25 malonumai

2019-02-11

Kai su sūnumi aptarinėjome Dramos teatre žiūrėtą Žydrąją paukštę, abu pradėjom kalbėti apie sceną, kurioje vaikai sutinka malonumus. Kartais atrodo, kad kol jų neįvardini, tai taip aiškiai ir neįsisąmonini. O kai pradedi įsisąmonint, atrodo, kad malonumai slypi kiekvienoje akimirkoje, laukia už kiekvieno kampo, aidi kiekviename žingsnyje. Pabandžiau surašyti pirmus į galvą šovusius:

  1. malonumas gulėti lovoje lyjant;
  2. malonumas užuosti kambariuose anksčiau smilkytą smilkalą;
  3. malonumas fotografuoti savo vaikus;
  4. malonumas matyti šviežiai apsnigtus medžius;
  5. malonumas gerti žalią arbatą;
  6. malonumas miegoti girdint, kaip šalia miegodamas kvėpuoja Tavo vaikas;
  7. malonumas rūpintis kambariniais augalais;
  8. malonumas žiūrėti į horizonte pradedantį vakarėti dangų;
  9. malonumas valgyti vyro paruoštus pietus;
  10. malonumas laukti svečių;
  11. malonumas vaikščioti po tylius namus kitiems šeimos nariams sumigus;
  12. malonumas žiūrėti į savo vaikų nuotraukas, kai jų nėra šalia;
  13. malonumas apsirengti šilčiau, kai pasidaro vėsoka;
  14. malonumas pajusti kūno lankstumą atliekant jogos asanas;
  15. malonumas apsikabinti savo vaiką;
  16. malonumas įsivaizduoti savo mamą visai jaunutę, šokančią su jaunu tėčiu;
  17. malonumas atsibusti be žadintuvo ir nesikelti iš lovos, kol pati neužsimanai;
  18. malonumas visiškai atsipalaiduoti mylimojo glėbyje;
  19. malonumas žiūrėti į sniegu besidžiaugiantį šunį;
  20. malonumas gauti mėgstamų gėlių;
  21. malonumas matyti, kaip šviesa prasiskverbia pro augalų lapus;
  22. malonumas su sūnumi nueiti į teatrą;
  23. malonumas prisiminti seniai užmirštus juokingus nutikimus;
  24. malonumas įkvėpti mylimojo odos kvapo;
  25. malonumas rašyti malonumų sąrašą.

Malonumai

Kai pradedi šitaip suvokti pasaulį, atrodo, ir gyventi yra vienas malonumas! To Tau šiandien ir linkiu (su didžiausiu malonumu).

Tara Brach: Radical Acceptance

2019-02-04

Tara Brach Radical AcceptanceThis ritual holds great wisdom. Unlike in our own culture where we consider illness or depression to be a personal liability or affliction, members of this tribe are not blamed or isolated in their suffering. Rather, suffering is a shared concern, a part of everyone’s life. Pain does not belong to one individual. Not taking pain personally is essential to Radical Acceptance. As the Buddha taught, life’s difficulties are not owned or caused by an individual—our changing states of body and mind are influenced by myriad variables.

Kai daugiau skaitydavau grožinę literatūrą, vis kildavo problemų ieškant tikrai gerų knygų, nes reta kuri būdavo verta dėmesio – jei koks autorius užkabindavo, stengdavausi perskaityti visas jo knygas. Dabar gi daugiau domiuosi dvasiniais ieškojimais, o tokiose knygose, jei jos nėra pliurpalai ir tušti paistalai, dažniausiai remiamasi kitais autoriais. Tokiu būdu jau geras pusmetis kaip neturiu klausimų, ką skaityti dabar, nes vienoje knygoje iš karto randu rekomendacijų kitai. Ir tokiu būdu atrandu tikrų brangakmenių, neapsakomai praturtinančių mane giliomis įžvalgomis ar paprastais, bet veiksmingais patarimais. Vienas jų – Taros Brach knyga Radical Acceptance.

