Nikos Kazantzakis: Graikas Zorba

2018-06-05

Nikos Kazantzakis Graikas ZorbaSenasis pasaulis yra akivaizdus, aiškus kaip ant delno, tvirtai nusistovėjęs. Mes gyvename jame ir kiekvieną akimirką su juo kovojame. Jis yra. Būsimasis pasaulis – dar negimęs, neapčiuopiamas, takus. Jis susideda iš medžiagos, iš kurios gimsta mūsų svajonės. Jis – kaip debesis, kurį iš vienos pusės į kitą gainioja vėtros, – meilė, neapykanta, vaizduotė, atsitiktinumas, Dievas, – čia jis tamsesnis, čia šviesesnis, nuolatos besikeičiantis ir besimainantis… Netgi didžiausias pranašas žmonijai gali duoti daugių daugiausiai tik šūkį, ir juo tas šūkis miglotesnis, juo didesnis pranašas.

Kažkada seniai seniai Muzikiniame teatre žiūrėjau miuziklą Zorba, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vladas Bagdonas, bet atsimenu tik tai, kad jis, toks jau nelabai jaunas, taip energingai šoko. Dabar perskaičiau romaną ir, tikiuosi, iš jo atminty išliks šis tas daugiau. Nes graikas Zorba – ne tik knygos personažas, bet grynakraujis šviežio tikro ir natūralaus gyvenimo prototipas, žmogus, kurio manyje galėtų būti daugiau; to kasdien mokausi, kaip ir romano pasakotojas. Nerealiai pasiilgau Graikijos – tokios pirmapradės, su alyvuogėm ir feta, su jūra ir baltais namais, su basais žmonėmis ir tingiomis jų šypsenomis.

Šitaip atsiranda stebuklai. Tu jau esi pastebėjęs, Zorba, kad jeigu laikai lęšį prieš saulę ir surenki jos spindulius į vieną tašką, tai tas taškas greit užsidega. O kodėl? Todėl, kad saulės energija ne išsklaidoma į visas puses, o sukoncentruojama į tą vieną tašką. Lygiai taip pat yra ir su žmogaus protu. Tu gali daryti stebuklus, jeigu nukreipsi savo protą į vieną vienintelį, visada tą patį tašką.

Romane priešpastatomis dvi realybės: pasakotojo, kuris daug skaito ir rašo, mąsto ir kalba, leidžia laiką vienišas su savo svajonėmis, laiškais ir prisiminimais, bei Aleksio Zorbos, kuris įkūnija buvimą čia ir dabar – jei valgo, tai mėgaujasi maistu, jei dirba, tai iki devinto prakaito, jei bučiuoja moterį, tai taip, tarsi ji būtų vienintelė ir nuostabiausia pasaulyje. O jei šoka, tai šokiu gali papasakoti daugiau bei bet kokiais žodžiais. Knyga nuostabi, absoliučiai rekomenduoju.

Zorbos nuomone, žmogaus tikslas yra materiją paversti džiaugsmu. Kiti sako – intelektu. O juk, gerai pažiūrėjus, ir vienu, ir kitu atveju išeina tas pat. Bet kodėl? Ir kam? Kai kūnas suyra, ar lieka dar koks pėdsakas iš to, ką mes vadiname siela? O gal nebelieka, ir mūsų nenumaldomas nemirtingumo troškulys kyla anaiptol ne iš to, kad mes patys esame nemirtingi, o veikiau iš to, kad tą trumpą kaip atodūsis savo būties tarpsnį tarnaujame kokiam nemirtingam pradui?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie senolius ir komplimentus

2018-05-22

Neretai darau didžiules pertraukas tinklaraščio rašyme, nes arba neturiu ko pasakyti, arba atrodo, kad tiesiog nieko naujo nepasakysiu. Iš esmės mes kasdien pilstome tą patį, atradinėjame seniai žinomas tiesas ir pateikiame kitiems savo mintis, kurios, mūsų iš naujo suvirškintos, mums atrodo labai originalios ir vertos pasidalinimo, bet iš tikrųjų apie tai tikriausiai jau buvo kalbėta Antikoje, Vedose ar Babilone.

Tačiau kartais verta prisiminti užmirštas ar tiesiog tuo metu neįsisąmonintas tiesas, kurios nuspalvina dieną ir leidžia pasijusti maloniai. Šįkart – apie pagyvenusius žmones.

