• Renginiai


    Giluminis atsipalaidavimas

    Laiminga moteris

    Mamos-dukros ryšys

    Moters kelionė

    Rašymo terapija

    Mamos-dukros ryšys

    Laimės žemėlapis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • Pusiaužiemis

    2020-01-24

    Feisbuko grupėje LAIMĖ 365 sausio mėnesio iššūkis eina link finišo, ir neretai jame dalyvaujančios moterys besistebėdamos rašo, kad tarsi nujaučia, kokia užduotis jų laukia tądien ar ateinančią dieną, ir būna arba pasiruošusios, arba jau ją atlikusios!

    Laimė

    Esu nepaprastai laiminga skaitydama šiuos žodžius, nes tai reiškia, jog bendraudamos seseriškame rate pasikliaujame savo intuityviuoju pradu ir jaučiame tamprią bendrystę!

    Panašiai nutiko ir man šįryt – taip smarkiai pajutau vidinį poreikį sukišti rankas į žemę, kad… ir sukišau. O pasirodo, mūsų senoliams Pusiaužiemio šventė, kurią šiandien-ryt minime, tradiciškai buvo švenčiama budinant gamtos gyvastį – obelis papurtant, į avilius pabaladojant. Aš bandysiu hiacintais pavasarį pakviesti.

    Na, o šįkart Pusiaužiemis dar sutampa su pirmąja metų Jaunatimi, kuri žymi Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių, taigi šįvakar turėsime dar vieną progą apgalvoti savo siekiamybes ir pradėti naujas prasmingas pradžias. Tegu jos atneša visaapimantį laimės jausmą į Tavo gyvenimą!

    Myliu!

    Apie šešėlinę pusę

    2020-01-23

    Rašymo terapijos užsiėmimus paprastai pradedame apšilimo pratimu, kurio metu prašau šešias minutes nesustojant, nepakeliant rašiklio nuo popieriaus lapo, pernelyg daug nemąstant, nesamprotaujant, nebandant sugalvoti atsakymų racionalia logika atsakyti į kokį nors paprastą (bet neprastą!) klausimą.

    Yra vienas klausimas, į kurį kai kuriems dalyviams būna labai lengva, o kitiems – labai sunku atsakyti. Tai klausimas „Kas aš esu?“

    Jei nori, pabandyk atlikti šį pratimą raštu dabar. Dažnai iš pradžių natūraliai plaukia tokie standartiniai atsakymai, kaip kad esu moteris, dukra, žmona, mama, draugė, bendradarbė, kaimynė ir panašiai. Bet kuo toliau, tuo stipriau ima piltis pačius rašančiuosius stebinantys dalykai.

    Atsimink – reikia nesustoti, nepradėti vertinti atsakymų racionaliu protu, maždaug – kokias aš čia nesąmones pradėjau rašyti. Ir kai laikmatis supypsės skelbdamas, kad jau praėjo šešios minutės, perskaityk ir paskui komentaruose pasidalink, kaip Tau buvo – sunku ar lengva? Ar pavyko nustebinti save?

    Laimė

    Paprastai faktai, kuriuos apie save esame įsisąmoninę, mums yra aiškūs ir savaime suprantami, tad iš jų užrašymo mažai naudos. Tačiau jei pavyksta užduotį atlikti sąžiningai ir efektyviai, iš pasąmonės ima srūti mums mažai pažinūs dalykai, kurie yra neįsisąmoninti ir būtent dėl to stipriai veikia mūsų įpročius, įsitikinimus, jausenas ir elgesį.

    Jei norisi giliau pasikapstyti savyje, šį sekmadienį kviečiu į rašymo terapijos užsiėmimą, kurio metu būtent ir bendrausim su šešėline savo puse.

    O kitą trečiadienį pakalbinsim priešingos lyties pradą savyje (moterys – savo Vidinį Vyrą, o vyrai – Vidinę Moterį).

    Klaipėdiečiai rašymo terapijoje laukiami vasario 8.

    Eglė žolių karalienė

    2020-01-22

    Nežinau, ar tai atsitiktinumas, ar sutapimas, ar kažkoks prasmingas dėsningumas, bet skirtinguose mano gyvenimo etapuose vis mane lydėjo moterys, vardu Eglė.