During your interactions pause repeatedly. Pause briefly before and after you speak. Pause as you are speaking to reconnect with your body and feelings. Pause when another is done speaking, giving some space for what they have said to settle. With each pause relax your body and mind. Rest in openness, paying full attention to this moment’s experience.

Radical Acceptance

Tara Brach yra ne tik talentinga rašytoja, nuostabiai įtikinančiai dėliojanti mintis popieriuje ir gebanti išsakyti subtiliausias jausenas, bet ir jautri psichologė bei budizmo meditacijų mokytoja. Šitoks puikių gebėjimų derinys viename asmenyje! Prisipažįstu, nesu aistringa autoritetų gerbėja, niekad neturėjau kažkokio asmens, kurį laikyčiau sau pavyzdžiu ir į kurį norėčiau būti panaši, bet jei turėčiau, tikriausiai Tara Brach būtų arčiausiai tokio žmogaus. Skaitydama šią jos knygą vos ne kiekviename puslapyje rasdavau citatą, kurią norėčiau užsirašyti (bet nepasižymėdavau, nes negalvojau, kad aprašinėsiu knygą tinklaraštyje, šitas iš paskutinių skyrių išrankiojau), taip pat galvoju, kad dar norėčiau kartą ją perskaityti, po metų ar panašiai. Rašoma apie visišką ir absoliutų (radikalų!) savęs priėmimą, pradedant nuo kūno, aistrų, baimių ir baigiant santykiais su kitais žmonėmis. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra keletas vedamų meditacijų, padedančių praktiškai įtvirtinti gautas žinias. Rekomenduoju visiems jautriems žmonėms, ypač einantiems dvasiniu keliu.

Countless times I had perceived my heart and mind awakening into freedom. In those moments, trust arose from a full-body realization that my original nature is pure awareness. When I was resting in that truth, I felt fully real and at home. Yet I knew that I also spent huge swaths of time each day believing I was a small self who was falling short and needed to be different in order to be okay.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Agnė Matulaitė: Žali sausainiai

2019-02-01

Agnė Matulaitė Žali sausainiaiTad kalbėkime su vaikais lygiai taip, kaip norime, kad būtų kalbama su mumis – jautriai, sąžiningai, atvirai, kad ir apsiverkdami. O jei reikės, ir daug kartų apie tą patį… Tačiau nemeluodami… Niekada nemeluodami.

Jau senokai knygos apžvalgos nerašiau, nors perskaičiau tikrai ne vieną – sudėjau į GoodReads‘us ir tiek žinių. Nes dabar va vėl – sunku knygą aprašyti objektyviai, nes nori nenori vertini per savo prizmę, per naudą sau. Su didžiausia pagarba autorei tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistei, turiu pripažinti, kad ši knyga man tokia šiaip sau. Nieko sieloje nepajudino, nieko naujo nesužinojau, niekaip emociškai nepalietė. Perskaičiau kaip eilinį žurnalą laukiant prie gydytojo kabineto ar socialinio tinklo srautą. Tiesa, knyga ir yra sudaryta iš Agnės Matulaitės Feisbuko įrašų, tad nieko nuostabaus.

Nors sakau, čia tokie mano subjektyvūs pastebėjimai. Šiaip parašyta labai atvirai, jautriai, nuoširdžiai, įvairiomis temomis, viskas iš gyvenimo. Man, tiesą sakant, priminė mano pačios tinklaraščio įrašus – va, papaisau kas tą dieną ant liežuvio galo, ir smagu.