Labai ilgiuosi savo prieš kelerius metus mirusios mylimos močiutės, su kuria buvome užmezgusios tvirtą ir šiltą ryšį, ir dažnai pastebiu kitas jos amžiaus damas, kurios kažkuo ją primena – viena panašiai dėvi skrybėlaitę, kita entuziastingai mankštinasi prie kiemo treniruoklių, trečios eisena tokia pati… Mūsuose nuo senesnių laikų gajus stereotipas, kad pagyvenę žmonės yra amžinai viskuo nepatenkinti bambekliai, nuolat besiskundžiantys prasta sveikata ir skurdžiomis pensijomis. Bet iš tikrųjų, kiek tokių pažįstate ar sutinkate gatvėse? Senoliai, kuriuos matau, kasdien eina pasivaikščioti (gal todėl juos ir sutinku, nes pati einu pasivaikščioti, tų, kurie sėdi prie televizorių, nematau!), yra įdomūs pašnekovai (mane neretai užkalbina) ir rengiasi nepaprastai tvarkingai bei stilingai!

Tulpės

Vėlgi nieko naujo nepasakysiu, bet akivaizdu, kad moters stiliaus pojūtis su amžiumi dažniausiai bręsta ir kinta į kokybiškąją pusę, todėl jei paauglė eksperimentuodama su aprėdais gali visai nusivažiuoti į lankas, tai garbi senjorė dažniausiai geba subtiliai paslėpti tai, ką nori paslėpti ir pabrėžti tai, į ką dera atkreipti dėmesį. Prieš kelias dienas stovėjau eilėje prie kasos ir prieš save pastebėjau nuostabiai stilingai apsirengusią garbaus amžiaus damą. Kaip puikiai ji atrodo, pagalvojau, – norėčiau ir aš taip rengtis senatvėje. Tada prisiminiau seną tiesą, kad mes per mažai vieni kitiems sakome komplimentų, todėl priėjau prie jos ir pagyriau jos išvaizdą. Moteris pridėjo ranką prie širdies, prisipažino susigraudinusi ir padėkojo, sakė, kad pakėliau jai nuotaiką visai dienai. O man juk tikrai nebuvo sunku!

Tai iš esmės šiuo įrašu norėjau paraginti Tave dažniau sakyti komplimentus: jei pagalvojai kažką gražaus ar malonaus apie kitą žmogų, nelaikyk to tik sau, pasidalink, ir pasaulis taps truputį smagesne vieta gyventi mažiausiai dviems žmonėms.

Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius: Žmogus, kuris žinojo viską

2018-05-21

Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius Žmogus, kuris žinojo viskąNeurologija dabar pripažįsta, kad smegenų veiklos požiūriu veiksmo įsivaizdavimas ir jo gyvas atlikimas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis. Treniruodamiesi vaizduotėje užsiimame tokia pačia veikla, kaip ir sėdėdami priešais šachmatų lentą bei žaisdami su tikru priešininku. Išmokstame savo vizijoms skirti pakankamai laiko. Pasitelkę vaizduotę galime tapti realybės nugalėtojais.

Tikriausiai negalėčiau būti profesionalia literatūros kritike, nes svarbiausias kriterijus, pagal kurį vertinu knygos gerumą – kiek ji mane paliečia ir perkeičia. Jei tema labai aktuali, nauja ir svarbi man, jei autoriaus žodžiai supurto ir priverčia mažumėlę pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus, tuomet esu laiminga ir godžiai sugeriu tokį literatūros kūrinį. Tuo tarpu kiti – kaip ir Žmogus, kuris žinojo viską – atrodo, profesionaliai, nebanaliai ir netgi įmantriai sudėlioti, bet nepaliečia, ir viskas!

Dažnai pasigirstantis raginimas „būk savimi“ yra gerokai pervertintas. Priešingai – ieškodamas tiesos, turi tapti kitu. Paneigdamas ir demaskuodamas save (netgi ne vieną kartą) kūrybingumas nuvalo mus nuo iliuzinių tapatybių. Ir gali būti, kad tuomet visuotinė tiesa išryškėja kaip beaitodairiškas, nors ir subjektyvus atsivėrimas.