    Draugę Eglę turėjau jau darželyje, paskui – kitą – mokykloje, trečią – universitete. Ir kai Eglę prieš keletą metų sutikau tuometinėje darbovietėje, nujaučiau, kad ji – ypatingas žmogus.

    Kad ir va dabar – pamačiau Instagrame jos ryte užfiksuotas nuotraukas – tokias absoliučiai trapias ir tuo savo trapumu tobulas, kad kaipmat įkvėpė mane eilėms:

    Eglė žolių karalienė

    Švelniom elnės akim
    Glostei ryto miglą
    Ant apsnūdusių žolynų

    Basom molėtom pėdom
    Sumindei abejones

    O atgalia ranka
    Nubraukdama ašarotą prakaitą
    Sukuždėjai

    Tebūnie

    Laimė

    Nuotraukos © Eglė Tarutienė

    Delčia

    2020-01-17

    Būna tokių dienų, kai, atrodo, kažkas kaišioja pagalius į ratus ir neleidžia Tavo pasirinktu būdu ir tempu keliauti ten, kur esi sugalvojusi.

    Man šiandien tokia diena – Feisbukas, net nepaaiškinęs kodėl, savaitei mane užblokavo, pagrindinis šeimos kompas tiesiog akyse ėmė ir sugedo, o antrasis, atsarginis – toks lėtas, kad keliems laiškams išsiųsti sugaišau valandą.

    Tačiau aš nesipiktinu ir nesinervinu, suprantu, kad čia greičiausiai šiandien stosianti Delčia kviečia mane pristabdyti arklius ir sulėtinti gyvenimą, ypač tą virtualųjį (bet aš dar turiu telefoną ir Instagramą, cha cha cha!!!).

    Laimė

    Atmirkau gerai vonioje, skyriau pakankamai laiko knygai, o palo santo aromatas visiškai išsklaidė bet kokias slogias energijas.

    Kartais reikia tiesiog priimti pauzes atvira širdimi, nes jos – kaip bangų atoslūgiai, po kurių vėl kilsime aukštyn!

    Caroline Myss: Kas tu esi? Archetipai

    2020-01-14

    Mums sunku suvokti, kad talentas dažniausiai yra tai, ką darome, o ne tai, ką turime. Talentas yra gyvas, kitaip tariant – tai potenciali energija, snaudžianti mumyse, kol ras kaip pasireikšti. Bet mes vertiname talentą per finansinės perspektyvos prizmę ir manome, kad jis neturi jokios vertės, jei negalime iš to užsidirbti.

    Ieškojau šviežio požiūrio į archetipus – apie tuos, kuriuos aprašė Carl’as Gustav’as Jung’as, teko nemažai girdėti studijuojant universitete, vėliau – savarankiškai nagrinėti žavintis Clarissos Pinkola Estes Bėgančiomis su vilkais.

    Na ir ką – pasiėmiau šį New York Times bestselerį, kaip skelbiama ant knygos viršelio. Iš pradžių lyg skaitėsi įdomiai, tačiau kuo toliau, tuo nuobodžiau darėsi, nes viskas panėšėjo į Cosmopolitan žurnalo pilstymus su aiškiais konkrečiais patarimais kiekvieno skyriaus pabaigoje apie tai, ką daryti, jei Tavyje ryškus vienas ar kitas archetipas.

    Knygoje aprašomi ne tik tokie iš senovės glūdumų mus lydintys archetipai, kaip Karalienė, Maištininkė ar Regėtoja, bet ir šiuolaikiniai, susiformavę vos paskutiniais šimtmečiais: Mados sekėja, Sportininkė, Dvasingumo ieškotoja.

    Laimė

    Kai kuriose vietose, atrodo, pilstoma iš tuščio į kiaurą vien dėl to, kad būtų daugiau puslapių knygoje – pavyzdžiui, prie kiekvieno archetipo, kuris aprašomas kaip moteriškas, yra skyrelis apie vyriškąjį atitikmenį, kuris, beje, beveik niekuo nesiskiria nuo moteriškojo, pvz., vyriškasis Advokatės atitikmuo yra Advokatas, Globėjos – Globėjas, o štai Intelektualės – nepatikėsi! – Intelektualas.