Nors ir labai arogantiškai nuskambės, bet visgi esu nusivylusi lietuvių autorių kūryba, tiek knygomis, tiek filmais. Žinau, kad dabar labai nepopuliaru taip sakyti, nes visi išsijuosę giria, skatina, džiaugiasi lietuvių autoriais, nes reikia gi saviškius palaikyti. Tai aš palaikau. Bet kai tą patį savo laiką galiu skirti knygai, stebinančiai savo įžvalgomis, leidžiančiai tobulėti ir augti kaip asmenybei, praturtinančiai mane, tai geriau tokiai ir skirsiu. Ir tokią tuoj baigsiu skaityt ir čia aprašysiu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Pamatyti tuos, kas ateina

2019-01-31

Jau turbūt koks geras dešimtmetis kaip šaltuoju metu laiku su draugėmis karts nuo karto renkamės į moterų vakarėlius, su kokia nors tema, atsineštinėmis vaišėmis, be vyrų ir be vaikų. Dažnai juos organizuoju pas save namie, ir paprastai susirenka nemažai dalyvių. Bet va prieš kelias dienas išsiunčiau kvietimus ir viena po kitos moterys ėmė atrašinėti, kad turi tam vakarui kitų planų – renginiai, gimtadieniai ir taip toliau. Gavau pasiūlymą nukelti renginį kitai datai, kad jau tiek daug negali dalyvauti.

Iš pradžių ir pati taip pamaniau, bet paskui atkreipiau dėmesį, kad visgi kelios nurodė ateisiančios. Ir tada susimąsčiau – ar ne per dažnai mes domimės, kodėl kažkas neateina, ir nepagalvojame – o kodėl kažkas ateina?

Rinkis laimę

Ir su viskuo taip: svajojame apie tai, ko neturime, ir neįvertiname to, ką turime; skundžiamės dėl to, ką skauda, bet nepasidžiaugiame tuo, ko neskauda; gedime mirusiųjų, bet nepakankamai skiriame laiko bendravimui su mums svarbiais gyvaisiais; jaudinamės dėl to, kas gali įvykti bloga, ir neįvertiname, kiek visko vyksta gero; matome savo trūkumus, užmiršdami privalumus; atsimename kritiką ir skaudinančius žodžius, o komplimentus praleidžiame pro ausis.

Man kažkaip niekad nebuvo suprantamas tas pamokymas iš Biblijos apie tai, kaip tėvas džiaugiasi ir iškelia puotą sugrįžus sūnui paklydėliui, o tuo tarpu į tą, kuris visuomet buvo šalia ir sąžiningai dirbo drauge, nekreipia dėmesio. Ko mes galime iš to pasimokyti? Kad geriau eiti paklaidžioti? Nes labiau vertinamas tas, kurio nėra?

Nežinau, man atrodo, kad svarbiau jausti pasitenkinimą tuo, ką turi, kuo esi ir su kuo esi. Taigi, mielos draugės, lauksiu.

Apie savęs matymą kito akimis

2019-01-29

Nors suvokiu, kad skirstyti ir kategorizuoti žmones nedera (nes visi mes esam viena), bet kartais norom nenorom matau vieną žmonių dalį kaip ieškančiuosius, o kitą – nesusimąstančius. Ieškantieji – pakankamai neramūs, jie daug domisi, smalsauja, domisi, vaikšto į įvairius renginius, žiūri video, kalbasi su žmonėmis, bandydami surasti – tiesą, gyvenimo prasmę, vidinę ramybę. O nesusimąstantieji tiesiog plaukia su gyvenimo tėkme, eina į darbą, vairuoja automobilį, naršo internete, prižiūri vaikus, ir jiems nesuprantamos tos ieškančiųjų paieškos. Nežinau, kurie laimingesni. Aš, kaip kad sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, esu viena iš tų ieškančiųjų. Ir rašau tokiems pat. Neramiesiems, ieškantiems ramybės.

Tai va, noriu pasidalinti vienu maloniu atradimu. Esu iš tų neramiųjų, kurie dažnai save kaltina, graužia, mato savo netobulumą, nesijaučia pakankamai geri – pakankamai geras žmogus, pakankamai gera mama, žmona, dukra, sesuo, anūkė, draugė, darbuotoja, kaimynė, vairuotoja, rašytoja, joginė, klientė, pacientė ir taip toliau. Nors dedu pastangas tokia būti, nesijaučiu pakankama. Išskyrus kai medituoju apie tai ir visiškai įsisąmoninu šiuos savo nepakankamumo jausmus. Tuomet gebu save priimti, sau atleisti, save mylėti. Man patiko neseniai išbandyta meditacija pažvelgiant į save mylinčio asmens akimis.