Knygoje aprašomos garsių kūrybingų žmonių istorijos, kurios galėtų tapti inspiracija ar padėti akligatvyje užstrigusiam kūrėjui. Bėda ta, kad nieko tokio naujo ar nežinomo neperskaičiau, ir įkvėpta kokiu nors būdu nebuvau. Ir dar erzino labai mažas šriftas. Knygą suvartojau kaip kokį žurnalą – gerai akims paganyti prie kavos puodelio, bet nieko, ką po pusvalandžio prisiminčiau.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Daug manęs

2018-05-16

Vakar vairuodama užtaikiau per radiją išgirsti banaloką dainą, kurią mėgau būdama studentė. Užplėšiau priedainį visa gerkle kartu, nuo galinės sėdynės sodriu kūdikišku balseliu atliepė dukrytė, ir mane pagavo toks stiprus laimės sūkurys, kad net širdis ėmė stipriau plakti (net netyčiom greitį viršijau).

Tas keistas ramybės neduodantis laiko tėkmės pojūtis leido suvokti, kad metams bėgant aš ne keičiuosi, ne transformuojuosi ir tampu kažkuo –esnė – brandesnė, ramesnė, išmintingesnė, o tiesiog apaugu dar vienu sluoksniu kaip svogūno lukštu, tarsi būčiau medis, kurio amžių galima apskaičiuoti pagal rievių skaičių kamieno pjūvyje. Šerdyje – aš-kūdikis, tada vaikas, paauglė, jaunuolė ir taip iki dabar. Dainuodama kartu su tom merginom iš du tūkstančiai kažkelintųjų buvau ta pati – neramiai ieškanti studentė, kupina vilčių ir troškimų, klausiančiom akim, apnuoginta širdim, nevisai saugi, bet tikinti ateitim. Taip norėčiau dabar ją sutikti, apkabinti ir nuraminti!

O gal mintyse tai ir darau? Gal toks savigydos procesas?

Daug manęs

Taip pat labai keista ir netgi mistiška pažvelgti į save iš atstumo. Ar aš tikrai tokia buvau dvidešimties? Rimtai? O juk tuo metu atrodė taip normalu ir natūralu tokia būti. Kaip ir dabar įprasta būti tokia, kokia esu, nors tikriausiai šešiasdešimtmetė aš taipogi galvos – vaje, negi tikrai tokia buvau?

Mėgstu dirbtinai sukelti tam tikrus pokyčius, kad galėčiau pažvelgti į įprastus dalykus iš naujo. Elementariausias pavyzdys – jau ne vienerius metus rytais geriu juodąją arbatą su citrina, priešpiečiams – žaliąją, nes taip man atrodo logiškiau pagal kofeino mažėjimo dozę. O dabar kelias dienas sumaniau apkeisti arbatas vietomis, ir abiem puodeliais pasimėgavau žymiai intensyviau, nei iki šiol, nes anaip jau buvo tapę rutina. Taip pat labai mėgstu vakarėliuose ar šiaip kokiose žmonių susibūrimo vietose stebėti savo mylimąjį iš tolo. Prie kasdienio mūsų namų virtuvės stalo jis atrodo žymiai įprasčiau, o kai matau jį iš toliau, kaskart iš naujo įsimyliu!

Pripratus prie tam tikrų dalykų gyventi galbūt paprasčiau – viską atlieki automatiškai, galvos sukti nereikia. Bet kai žengi šonan ir pažiūri iš kitos pusės, nors tai ir tebūtų mažytė kasdienybės smulkmena, iš karto tampa įdomiau!

Sabina Daukantaitė: Vandeninės moterys

2018-05-15

Sabina Daukantaitė Vandeninės moterys- Ar jūs kada nors susimąstėte apie tai, kad moterys yra skystoji substancija? Moterys visą gyvenimą ašaroja, varva. Taškosi arba trykšta. Mes iš vandens. Mes vanduo. Moterys gimsta kaip versmės. Mūsų esmė yra tekėti, veržtis ir lietis, nes tik taip galime išpildyti savo gyvenimą.

Sako, ši knyga buvo labai išreklamuota ir žmonės ją pirko dėl mados, aš, matyt, kažkokiame kitame, anti-reklaminiame pasaulyje gyvenu, nieko nebuvau girdėjusi, bet kai pamačiau viršelį, jis kažkuo patraukė, o dar tas stebuklingas žodis terapinis… Ir nuojauta neapgavo, romanas labai patiko. Kalbėsena tokia išjausta, išgyventa, palyginimai netikėti, skaidrūs ir nuoširdūs, žodžiai turtingi, sodrūs ir nebanaliai sudėlioti.