    Kita vertus, įdomu buvo sužinoti archetipų, kurie man visai nebūdingi, motyvus ir apie jų vidinį gyvenimą. Tarkim, man svetimi su kūniškumu ir išoriniu savęs puoselėjimu archetipai – Sportininkės ar Mados sekėjos. Perskaičiusi skyrius apie juos praplėčiau akiratį ir dar kartą įsitikinau, kokios mes visos skirtingos ir kaip įvairiai žvelgiame į save bei pasaulį.

    Taip aš šią knygą ir perskaičiau vargais negalais – kaip kokį Cosmo. Jokių gilių įžvalgų, jokių Aha! momentų, jokių išsamesnių analizių. Jei kartais būtent tokios knygos ir ieškai – tuomet ši tiks!

    Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

    Laisvės gynėjų diena

    2020-01-13

    Kai tamsiais sausio 13-osios rytais degu žvakutes ant palangės, visuomet susigraudinu ir apsiašaroju, o kai pamatau jas žibant kituose languose ir pradedu pasakoti vaikams apie tai, ką jos simbolizuoja, toks didžiulis gniutulas užgniaužia gerklę, kad prašnekėti negaliu.

    Nes, tai, ką laisvės gynėjai padarė aną sausio 13-ąją, taip neapsakomai didinga, kad jausmai tampa žymiai galingesni už juos galinčius apibrėžti žodžius. Net ir šį įrašą rašydama vis stabteliu, ištrinu, rašau iš naujo, sunku tinkamai nusakyti, ką noriu.

    Kai kalbame apie tokias bendražmogiškas vertybes, kaip empatija, atjauta, mielaširdystė, pasiaukojimas, laisvės gynėjų portretuose jos švyti ryškiausiai. Kalbu ne tik apie tuos, kurie vardan mūsų paaukojo savo gyvybę. Jų vietoje galėjo būti bet kuris kitas, tą lemtingąją naktį buvęs prie strateginių mūsų valstybės objektų. Jų vietoje galėjo būti mano mama ir tėtis.

    Galvodama apie žmones, kurie nedvejodami ėjo ginti savo vertybių, savo ir savo vaikų ateities, o kartu ir mūsų visų laisvės, kuo žemiausiai lenkiu galvą. Iš begalinės pagarbos ir dėkingumo. Už drąsą stoti prieš agresorius be ginklų, su dainomis ir susikibus už rankų aplink laužus.

    Laimė

    Manau, šią dieną, prisimindami žuvusius už mūsų laisvę, kiekvienas galime skirti bent kelias minutes savo laiko, uždegti žvakutę ir apmąstyti tai, kas mums yra laisvė ir ką mes su ja veikiame.

    Ar mums pakanka drąsos kasdien pakovoti už tai, kas mums yra svarbu? Ar esame pasiryžę paaukoti patogų rutininį komfortą vardan savo pamatinių vertybių? Ar į agresiją atsakome agresija, ar sugebame nuginkluoti kitą vidine ramybe, harmonija ir taika? Ar ne pernelyg dažnai užmerkdami akis einame į kompromisą su „na, taip jau yra, nieko čia nepakeisi“?

    Prasmingos Laisvės gynėjų dienos!

    Apie pilnatį

    2020-01-10

    Vakar popiet išėjusi į kiemą, net aiktelėjau išvydusi beveik išpilnėjusį Mėnulį – tokį didelį, artimą ir įspūdingą! Šįvakar stoja pirmoji šių metų pilnatis, o kartu su ja sulauksime ir Mėnulio užtemimo – na ir galingas laikas, ar ne?

    Senovėje žmonės žymiai stipriau nei šiandieniniai jautė ryšį su mūsų Žemės palydovu, ir ne tik gyveno Mėnulio ritmu, bet ir kiekvienai pilnačiai buvo suteikę atskirą pavadinimą. Pavyzdžiui, šįvakar stosianti buvo vadinama Vilko pilnatimi, mat jos metu ypač puikiai girdėdavosi Mėnulin staugiantys alkani vilkai.

    Laimė

    Anksčiau pilnaties metu tapdavau žymiai irzlesnė, piktesnė, jautresnė, greitesnė pratrūkti ir išlieti savo emocijas, net ir užstaugti kaip ta alkana vilkė galėdavau. Tačiau dabar vis dažniau pastebiu, kad kai ėmiau gyventi vidinėje harmonijoje ir darnoje, per pilnatį man nieko nesinori labiau nei visomis išgalėmis švęsti Gyvenimą!