Kontrastai

Sunku, netgi neįmanoma įvertinti, kas gyvenime mane yra labiausiai mylėjęs, tačiau praktikuojant šią meditaciją iš pradžių mintyse iškilo mano amžiną atilsį močiutės figūra. Jos akyse visuomet jaučiausi daug geresnė, nei pati manau esanti. tiesiog pati geriausia. Protingiausia. Šauniausia. Stipriausia. Mieliausia. Gražiausia. Išmintingiausia. Mielaširdingiausia. Jei mūsų pokalbio metu netyčia prasitardavau, kad kažkas negražiai su manim kalbėjosi ar pasielgė, švelni močiutė virsdavo įniršusia manęs gynėja. Taigi užsimerkiu, kelis kartus įkvepiu ir iškvepiu sąmoningai sekdama įeinančio ir išeinančio oro srovelę savo šnervėse, krūtinėje, pilve, ir įsivaizduoju, kaip močiutė žvelgia į mane, ką apie mane galvoja, ką man sako. Nuostabus jausmas!

Nors jau keleri metai kaip močiutės fiziškai nebėra šalia, dažnai ją sapnuoju, dažnai matau mintyse. O dabar dar ir jausiu palaikymą, kai mano savęs matymas ims svirduliuoti. Pabandyk ir Tu skirti laiko bei pamatyti save mylinčio Tave asmens akimis. Pajausi, kaip smagu!

Apie filmą Stiklo pilis

2019-01-27

Neseniai žiūrėjau filmą Stiklo pilis (The Glass Castle), patiko. Panašiai kaip kino juostoje Šaunusis kapitonas (Captain Fantastic), čia keliami klausimai apie vaikų auklėjimą, tėvų atsakomybę, ribas tarp visuomenės spaudimo auginti vaikus taip, kaip visi, ir tarp to, kaip tėvams atrodo geriausia.

Šiuo metu renku savo vyresnėliui mokyklą, taigi man ši tema labai artima. Kaip ir visi tėvai, sūnui linkiu paties geriausio, ir plačiosios visuomenės nuomone teisingiausia būtų pasirinkti prestižiškiausią prabangią mokyklą, kurios mokinių akademiniai pasiekimai vertinami aukščiausiais balais. Tačiau ar vaikai, lankantys tokias mokyklas, yra patys laimingiausi? O gal tai tiesiog užslėpta tėvų užgaida siekiant pasididžiuoti prieš kitus bei savo sąžinėje užsidėti pliusiuką, kad padarė dėl vaikų viską, ką galėjo?

Iškeliauja

Kitas kraštutinumas – apskritai vaiko neleisti į mokyklą, ugdyti namie (nors Lietuvoje tai turbūt būtų nelegalu). Viena virtualios erdvės pažįstama Anglijoje tai praktikuoja, ir kaskart pamačius jos vaikų nuotraukas su įkvepiančiais prierašais socialiniame tinkle man iškyla tie klausimai, kurie ir minėtų filmų autoriams aktualūs – o kas bus, kai vaikai užaugs? Ar jie tikrai padėkos tėvams už tai, kad leido jiems išvengti another-brick-in-the-wall mėsmalės ir asmenybių laužymo? O gal bendraudami su bendraamžiais jausis negatyvia prasme išskirtiniai, nepritapėliai, kitokie? Ir Stiklo pilies, ir Šauniojo kapitono vaikai galiausiai pradėjo lankyti mokyklą (ups, paspoilinau), vien natūralaus gyvenimo tyrinėjimų gamtoje jiems neužteko, ir nebuvo jie savo tėvams dėkingi.