Aš tik šiandien susimąsčiau, kaip man gražu smalsūs žmonės, pakėlę akis į dangų. Man taip patinka vaikai, nes tik jie moka taip godžiai sugerti, kas nauja. Smalsumas – lyg didelis indas, surenkantis atradimus ir patirtį. Vaikams kur kas labiau rūpi tai, ko jie nežino, o ne pats nežinojimo faktas.

Knygoje pasakojama kelių moterų gyvenimo atkarpos istorija, kurioje griūna užtvankos ir veržiasi virsmai. Tikriausiai todėl romanas ir pavadintas terapiniu – netiesiogiai skatina skaitytoją veržtis, tekėti, lietis, nerūgti savo pačios užtvenktame gyvenime. Asmeniškai man Vandeninės moterys padėjo atviriau atsigręžti į savo norus – dažniau klausti savęs ne ką aš turiu ar privalau padaryti, o ko noriu, ne ar protinga dabar būtų elgtis vienaip ar kitaip, o ko trokšta mano širdis. Tai vienas iš meilės sau užkaborių, kurie mano gyvenime buvo nepakankamai įvertinti.

Viską darė taip, kaip norėjo. „Naivumas turbūt yra tik tyras tikėjimas, kad pasaulis yra toks, kokį matai ir jauti šią sekundę“ – ketvirtą atostogų dieną Mona užsirašė savo mėlynojo sąsiuvinio paraštėje.

Taip pat romanas paskatino dažniau imtis rašymo. Gal tai dar vienas ko aš dabar noriu variantų, o gal tiesiog paskatinimas lietis, nevaržyti savęs, pilti raides, žodžius ir sakinius, nelaikyti visko viduje. Ačiū autorei už nuostabų kūrinį.

Man atrodo, aš jau žinau, kokia turiu būti. Jei neklystu – tai tokia, kokia ir esu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Renata Šerelytė: Krakatukų jūra

2018-05-14

Renata Šerelytė Krakatukų jūraTuo metu, kai sunoksta pirmieji alyviniai obuoliai, o sodo uogas gali valgyti saujomis tiesiai nuo krūmų, Buntę apniko paslaptinga nuotaika. Ji šiek tiek priminė jausmą, kai per daug prisivalgai žalių agrastų – skauda pilvą, graužia liežuvį, o širdy šiurpu.
Ji dūsaudama atsisėdo ant lentynos ir nukorė žemyn kojas.

Kai kurios knygos vaikams rašomos taip, lyg šie būtų kažkokie kvaileliai, kuriems reikia viską nuodugniai paaiškinti, šiukštu nenaudoti bent kiek sudėtingesnių žodžių, o sakiniai rašomi trumpi ir glausti, kad mažieji nepamestų minties. Kitos gi knygos būna kupinos absurdiškų dalykų, karvės skraido, arbatinukas dainuoja, nes neva vaikų fantazija laki ir juos lengva sužavėti tokiais juokingais nesusipratimais. O trečios kategorijos knygos man patinka labiausiai – nors jos ir kvepia magiškuoju realizmu, bet kalba sodri ir įvairi, įvykiai painūs, bet suvokiami, ir tokį kūrinį perskaitęs jautiesi praturtėjęs – tiek vaikas, tiek suaugęs.

Būtent pastarajai kategorijai priskirčiau Krakatukų jūrą. Tiesa, siužetu ji man įtartinai priminė Tovės Jansson Baisų vidurvasarį, bet gal tai tiesiog sutapimas. Perskaitę knygą pabaigoje sužinojome, kad tai trečioji trilogijos dalis! Tai paaiškina, kodėl pradžioje viskas atrodė gerokai painu ir neaišku (lygiai tas pats jausmas buvo ir skaitant Baisų vidurvasarį), netgi paklausiau sūnaus – ar skaitom toliau, ar tau įdomu? Bet veiksmui rutuliojantis geriau pažinome veikėjus ir siužetas labai įtraukė. Būtinai skaitysime ir pirmąsias trilogijos dalis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Marcel Schwob: Monelės knyga. Vaikų kryžiaus žygis

2018-05-13

Marcel Schwob Monelės knyga. Vaikų kryžiaus žygisNesakyk: dabar gyvenu, rytoj mirsiu. Nedalinki tikrovės į gyvenimą ir į mirtį. Sakyk: dabar gyvenu ir mirštu dabar.
Iš kiekvieno akimirksnio išsunk visa, kas teigiama, ir visa, kas neigiama.

