Pavasario haiku

2019-03-12

Turiu daug pomėgių, man neįdomu ilgai ir kruopščiai gilintis tik į vieną siaurą sritį ir siekti joje tobulybės – manęs niekad nekankino perfekcionizmo liga. Šiuo metu esu laiminga dėliodama visokius paveikslėlius iš gėlių ir kitų gražių dalykų (kurių nuotraukomis puošiu ir savo tinklaraštį) bei skaitydama ir rašydama haiku. Šias japoniško stiliaus poetines miniatūras, kurių esmė – sučiupta akimirksnio esmė, atskleidžianti nedalomą ryšį tarp gamtos ir žmogaus, lengviau rašyti angliškai, nes struktūra reikalauja septyniolikos skiemenų (5-7-5 kiekvienoje eilutėje), o anglų kalbos žodžiai trumpesni, nei lietuvių, taigi jų telpa daugiau. Su mažiau pasakyti daugiau – tikras menas! Štai dvi to paties šiandien mano sukurto haiku versijos (ir paveikslėlis, aišku):

Pavasario haiku

Švelnus vėjelis
Dvelkia gaiva: sapnuoju
Saldžią vasarą

Gentle breeze is breathing
Of freshness and cool while I
Dream of sweet summer

Hugh G. Byrne: The Here-and-Now Habit: How Mindfulness Can Help You Break Unhealthy Habits Once and for All

2019-03-09

Hugh G. Byrne The Here-and-Now HabitWhat you experience in any moment is the fruit of past intentions and actions, as well as external factors. Whatever is present is here; you can’t change what’s here now, be it a feeling of excitement, a headache, a sad mood, or a sense of peace. But you can choose how you respond to what’s here and sow the seeds of future well-being—or, alternatively, sow the seeds of suffering—by how you meet this moment. If you meet this moment with presence, with mindfulness, you’ll cultivate future happiness and well-being. And if your deepest intention is peace, you can bring peace to this moment.

Ieškojau bet ko, susijusio su man didžiulį įspūdį palikusia Taros Brach knyga ir radau šią – apie įpročių keitimą įsisąmoninimo būdu, nes jai pratarmę parašė būtent Tara Brach. Kai žymėjausi citatas, iš tos pratarmės viską norėjosi išsirašyti, tačiau knyga gi ne jos, tad čia pateikiu tik Hugh G. Byrne minčių ištraukas. Nuo trečdalio iki pusės mūsų elgesio yra paremta įpročiais – šitiek daug dalykų darome nesusimąstydami, vien dėl to, kad kelis kartus pabandžius mums tai tiko / patiko, toliau važiuojam autopilotu, neapkraudami smegenų mąstymu, ar tai gerai, ar blogai. Tiesa, būna, kad po to jau susimąstome – gal ir nereikėjo man valgyti to trečio torto gabalėlio / rūkyti tos cigaretės / šaukti ant vaikų / lakstyti kaip pasiutusiai tvarkantis namus / gadintis nervų stovint eismo kamštyje, tada graužiamės, kaltinam save, vadinam negražiais žodžiais, ir taip iki kito karto. Įsisąmoninimas (mindfulness) padeda suvokti savo įpročių priežastis, kokius nepatenkintus poreikius jie atspindi, stabtelėti ir įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus kylant norui kažką daryti ir priimti užplūdusias emocijas po to, kai veiksmas atliekamas arba ne.

Habits of resisting or aversion—in which you express frustration, anger, impatience, and harsh judgments—tend to have the underlying thought This needs to be different for me to feel okay. Or If I don’t change this, something really bad will happen. With habits of distraction—such as constantly checking your phone or spending excessive time watching TV—the underlying thinking is typically that your present experience is boring or unpleasant and that doing something familiar will be more interesting or enjoyable. Habits of doing—when your energies are always focused on the next thing you need to get done—tend to have the underlying thought Something bad will happen if I don’t keep moving. All of these habits are accompanied by an underlying belief that the present moment is insufficient. I’ll only be happy if this changes, or if I have that…or if I get these things done.