O gal tiesa yra ta, kad tiems vaikams vis tiek neįtiksi? Kartų ir jų požiūrių konfliktas atrodo neišvengiamas – vien istoriškai pažvelgus, prieš tvarkingas penkiasdešimtųjų namų šeimininkes ir gerai uždirbančius tėtukus jų vaikai protestavo hipiška dvasia skelbdami laisvą meilę, šių atžalos gi sukilo pankų skiauterėmis ir anarchistų vėliavomis. Visi linki vaikams laimės ir viso ko geriausia, bet šie užaugę ima teigti, kad jiems būtų buvęs geriau priešingas dalykas, nei parinko jų tėvai. Ir nepasakysi gi, kad reikia leisti mažiesiems patiems pasirinkti – neturėdami gebėjimo pažvelgti į ateities perspektyvas, jie greičiausiai visuomet rinksis malonumą tučtuojau.

Aišku, filme Stiklo pilis paliečiamos ir kitos problemos, kurios neišvengiamai persipina su vaikų auklėjimo tema – tėvo alkoholizmas, bohemiškas mamos nerūpestingumas, priežastys, pavertusios tėvą tokiu, o ne kitokiu – jo paties motinos elgesys su juo vaikystėje. Žodžiu, neblogas kinas, rekomenduoju.

Apie malonų atlygį

2019-01-25

Nusipelnėme gyventi geriau!, Nes aš to verta! – reklamos agentūros puikiai moka sužaisti mūsų nepilnavertiškumo jausmais, siekdami įsiūlyti prekę ar paslaugą, kuria po šitokios sunkios dienos / savaitės / mėnesio galime leisti sau pasilepinti. Tarsi mes būtume vaikai, kuriems mama liepia suvalgyti neskanią rūgštynių sriubą, kad gautume saldainį, tėtis liepia atlikti namų darbus, kad galėtume bėgti į lauką, ar dar kažkoks suaugęs liepia susitvarkyti žaislus, kad galėtume pažiūrėti filmuką. Nežinau, kaip Tu, bet aš jaučiuosi iš to amžiaus jau išaugusi. Man nereikia paskatinimų malonumais, kad atlikčiau mažiau malonias užduotis.

Tiesą sakant, nemažai priklausomybių būtent tokiu būdu ir sukeliamos: jei atlygini sau už kažką maistu – susergi bulimija, jei cigarete – tampi rūkoriumi, jei atsipalaidavimu verčiant socialinių tinklų puslapius – pasidarai priklausomu nuo ekranų. Čia reiktų suklusti mamoms ir tėčiams – ar tikrai teisingai elgiatės, siūlydami vaikui skanėstą už tai, kad jie padarytų, ko norite? Pavyzdžiui, mūsų šeimoje saldumynai niekada nėra paskatinamasis prizas, gal todėl juos galime laikyti atvirai, nepaslėpus, vaikams pasiekiamoje vietoje ir būti ramūs, kad jais nebus piktnaudžiaujama.

Enough

Bet suprantu tuos žmones, kurie lengvai pasiduoda žiniasklaidos ir populiariosios kultūros įtakai nuolat save kuo nors apdovanoti, palepinti, sau atlyginti – nes Tu to verta! Čia kaip ir su tuo kūno kultu – nesupranti, kad ne pati nori vienaip ar kitaip atrodyti, o visuomenė privertė Tave patikėti, kad Tu to nori. Taip ir su atlygiu – už penkiasdešimties savaičių triūsą privalai apdovanoti save prabangiomis atostogomis, už juodą dieną darbe – spa malonumais, na, bent jau taure vyno vonioje su putomis. O gal savaitgaliniu apsipirkimu? Gal jau nusipelnei naujo automobilio?

O kaip būtų, jei visas gyvenimas būtų vienas nuostabus besitęsiantis atlygis? Nebūtinai nepertraukiamas malonumas (to ilgai neištvertų nė vienas gyvas padaras), bet bent jau ne kančia, kuri verstų svajoti apie tinkamą apdovanojimą. Juk kambarius galima siurbliuoti su daina, stovėjimą eismo kamščiuose išnaudoti audioknygų klausymuisi, o darbe tiesiog pamatyti prasmę tame, ką darai. Ir, aišku, visi tie maži, bet kartais sunkiai pastebimi dalykai, paverčiantys kiekvieną akimirką džiugesne – saulės spindulių žaismas, švelnaus rūbo ar patalynės lietimasis prie odos, kvapas lauke po lietaus. Galų gale pats tas faktas, kad esi gyva(s) ir kvėpuoji – juk tai nuostabus dalykas, ar ne?

