu neketini niekur nusigauti. Tu sukiesi ratais, neturėdamas iliuzijų, kad judi link kažkokio tikslo ar bėgi iš pragaro nasrų.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Dan Kindlon, Michael Thompson: Augant Kainui

2019-06-27

Dan Kindlon, Michael Thompson Augant KainuiTyrėjai padarė išvadą, kad vaikai (šiuo atveju berniukai), kuriuos labiau trikdo emocinės reakcijos, stengiasi jų išvengti. Kitaip tariant, berniukai, kuriems sunkiai sekasi valdyti savo pačių emocijas, gali būti dažniau linkę nekreipti dėmesio į kitų žmonių skausmą.

Kai kaimynė pasiūlė perskaityti šią knygą, iš pradžių buvau nusiteikusi mažumėlę skeptiškai – esu už lyčių lygybę, ir man atrodė, kad vaikų psichologija yra tiesiog vaikų psichologija – kodėl reikėtų skirstyti pagal lytį? Kuo mergaitės kitokios? Ar jų jausmų pasaulio nereikia apsaugoti, ar reikia saugoti kažkaip kitaip? Tačiau autoriai (vyrai, beje), kalba iškalbingais statistikos faktais: pavyzdžiui, iš už tyčines žmogžudystes sulaikytų paauglių 93 procentus sudaro vaikinai, už smurtinius nusikaltimus – 85 procentus vaikinai, pagal pavykusių savižudybių skaičių berniukai taip pat gerokai lenkia mergaites. Vadinasi, kažkas visgi yra su jais kitaip…

Kai suaugusieji griebiasi tokių prievartinių, jėga pagrįstų drausminimo priemonių, daug labiau tikėtina, kad net ir visai maži berniukai į jas reaguos agresyviai, siekdami atsikeršyti. Tėvams gali pasirodyti, kad kai vaikas nustoja bjauriai elgtis, problema išsprendžiama, tačiau jei vaikas jausis nepelnytai nuskriaustas ar pažemintas, jis kentės tol, kol atsikratys neigiamų jausmų. Tam gali prireikti kelių valandų, dienų ar daug ilgesnio laiko tarpo. Griežtos bausmės ilgainiui palieka vis gilesnius pėdsakus. Tai primena ginklavimosi varžybas, kai kiekvienas priešininkas stengiasi įsigyti galingesnių ginklų.

Nepatiko, kad didžioji dalis knygos yra skiriama įrodinėjimui, kad problemos su berniukų auklėjimu egzistuoja, pasakojama, kaip tai vyksta ir plačiai aprašoma. Įpusėjus jau galvojau, gal iš viso nebus prieita prie kažkokių patarimų, bet radau juos pačioje knygos pabaigoje. Aišku, žmogui, kuriam niekada neteko būti berniuku, svarbu suprasti, kaip jis jaučiasi, keletą neblogų įžvalgų radau – tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau susimąsčiusi. Bet man atrodo, kad problemų sprendimo dalis turėtų būti platesnė ir išsamesnė, nei jų aprašymo. O šiaip įspūdis neblogas, rekomenduoju knygą tiek tėvams, tiek pedagogams.

Agresyviai berniukai dažniau elgiasi stengdamiesi apsiginti, o ne užpulti ar užgrobti. Agresyvus berniukų elgesys dažniausiai būna reakcija į įsivaizduojamą grėsmę, apėmusį įtūžį ar nusivylimą. Smurtaujantys berniukai, skirtingai nei kai kurie žmonės mano, nėra testosterono valdomi siaubūnai, o tik pažeidžiami, psichologiškai į kampą įsprausti žmonės, bandantys apsisaugoti agresyviu elgesiu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Jean Shinoda Bolen: Gods in Everyman

2019-06-03

Jean Shinoda Bolen Gods in EverymanLiterally, we hold our parents responsible; but the same statement, “the parent is the wound,” can metaphorically mean that our wounds can also parent us. Our wounds can become the fathers and mothers of our destinies.

Kai perskaičiau Goddesses in Everywoman, žinojau, kad skaitysiu ir apie dievus vyruose, būtinai, tik norėjau padaryti pertraukėlę, kad galėčiau sužinoti giliau apie vyriškuosius archetipus po kurio laiko, pasiskanaudama, gerokai apvirškinusi informaciją apie deives. Bet va, pradėdavau vieną knygą skaityti, kitą, nė viena neužkabino, nes vis masino ši. Tai ir leidau sau tą saldų malonumą perskaityti! Ir nė trupučio nenusivyliau.

Discovering what happened and why carries into the present. Each of us has a personal story, with a cast of characters and a role we were cast in by our family, a story that we continue to unconsciously live, recruiting others to play the familiar roles, until we become aware of the underlying plots and subplots.

Kadangi neišvengiamai nuo mažumės kasdien tenka bendrauti su vyrais ar berniukais, smalsu pabandyti geriau suprasti jų mąstyseną bei elgesio motyvus. Labai praplečia akiratį ir skatina empatiją bei atjautą. Be to, tiek dievų, tiek deivių archetipai gali būti išreikšti abiejų lyčių asmenybėse, tad ši knyga padeda daugiau sužinoti ne tik apie savo senelį, tėvą, brolį, sutuoktinį ar sūnų, bet ir apie save pačią.

Bliss and joy come in moments of living our highest truth — moments when what we do is consistent with our archetypal depths. It’s when we are most authentic and trusting, and feel that whatever we are doing, which can be quite ordinary, is nonetheless sacred. This is when we sense that we are part of something divine that is in us and is everywhere.

Skaitant buvo ne vienas momentas, autorės įvardintas kaip Aha! akimirka, kuomet ilgą laiką buvęs miglotas dalykas staiga nušvinta nauja šviesa ir tampa visiškai aiškus. Puslapis po puslapio rašytojai pasakojant apie graikų dievus prieš akis stojosi įvairių gyvenime sutiktų vyrų paveikslai ir aiškėjo jų elgesio priežastys. Galų gale ne tik smalsumas tenkinamas skaitant šią ir knygą apie deives – atsiranda žymiai stipresnė tolerancija įvairovei.

Life continually presents us with moments of decision. When we consciously make a choice that is based on love and wisdom, knowingly rejecting an alternative that would enhance our power, the first courageous decision is often the hardest. Each next time, it may become easier, until what once would have been the difficult choice becomes the natural one. Then, love becomes the ruling principle in our psyche.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.