Trumpa ir keista knyga, sudaryta iš daugelių atskirų, bet susijusių pasakojimų. Apie naivumą ir nekaltumą, apie vaikystę ir žaidimą, apie bandymą išsaugoti žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis.

Mes tyliai linksminsimės. Cit! Neprieštaraukit! Vėliau žaisim gatvėse ir laukuose ir gausim valgyti visose krautuvėse. O kol kas suaugusieji mus priverstų gyventi, kaip gyvena visi kiti. Todėl reikia palaukti. Ką padarysi, bent jau būsime gerai prisižaidę.

Kalbama simboliais, o skaitant jautiesi, lyg vaikščiotum miglose ir rūkuose, pakilęs virš žemės, truputį kitokiam pasaulyje, kuris galėtų būti, bet nėra. Nors tiesa, vaikų kryžiaus žygis iš tiesų vyko 1212 metais, bet autorius, rašydamas knygą XIX a. pabaigoje, perteikė ne faktus, o numanomas jausenas, sklandžiusias ore apie šį faktą. Ši knyga tikrai nesužavėtų daugumos, todėl rekomenduočiau tik ieškančiam ko nors įdomesnio ir neįprasto.

Taigi vaikas žiūrėjo į Monelę ir tyliai džiaugėsi, nes jos darbas atrodė it žaidimas, o jinai kalbėjo jam paprastus žodžius, neturinčius didelės prasmės. Ji juokėsi šviečiant saulei, juokėsi lyjant lietui, juokėsi sningant. Jai patiko sušilti, sušlapti, sušalti. Jei ji turėdavo pinigų, juokdavosi galvodama, kad eis į šokius su nauja suknele. Jei būdavo be skatiko kišenėje, juokdavosi galvodama, kad visą savaitę valgys sprangias pupeles. Turėdama pinigų stengdavosi suteikti džiaugsmo kitiems vaikams, o kai jos sauja ištuštėdavo, susigūždavo ir pasislėpdavo savo alkyje ir skurde.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

dr. Manuel J. Smith: Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltam

2018-05-11

dr. Manuel J. Smith Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltamJūsų teisės į atkaklų elgesį
I. Jūs turite teisę vertinti savo paties elgesį, mintis ir emocijas ir prisiimti atsakomybę už juos ir jų pasekmes.
II. Jūs turite teisę nutylėti priežastis ir nesiteisinti dėl savo elgesio.
III. Jūs turite teisę nuspręsti, ar esate atsakingas už svetimų problemų sprendimą.
IV. Jūs turite teisę persigalvoti.
V. Jūs turite teisę klysti ir už tai atsakyti.
VI. Jūs turite teisę pasakyti „Aš nežinau“.
VII. Jūs turite teisę neatsižvelgti į kitų žmonių geranoriškumą.
VIII. Jūs turite teisę priimti nelogiškus sprendimus.
IX. Jūs turite teisę pasakyti „Aš nesuprantu“.
X. Jūs turite teisę pasakyti „Man nerūpi“.

Pažiūrėjus į knygos viršelį ir perskaičius pavadinimą atrodo, kad knyga bus eilinis savimotyvacinis šlamštas, ar ne? Nežinau, ką leidėjai turėtų daryti, kad nesudarytų klaidingo įspūdžio, bet šįkart tai visai rimta, ir kartu labai praktinė knyga, netgi sugebėjusi sukelti mini revoliuciją mano mąstyme. Neslėpsiu, nuolatinis kaltės jausmas yra nemenka mano problema, gal dėl to taip stipriai buvau paveikta ir duodu aukščiausius įvertinimus. Tiesiog man ši knyga buvo labai reikalinga ir naudinga.

Visa ši patirtis ir tūkstančiai sutiktų žmonių man įteigia pagrįstesnę ir tikroviškesnę išvadą: natūralu tikėtis, kad gyvenime susidursime su sunkumais, tačiau lygiai taip pat natūralu tikėtis, kad juos galime tinkamai įveikti.
Jeigu neturėtume įgimto gebėjimo įveikti visokeriopus sunkumus, žmonija jau seniausiai būtų išmirusi.