Smagaus savaitgalio! Tikrai tokio nusipelnei!

Apie dviveidystę

2019-01-23

Skaitant Agnės Matulaitės knygą užkliuvo sakinys, kad ji nemėgstanti dviveidiškumo. Paskui tema buvo išrutuliota ir šis teiginys nugludintas, sušvelninant jo kategoriškumą, nes žmonės turi skirtingas patirtis, bet iš pradžių tai iš psichologės – psichoterapeutės lūpų nuskambėjo grubokai. Kalbant primityviai, mes visi turbūt žymiai mieliau bendrautume su atviru ir autentišku žmogumi, nei su pasalūnišku apgaviku, kuris mums į akis sako viena, o už akių – kita. Bet jei pažvelgtume į kito poziciją tikrai empatiškai, suprastume, kad vargu ar kas nors yra laimingas taip besielgdamas. Prisigalvoti visokių suktybių, painiotis savo meluose, ieškoti pasiteisinimų, pinti pinkles, statyti gynybinius mechanizmus – visam tam reikia daug dėmesio, jėgų ir laiko. Greičiausiai toks elgesys išmoktas dar vaikystėje, kai kitokiais būdais mažajam žmogučiui nepavykdavo patenkinti savo poreikių ir norų. Ar tai pateisinama priežastis netinkamai elgtis? Žinoma, ne. Ar žmogus turi pasirinkimą? Visuomet. Tik ne visuomet žino, kad gali rinktis.

Balta

O bendraujant su tokiais dviveidžiais kartais padeda paprastas dalykas – jų gynybines tvirtoves ir pinklių kerus kaip ledą sutirpdo elementarus žmogaus, slypinčio už ydingo elgesio, pamatymas. Kitoje knygoje, kurią skaitau (iš viso tris šiuo metu esu pradėjusi) – Taros Brach Radical Acceptance – kalbama apie tai, kad dažniausiai mes visus gyvenime sutinkamus žmones matome kaip statistus spektaklyje, kuriame mes patys atliekame pagrindinį vaidmenį. Tarsi aš būčiau Visatos centras, o mano horizonte kartais pasimato paštininkas, kasininkė, vaiko šokių mokytoja, ir taip einant ratais artyn šalimais skrieja šeimos nariai, atliekantys vyro, sūnaus, dukros, mamos vaidmenis. Ir jei sugebame perkeisti savo mąstymą iš šitokio kvailoko egocentriškumo, jei pavyksta pamatyti tikrus žmones, o ne statistus – vaidmenų atlikėjus, tikrus – su jų kasdien patiriamomis baimėmis, skausmais, vienišumu, džiaugsmais, nuotaikų kaita, nesiliaujančiomis vidinio monologo tiradomis, su visomis jų karčiomis ir maloniomis patirtimis, atsiminimais, nuogąstavimais, lūkesčiais, svajonėmis, viltimis, su viskuo, tuomet vietoj erzulio ar pasipiktinimo mums nepatinkančiu kito elgesiu lieka tik bendražmogiška atjauta.

Nes visi mes keliaujame tuo pačiu vežimu ir ta pačia kryptimi.

Apie rašymą ir trynimą

2019-01-21

Parašau, ištrinu, vėl ir vėl, sukuriu keletą juodraščių – o gal pavyks vėliau tą mintį išplėtoti, kitą kartą prisėdusi perskaitau, pritariamai palinkčioju, bet nebeišplėtoju, ir stirkso tinklaraštis vienišas, apleistas ir liūdnas, be dėmesio ženklų.