    O koks Tavo santykis su šia Mėnulio faze? Ar intuityviai nujauti, kada ji ateina? Gal pastebi pilnatį per kitų žmonių elgesį (kaip kad mano vyras, kuriam darbe tenka daug bendrauti) arba per savo vidines jausenas (kaip aš)? Gal turi kokių nors raganiškų ritualų šiai fazei atšvęsti?

    Apie odą

    2020-01-06

    Mūsų kūnus nuo išorinio pasaulio skiria didžiausias mūsų organas – oda (ar žinojai, kad vidutinio žmogaus oda užima beveik du kvadratinius metrus ploto?). Dabar jau tampa populiaru kalbėti apie tai, kad reikia mylėti savo kūną tokį, koks jis yra, nepaisant jo proporcijų ir svorio, o štai apie odą prisimename tik tuomet, kai nusipraususios tepamės ją kremu ar kai ją ima perštėti.

    Kartais atrodo, kad ta oda – tikra mūsų išdavikė: susiruoši į pasimatymą, žiūrėk – spuogas vidury kaktos išdygo; širdyje jautiesi tarsi šešiolikos, o raukšlės byloja, kad Tau jau senokai virš keturiasdešimt; o kur dar celiulitas, kai susiruoši pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje…

    Beje, ar žinojai, kad moterų oda nuo vyrų gerokai skiriasi – mūsiškė yra net dvidešimčia procentų plonesnė, kalogeno ir riebalinių liaukų tankis mūsų odoje mažesnis, o fibrilės mūsų dermoje išsidėsčiusios kitaip, nes tokiu būdu oda gali geriau prisitaikyti, kai jai prireikia greitai išsiplėsti nėštumo metu. Deja, tai reiškia, kad ir senėjimo požymiai mus užklumpa anksčiau ir akivaizdžiau, nei vyrus.

    Kodėl apie tai kalbu šiame tinklaraštyje? Ne, nepretenduoju į dermatologų ar kosmetologų pozicijas.

    Tiesiog esu tikra, kad laimė prasideda nuo meilės, meilė aplinkiniams prasideda nuo meilės sau, o meilė sau prasideda nuo meilės savo kūnui.

    Todėl kviečiu šią savaitę daugiau dėmesio skirti savo odai – ji atlieka tiek daug gyvybiškai svarbių funkcijų: saugo mūsų vidaus organus, raumenis ir kaulus, šalina toksinus, reguliuoja temperatūrą, be to – ja mes jaučiame mylimojo prisiglaudimą, vėją pajūryje, šlapius keturkojo bučinius, saulės spindulius; ja mes jaučiame pasaulį.

    Būk švelni savo odai – atidžiau paglostyk ją tepdamasi kremu, palepink maloniomis procedūromis, atkreipk dėmesį, kokia ji svarbi daugelyje gyvenimo situacijų ir paskirk jai sąmoningą dėkingumo žinutę. Pamatysi, nuo to oda ims švytėti ryškiau nei nuo prabangiausios pudros!

    Laimė

    Kad oda rūpintis būtų maloniau, vienai Jūsų noriu padovanoti savo gamintą muilą su degutu. Jis tikrai nekvepia saldainiais ar pavasariniais žiedais, kvapas yra itin specifinis ir daugeliui gal net nemalonus, tačiau šis muilas nuostabiai tinka žmonėms, sergantiems dermatitu, egzema, seborėja, psoriaze, kojų grybeliu, pūsleline, niežais, tiems, kurių oda pleiskanoja ir yra žaizdota. Jei nori – užsuk į mano paskyrą Feisbuke.

    Būkime sau švelnios!

    Apie emocinio kūno treniravimą

    2020-01-05

    Konsultacijų metu žmonės neretai guodžiasi dėl savitvardos ir savikontrolės praradimo užplūdus intensyvioms emocijoms.

    Kai esame visiškai ramūs, racionaliu protu suvokiame, kad nedera šaukti, svaidytis žodžiais, kurių paskui gailėsimės, kad tiesiog nereikia nervintis. Tačiau kai visas kūnas ir mintys yra apimti stiprių jausmų, išlaikyti šaltakraujiškumo nepavyksta.

    Ką daryti?