Be to, ji puikiai atliepia prieš tai skaitytai Vaikai kilę iš dangaus – kadangi man rūpi ne tik atsikratyti kaltės jausmo savyje, bet ir tinkamai auklėti vaikus, kad jiems neįskiepyčiau tos suknistos kaltės, ši knyga puikiai padeda tiek atsikratyti manipuliacinių gudrybių kasdieniniame gyvenime, tiek moko, kaip bendrauti, kad skatintume artimuosius taip pat bendrauti su mumis be manipuliacijų. Labai patiko!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Lėtai

2018-05-07

Šiandien sėdėjau pienėmis tirštoje pievoje po žydinčia obelimi, ore sklandė medžių pūkai ir šarkos, danguje – nė debesėlio, tik kelios lėktuvų paliktos žymės, greta žydėjo alyvos, svarainiai, kaštonas ir vaismedžiai baltais žiedais (kurių nepažįstu, kol nematau vaisių). Iš pradžių skaičiau knygą kramsnodama javainių batonėlį ir užgerdama vandeniu, pro šalį skubėjo žmonės ir man toptelėjo, kad esu tokia laiminga rinkdamasi lėtą gyvenimo būdą, jog panorau dar labiau minimalizuoti savo judesius – išjungiau skaityklę, kad nejudėtų akių obuoliai, užkimšau vandens buteliuką, batonėlis ir taip jau buvo sukramtytas, taigi niekas nebejudino mano žandikaulių.

Lėtai

Ta ramybė, kai nejuda ne tik kūnas, bet ir protas, man yra tobulas laimės patyrimas. Kai bandau vizualizuoti laimingo žmogaus koncepciją, prieš akis stoja lotoso pozoje sustingusio jogo ar joginės vaizdas. Kaip jo priešingybę matau triukšminga didmiesčio gatve skubantį verslininką/-ę, kalbantį per laisvų rankų įrangą, nes rankos jam reikalingos kitiems svarbiems ir neatidėliotiniems reikalams atlikti, nes ji(s) neturi laiko net pavalgyti ir pakankamai išsimiegoti, tiek darbelių, tiek darbų, visą dieną aš skubu!

Gal dėl to niekada nebuvau sporto mėgėja. Mokykloje kūno kultūros pamoka būdavo pati nemėgstamiausia, vis ieškodavau priežasčių nuo jos išsisukti, ir niekur nesportavau, nemoku plaukti ir beveik nemoku važiuoti dviračiu, bėgti apskritai neišbėgčiau turbūt nė puskilometrio, ir žinai ką? Tikrai dėl to nesijaučiu kažkuo prastesnė už tuos rytą vakarą sportuojančius žmones; kai prasilenkiu gatvėje su kokiu bėgiotoju, pažiūriu jam/jai į veidą ir to žmogaus pasidaro gaila, nežinau, atrodo – kam save kankinti? Tiesa, retkarčiais užsiimu joga, bet juk tai – ne sportas, asanų tikslas yra būtent paruošti kūną ilgam sėdėjimui nejudant, kad nenutirptų kojos ir nepaskaustų nugara.

Rašau šį tinklaraštį tikėdamasi pačiai sau aiškiau susikristalizuoti savo laimės paieškas, ir šiuo gyvenimo momentu man atrodo, kad raktas į laimę slypi lėtume. Ryte lėtai pramerkti akis ir leisti sau pasimėgauti buvimu šalia žmogaus, su kuriuo miegi (šiuo metu tai yra mano dukrytė), lėtai papusryčiauti, lėtai pasivaikščioti, lėtai paskaityti, lėtai paruošti šeimai maistą, apsikabinti, pasižiūrėti į akis, pasikalbėti, pabūti. Kuo lėčiau, kuo labiau pasineriant į tai, ką veiki, kuo esi ir su kuo esi.

Lėtai skirti laiko tam, ką mėgsti. Aš mėgstu rašyti. Todėl šiuo įrašu dalinuosi su tavim. Kad neskubėdama/s perskaitytum ir bent sekundei stabtelėtum. Mes visi turime vienodai laiko paroje, ir tik nuo mūsų priklauso, ką su tuo laiku veikiame. Taigi – už lėtumą!