Man ši knyga pasirodė labai naudinga, prasminga, įdomi ir praktiška, tinkama tiek seniau įsisąmoninimą / budizmą / meditaciją praktikavusiems žmonėms, tiek naujokams, tiesiog norintiems atsikratyti nepageidaujamų įpročių ir pakeisti juos tokiais, kurie leidžia kas akimirką džiaugtis savimi ir veda prie pilnos savirealizacijos. Manau, tokių nemalonių įpročių turime visi; nors stereotipiškai kalbame apie metimą rūkyti, cukraus mažinimą ar reguliarų mankštinimąsi, daug dažniau nei nikotinu mes nuodijame save žalingomis mintimis, nė sekundei neužsičiaupiančiu naratyvu galvoje, toksiškomis emocijomis bei savigrauža. Rūkydami bent jau suprantame, kad gadinam sveikatą, o va žalodami save mintimis nė nesusimąstome, koks tai netinkamas ir mums nenaudingas įprotis. Autorius kantriai ir išsamiai paaiškindamas veda pokyčių keliu, pateikdamas tiek naujausių mokslinių tyrimų rezultatus, tiek praktinius patarimus. Žodžiu, knygą rekomenduoju kiekvienai ir kiekvienam!

In this practice, first, you bring to mind an unhealthy habit. Then you recognize what’s present in your body, emotions, and thoughts and allow it to be just as it is—to come and go in its own time. Then, the more you investigate the beliefs and narratives that perpetuate the habit, the more you can not identify with them and abandon them.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie moterų solidarumą

2019-03-08

Odontologijos klinikos rūbinėje pradinukė skundžiasi mamai, kad nenori nešioti dantų plokštelės: bet mama, man bus nepatogu… bet man skaudės… Bet paskui tu būsi graži, – kontrargumentuoja mama. Moterys turi pakentėti, kad būtų gražios, – sako ji ir suokalbiškai šypteli man. Išspaudžiu varganai mandagią šypsenėlę ir susimąstau, ką pati tokioje situacijoje sakyčiau savo dukrai (ar sūnui). Kad kreivus dantis reikia tiesinti, nes aplink juos kaupiasi daugiau nešvarumų, kurie juos gadina, kad dėl netaisyklingo sąkandžio kai kurie dantys per daug greitai dyla ir dėvisi. Bet tikrai neteigčiau, kad turi kentėti dėl to, kad būtum graži. Tai suponuoja įspūdį, kad dabar ta mergaitė nėra graži. Nėra pakankama tam, kad būtų verta meilės. Ji turi pasistengti, pakentėti, va tada tai jau bus.

Ir kai draugės dukrytė skundžiasi, kad jai per karšta su sijonėliu, o mama vis tiek neleidžia jo nusiimti, nes vien su pėdkelnėmis negražiai atrodo, jau nebetyliu. Ir kai ruošiantis į baseiną savo mažajai matuoju maudymuką, o ji muistosi ir bando nusiimti, nes akivaizdžiai tai nėra patogiausias rūbas, kokį ji yra dėvėjusi, maudau vien su sauskelnėmis. Apskritai man tie maudymukai mažoms mergaitėms atrodo labai keistai – kodėl dvimetė ar penkiametė turi slėpti savo krūtinę? Aš net ir pati nesuprantu, kodėl turiu savąją slėpt, bet paklūstu viešajai tvarkai. Aišku, jei dukra kada norės tokį daiktą rengtis (nes matys, kad kitos mergaitės juos dėvi), nedrausiu, bet kol patogumas nusveria visus kitus argumentus, džiaugiuosi ir skatinu.