    Kai nesportuojančiam žmogui tenka greitai užbėgti laiptais į devintą aukštą, jis ima vos gaudyti orą, sunkiai kvėpuoja, būna išpiltas prakaito ir labai pailsęs. Ką rekomenduotum jam, jei jis pasiskųstų, kad sunku laiptais greitai kopti?

    Laimė

    Greičiausiai pasiūlytum reguliariai treniruotis, ar ne? Kasdien po truputį vis didinti laiptų skaičių ir tempą, kol galiausiai kūnas bus tiek sustiprėjęs, jog užbėgimas į devintą aukštą jausis tiesiog kaip lengva mankštelė.

    Lygiai taip pat mes galime treniruoti ir savo emocinį kūną. Tuomet, kai reikalo greitai kažkur užbėgti nėra, kai protas ramus, mes galime pažaisti pakviesdami į sąmonės lauką įvairias emocijas, stebėti, kaip jų valdomas jaučiasi kūnas, kaip laksto mintys, ir galiausiai kaip mums panorėjus tos emocijos vėl išsisklaido ten, iš kur ir buvo kilusios – neutraliame sąmonės lauke.

    Tokias grupines treniruotes mes atliekame Giluminio atsipalaidavimo praktikų metu. Jei norėtum prisijungti, nuo sausio 15 lauksim Tavęs trečiadienio vakarais.

    Apie laimės įverčius

    2020-01-03

    Vakar savo tinklaraščio paskyroje Feisbuke uždaviau klausimą, kiek balų iš dešimties jautiesi laiminga šią akimirką, kur 10 – aukščiausias galimas balas, absoliuti laimė. Šiuo metu esu sulaukusi 60 žmonių atsakymų, didžiausias atsakymas buvo 10, mažiausias – 3.

    Prieš atlikdama šį mažą eksperimentą buvau iškėlusi hipotezę, kad dauguma savo laimingumą įvertintų 8 balais, nes manau, kad kai jau būna labai blogai (tarkim, mažiau už vidutinį 5 – taip įvertinusių buvo du žmonės, vienas parašė 3, kitas 4), greičiausiai asmuo jau imasi tam tikrų veiksmų situacijai pataisyti, na, o pripažinti, kad esi absoliučiai laimingas, kaip padarė kiek daugiau nei 10 procentų apklaustųjų, reikia aukšto sąmoningumo laipsnio ir gal kartais net drąsos ????.

    Taigi, apskaičiavus visų apklaustų tinklaraščio skaitytojų subjektyviai įsivertintos laimės vidurkį, gavau 7,73. Vadinasi, mano hipotezė pasitvirtino! Dauguma žmonių mano, kad jie yra daugmaž laimingi, bet ne iki galo, nes iki pilnos laimės jiems trūksta keleto dalykų.

    Puikiai suprantu, kad vien nuo to, kad čia dabar kažką parašysiu, Tavo gyvenimas nepasikeis, tačiau jei bent vienam žmogui viduje kažkas surezonuos, mano misija bus pasiekta.

    Noriu, kad suvoktum, kad dabar, būtent dabar, ši akimirka, yra visiškai tobula.

    Laimė

    Tu esi pakankama(s), tu turi pakankamai ir darai pakankamai, kad būtent šią akimirką jaustumeis visiškai, šimtu procentų laiminga(s). Taip, greičiausiai turi tam tikrų tikslų, kurių sieki, gal šiuo metu kažką skauda, gal kažko trūksta, gal kažkas galėtų būti kitaip.

    Jei jautiesi visiškai laiminga(s), nereiškia, kad reikia liautis siekus savo tikslų ar malšinti skausmus. Tuomet, kai tikslus pasieksi, taip pat galėsi jaustis visiškai laiminga(s), net ir jei Tavo galvoje ir širdyje jau bus gimę nauji tikslai. Sutelkus visą sąmoningą dėmesį į tai, kas yra, o ne tai, ko nėra (nes to nėra – kam apie tai galvoti?), kaipmat gali pasijusti kitaip.

    Bet dabar – būtent dabar – yra nuostabi akimirka. Ir pasinerdama(s) į ją, bent sekundei užmiršdama(s) praeitį ir ateitį, visiškai ir absoliučiai išlikdama(s) šioje dabarties akimirkoje, gali būti laiminga(s) dešimt balų.

    To Tau ir linkiu!