John Gray: Vaikai kilę iš dangaus

2018-05-02

John Gray Vaikai kilę iš dangausPozityvus auklėjimas pažadina mūsų vaikų sąžinę. Tada jie gerai elgiasi, tačiau nėra besąlygiškai nuolankūs. Gerbia kitus žmones ne iš baimės, o todėl, kad jiems tai malonu. Jie nori ir sugeba derėtis. Mąsto savarankiškai. Vaikai meta iššūkį autoritetams. Jie kūrybingi, paslaugūs, kompetentingi, atjaučiantys, pasitikintys savimi ir mylintys. Naujieji pozityvaus auklėjimo metodai palengvina ne tik vaikų auklėjimą, bet yra labai naudingi patiems vaikams. Didžiausias tėvų džiaugsmas – matyti išsipildžiusias vaikų svajones ir laimingą gyvenimą.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, iš pradžių kilo nemažas pasipriešinimas, nes jame dėstomi vaikų auklėjimo principai skiriasi nuo tų, prie kurių šiandien esame įpratę (ir kurių aš, kaip vaikų psichologė, mokau tėvus). Pavyzdžiui, apie vaikų uždarymą kambaryje nusiraminimui arba liepimą jiems ką nors daryti be jokių loginių paaiškinimų. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau pasipriešinimas ėmė tirpti. Žinoma, iš karto ėmiau bandyti taikyti pamokas savo vaikui (vargšas eksperimentinis triušelis!), ir ką gi – veikia!

Gavę truputį pritarimo, tokie vaikai vėl mato teigiamą gyvenimo pusę. Jiems reikia, kad suaugusieji pastebėtų vidinį jų skausmą ir kovą, juos atjaustų ir pripažintų. Apskritai jiems reikia skirti daugiau laiko. Skubindami jautrius vaikus, tik sukeliame didesnį norą priešintis. Jie gyvena kitokiu vidaus laiku.

Vaikų auklėjimas visų pirma yra darbas su savimi, savo emocijomis ir vidiniais skauduliais, ir man ši knyga padėjo atsikratyti kai kurių įsisenėjusių nuostatų, trukdžiusių efektyviai auklėti savo vaiką. Išsirašau čia daug citatų, kad nepamirščiau ir po kurio laiko atsišviežinčiau protą, o tėvams rekomenduoju nesusidaryti klaidingo įspūdžio vien iš ištraukų, bet perskaityti atidžiai visą knygą, esu tikra, kad tam tikri joje dėstomi auklėjimo elementai ras tinkamą vietą jūsų šeimos rutinoje.