Moterims

Moterų solidarumo dieną norisi kalbėti apie tai. Ne apie tulpes, kurias dovanoja vyrai. Apie moterų solidarumą. Apie tai, kad mums ir mūsų dukroms visų pirma turėtų būti patogu, o ne gražu. Kad dėl nėštumų, gimdymų ir taip moterims gyvenime skirta daugiau skausmo, tad sąmoningai jo sau sukelti tam, kad būtume gražios, nebūtina. Nes mes jau tokios esame. Gražios, pakankamos, vertos meilės. Ir jei viena kitą solidariai palaikytume ir suokalbiškas šypsenėles laidytume tada, kai padedame savo dukroms išsivaduoti iš iki šiol mus kausčiusių patriarchališkų stereotipų, lengviau būtų gyventi. Tad nešnairuokime į nedepiliuotas kojas, priaugtus kilogramus ar kreivus dantis. Matykime šypsenas ir lengvumo būseną tos, kuriai gera būti savam kūne, kuri yra verta meilės tokia, kokia yra.

Su mūsų švente, sesės!

Richard Bach: Iliuzijos

2019-02-20

Richard Bach IliuzijosNėra tokios problemos, kurioje neslypėtų tau skirta dovana. Ieškai problemų, nes tau reikia jų teikiamų dovanų.

Šią knygą perskaičiau tikriausiai prieš dvidešimt ar penkioliką metų, ir kurį į laiką į (ne)užduotą klausimą apie tai, kuri knyga yra mano mėgstamiausia, atsakydavau jos pavadinimu. Tada nemažai Richard’o Bach’o perskaičiau, Iliuzijos kažkaip labiausiai įstrigo. Sakoma, kad kiekvienu gyvenimo etapu ta pati knyga atneša vis kitokių žinių, tad nusprendžiau išbandyti. Tiesa, dabar tokio pakylėjimo, kaip skaitant pirmą kartą, nebejutau – supratau, kad mane gerokai erzina, kai panašaus tipo kūriniuose pagrindinis veikėjas, jau turėdamas žinojimo dovaną, bando apsimesti kvaileliu – kažkaip prastokai jiems tas vaidinimas sekasi. Paskui Mokytojas jam pateikia pavyzdžių, alegorijų, skaitytojui jau kaip ir viskas aišku, o tam dar ne – tai ir ką, kas iš to, kodėl man tai sakai? O, prašau…

Realybė dieviškai abejinga, Ričardai. Motinai nerūpi, kokį vaidmenį žaisdamas žaidimus gauna jos vaikas. Vieną dieną jis – plėšikas, kitą – teisybės ieškotojas… O pati būtis apie mūsų iliuzijas ir žaidimus nieko net nežino. Ji pažįsta tik save pačią ir mus, – panašius į ją, tobulus ir užbaigtus.

Bet visa kita – kūrinio nešama žinia, motyvuojanti aura, tobulas glaustumas, įtaigi kalbos maniera – vėl tiko ir patiko. Atrodo, kad daug geriau nei kadaise supratau, ką autorius norėjo pasakyti. Kaži, ką sakysiu dar po kelių dešimtmečių perskaičiusi…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Rinkdamiesi darželį remkitės ne madomis

2019-02-18
1. Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą. Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
2. Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus? Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
3. Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį. Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
4. Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
5. Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.

Daug mano rašytų minčių išsibarsto po įvairius žurnalus bei internetinius portalus, tad nusprendžiau bent jau nuo dabar pradėti juos publikuoti ir savo tinklaraštyje. Šįkart – apie darželio pasirinkimą, spausdinta vasario mėnesio Mažylio žurnale.