Kai buvau jaunesnė ir pilnesnė nutrūktgalviško maksimalizmo, kai buvau kaprizingesnė, kategoriškesnė ir principingesnė, atrodė labai šaunu reikšti čia savo nuomonę – va, kokia aš teisuolė, aš manau taip ir ne kitaip, aš gyvenu taip ir ne kitaip (o tuo tarpu jei Tu manai ir gyveni kitaip, tai Tu ne teisuolė(-is), būk kaip aš ir būsi šauni(-us). O dabar kasdien vis labiau ir labiau suvokiu, kiek daug žmonių pasirinkimų lema jų asmeninės istorijos, jų nukeliautos kelionės ir išsigydytos (arba ne) žaizdos. Kiekvienas turi savo tiesą, kiek žmonių, tiek tiesų, ir parašydama savąją tik tenkinu paiką ego užgaidą. Bet va, ir vėl tai darau :)

Pradedu įrašą apie santykį su savo kūnu, pripaistau apie tai, kaip baisu, kad XXI-ame amžiuje moterys vis dar visuomenės yra spaudžiamos elgtis pagal joms primestus grožio standartus, bet paskui pati einu depiliuotis kojų ar dažytis plaukų, ir ką? Pati elgesiu prieštarauju savo žodžiams. Galvoju parašyti apie migreną, grynai visuomenės švietimo tikslais, kad žmonės žinotų, jog tai nėra tik eilinis ai, skauda galvą, ką reiškia visiškai iškristi iš gyvenimo dienai ar dviems, ir taip kas savaitę, bet paskui suvokiu, kad šis įrašas greičiausiai būtų eilinis aukos pasiguodimas - va, kaip man blogai, užjauskite mane, nors tūkstančiai, net milijonai žmonių gyvena su žymiai baisesnėmis ligomis ir ką.

Balta

Taip ir žaidžiu: parašau, ištrinu… Nors rašyti norisi, pirštai smagiai barška ant klaviatūros, o dar smagiau pasiknaisioti senuose įrašuose – šis dienoraštis, nors ir viešas, žymiai tiksliau nei aš pati prisimena, kokia buvau, kuo kvėpavau, dėl ko svaigau ir nuo ko purčiausi. Dabar skaitau Agnės Matulaitės knygą, kuri sudaryta iš jos Feisbuko įrašų. Įsivaizduoju, kaip smagu savo kasdienio gyvenimo nuotrupas va šitaip materializuoti į dažais kvepiantį popierių. O pati tuo tarpu renkuosi būti atvira – jei rašysis – rašysiu, jei trinsis – trinsiu. Ačiū, kad skaitai.

William Faulkner: Šventovė

2018-09-01

William Faulkner ŠventovėJudėjo jie lėtai, kaip avys, ramūs, bejausmiai, užgrūdę visus praėjimus, mąsliai stebėdami, kaip nervingai skuba tie, kurie vilki miestietiškais marškiniais su apykaklėmis, kupini to romaus slaptingumo, kuris būdingas gyvuliams arba dievams, veikiantiems anapus laiko, palikusiems tą laiką gulėti ant lėtos, nesuprantamos žemės, žaliuojančios tą geltoną popietę javais ir medvilne.

Ilgai skaičiau šią knygą, su kelių mėnesių pertrauka, nors nepasakyčiau, kad ji būtų ar nuobodi, ar sudėtinga. Gal, sakyčiau, labiau sunki. Žodžiai tiršti, kalba turtinga, anei lašo banalumo, klišių ar stereotipų. Tikrai gardus kąsnelis kokybiškos literatūros mylėtojui. Bet va – kažkaip nesiekdavo mano rankos jos karštligiškai, ir akys neslydo puslapiais taip lengvai, kad pajusčiau gryną skaitymo malonumą. Rekomenduoju tik tikriems knygų gurmanams.

Kai liko pusvalandis iki traukiniui pasirodant, jie jau pradėjo rinktis: traukė žemyn kalva ir būrėsi palei platformą: tylus, gyvas, kimus juokas, vienodai rusvos kojos, kūnai, nenustygstantys tuose striukuose drabužiuose, kupini keisto, geidulingo jaunystės betiksliškumo.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.