Kai tėvai rodo neigiamas savo emocijas, vaikai mano apvylę jų lūkesčius, todėl jaučiasi nevisaverčiai arba nepakankamai geri. Jiems atrodo, kad jie nesugeba įtikti tėvams. Tokie jausmai galiausiai nuslopina vaikų laisvumą. Tėvams atsiprašius, vaikas nebesijaučia blogas. Sunku puoselėti tai, kas vaikuose yra gera, kai jie nuolat verčiami jaustis blogi.
Pozityviai auklėjami vaikai tampa paslaugesni, o ginčai, kivirčai ir bausmės tik stiprina jų norą priešintis ir maištauti. Kai vaikams liepiate rodydami savo emocijas, vadovaudamiesi logika, aiškindami priežastis arba grasindami, ilgainiui jūsų pozicijos susilpnėja, o vaikų noras priešintis sustiprėja.
Apibendrinti šie metodai atrodytų taip:
1. Ugdydami paslaugumą prašykite, bet neįsakinėkite.
2. Kad vaikai mažiau jums prieštarautų, gerinkite bendravimą, mokykitės vaikus išklausyti ir puoselėti, bet nesistenkite taisyti.
3. Motyvaciją stiprinkite atpildu, o ne bausmėmis.
4. Siekdami įtvirtinti savo vadovavimą liepkite, venkite reikalauti.
5. Kad išlaikytumėte savo kontrolę, uždarykite vaiką kambaryje, stenkitės jo nemušti.
Jeigu suprantate, kaip skaudinote savo vaikus, atleiskite sau, kaip norėtumėte, kad vaikai nebaustų savęs už klaidas. Prisiminkite, kad visuomet stengiatės, kiek galite. Įgiję naujų žinių neimkite savęs vainoti. Džiaukitės, kad radote naują geresnį auklėjimo būdą negu tas, kuriuo naudojosi jūsų tėvai.
Nustatyti, ar vaikas reiškia jūsų, ar savo emocijas, galima įsigilinus į priešinimosi pobūdį. Jeigu priešinatės vaiko jausmams, galite neabejoti, jog vaikas išlieja tai, kam savyje priešinatės jūs. Jeigu sugebate kantriai, su užuojauta išklausyti, ką jums sako vaikas, jis tikrai išreiškia ne jūsų, bet savo susitvenkusius jausmus.
Leisdami vaikui prieštarauti, tėvai gali jį labiau kontroliuoti.
Toks ryšys palaiko stiprų vaiko norą sekti tėvų pavyzdžiu ir eiti su jų valia išvien, tačiau tuo pat metu leidžia jam laisvai pažinti save, klysti ir pasitaisyti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas, daug norėti, bet gauti tai, kas įmanoma, ir derėtis, kad gautų daugiau. Galėdami prieštarauti ir priešintis autoritetui, vaikai suvokia, kad yra kontroliuojami. Jie jaučiasi saugūs, o tai labai svarbu, kad vaikai galėtų normaliai vystytis.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.Kai tėvai rodo neigiamas savo emocijas, vaikai mano apvylę jų lūkesčius, todėl jaučiasi nevisaverčiai arba nepakankamai geri. Jiems atrodo, kad jie nesugeba įtikti tėvams. Tokie jausmai galiausiai nuslopina vaikų laisvumą. Tėvams atsiprašius, vaikas nebesijaučia blogas. Sunku puoselėti tai, kas vaikuose yra gera, kai jie nuolat verčiami jaustis blogi.

Pozityviai auklėjami vaikai tampa paslaugesni, o ginčai, kivirčai ir bausmės tik stiprina jų norą priešintis ir maištauti. Kai vaikams liepiate rodydami savo emocijas, vadovaudamiesi logika, aiškindami priežastis arba grasindami, ilgainiui jūsų pozicijos susilpnėja, o vaikų noras priešintis sustiprėja.

Apibendrinti šie metodai atrodytų taip:
1. Ugdydami paslaugumą prašykite, bet neįsakinėkite.
2. Kad vaikai mažiau jums prieštarautų, gerinkite bendravimą, mokykitės vaikus išklausyti ir puoselėti, bet nesistenkite taisyti.
3. Motyvaciją stiprinkite atpildu, o ne bausmėmis.
4. Siekdami įtvirtinti savo vadovavimą liepkite, venkite reikalauti.
5. Kad išlaikytumėte savo kontrolę, uždarykite vaiką kambaryje, stenkitės jo nemušti.

Jeigu suprantate, kaip skaudinote savo vaikus, atleiskite sau, kaip norėtumėte, kad vaikai nebaustų savęs už klaidas. Prisiminkite, kad visuomet stengiatės, kiek galite. Įgiję naujų žinių neimkite savęs vainoti. Džiaukitės, kad radote naują geresnį auklėjimo būdą negu tas, kuriuo naudojosi jūsų tėvai.

Nustatyti, ar vaikas reiškia jūsų, ar savo emocijas, galima įsigilinus į priešinimosi pobūdį. Jeigu priešinatės vaiko jausmams, galite neabejoti, jog vaikas išlieja tai, kam savyje priešinatės jūs. Jeigu sugebate kantriai, su užuojauta išklausyti, ką jums sako vaikas, jis tikrai išreiškia ne jūsų, bet savo susitvenkusius jausmus.

Leisdami vaikui prieštarauti, tėvai gali jį labiau kontroliuoti.
Toks ryšys palaiko stiprų vaiko norą sekti tėvų pavyzdžiu ir eiti su jų valia išvien, tačiau tuo pat metu leidžia jam laisvai pažinti save, klysti ir pasitaisyti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas, daug norėti, bet gauti tai, kas įmanoma, ir derėtis, kad gautų daugiau. Galėdami prieštarauti ir priešintis autoritetui, vaikai suvokia, kad yra kontroliuojami. Jie jaučiasi saugūs, o tai labai svarbu, kad vaikai galėtų normaliai vystytis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.