Darželis

6. Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
7. Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės. Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Teigiama, kad maždaug nuo 3-ejų metų vaikas ilgesnį laiką mamai nebūnant šalia jau gali prisiminti, jog ji sugrįš. Jaunesnį vaiką gali apimti išgąstis, jei mama ilgėliau palieka jį su kitais žmonėmis, t.y. vaikas gali pamanyti, kad mama negrįš. Taip išeitų, kad į darželį pilnai dienai vaiką reikėtų leisti ne anksčiau nei 3-ejų?
Vienareikšmiškos nuomonės šiuo, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, nėra. Skiriasi vaikai, jų poreikiai, patirtys ir asmenybės savybės – vieni jau pusantrų metukų ramiausiai pasilieka su žmogumi, kuriuo jie pasitiki (ir kuris nėra jo mama ar tėtis), o kitas ir trejų tokiu atveju jaučia atsiskyrimo nerimą.
Kai kurie dvimečiai lopšelio grupėse dažnai prieina prie auklėtojos ir klausia: o mama? Auklėtojai užtikrinus, kad mama ateis, eina toliau žaisti, kol po valandos ar dviejų vėl jam iškyla šis klausimas. Taigi teigti, kad dėl šios priežasties vaiko nereiktų leisti į darželį anksčiau nei trejų, nėra visiškai teisinga, svarbu, kad jį prižiūrintis asmuo jautriai atlieptų mažojo poreikius.
Vieni vaikai gana anksti išvysto savo savarankiškumo gebėjimus, o kiti ilgai laikosi įsitvėrę mamos sijono. Nuo ko priklauso vaiko savarankiškumo vystymąsis?
Kaip ir kalbant apie daugumą vaiko asmenybės aspektų, apytiksliai pusę priežasčių slepiasi genetikoje, iš tėvų ir senelių paveldėtose savybėse, kurių mes nepakeisime net ir labai norėdami. Pamąstykite, kaip Jūs, tėvai, kaip Jūsų tėvai jaučiasi nežinomose situacijose, kaip greitai gebate prisitaikyti prie pokyčių ar naujos aplinkos? Kiek drąsiai jaučiatės, kai reikia savarankiškai priimti svarbius sprendimus?
Na, o kita pusė savarankiškumo vystymosi priklauso nuo vaiko patirties, jį supančios aplinkos, auklėjimo. Jei mažajam suteikiamos galimybės pačiam pasirinkti (tokius dalykus, kurie suaugusiam nėra itin reikšmingi – kuriuos batus autis, ką iš pradžių veikti – skaityti pasaką ar valytis dantis), jei jo iniciatyvos nėra slopinamos, jei ribos brėžiamos adekvačiai jo amžiui ir galimybėms, jei suaugę nepuola atlikti už vaiką to, ką jis jau geba ar beveik geba atlikti, savarankiškumas ugdosi greičiau.
Kokie ženklai rodo, kad vaikas pasiruošęs eiti į darželį? Kiek čia įtakos turi vaiko amžius? Kada vaikas pasiruošęs į darželį eiti pusei dienos, o kada pilnai dienai?
Vaiko amžius yra tik apytikslės gairės nusprendžiant, ar jis jau pasiruošęs keliauti į darželį. Maždaug nuo trejų metų daugumai normalios raidos vaikų atsiranda natūralus poreikis bendrauti su bendraamžiais – kartu žaisti, kalbėtis, lakstyti, mokytis socialinių įgūdžių. Bendravimas su suaugusiais (tėvais, seneliais, aukle) to niekaip neatstos, nes santykis yra kitoks. Todėl, mano nuomone, maždaug trejų sulaukęs mažylis jau gali drąsiai eiti į darželį.
Žinoma, adaptacija vyksta skirtingai, vienas ramiai jaučiasi jau po kelių dienų, kitam prireikia ir mėnesio. Nuoširdus tėvų dialogas su ugdančiais pedagogais, vaiko savijautos stebėsena, galų gale ramūs ir pasitikintys tėvai padeda greičiau žengti šį laikino atsiskyrimo nuo šeimos žingsnį. Nesureikšminčiau skirtumo tarp ėjimo į darželį pusei ar visai dienai – svarbu, kad vaikas žinotų, kada mama ar tėtis jį pasiims (kai pavalgys pietus, kai pamiegos, kai pavalgys vakarienę ir pan.).
Vieni tėvai vaikus leidžia į valstybinius, kiti – į privačius darželius. Kuriais atvejais privatus darželis geriau nei valstybinis?
Nemanau, kad galima būtų išskirti, kuo privatus darželis geriau, gerumas – labai subjektyvus dalykas. Manau, renkantis svarbiau atsižvelgti į darželio vykdomą ugdymo programą, darželio vadovų politiką, pedagogų asmenines savybes. Taip pat verta atkreipti dėmesį į ugdymo aplinką, maitinimo organizavimą. Vienais atžvilgiais prioritetą galima būtų teikti privačioms, kitais – valstybinėms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tėvai renkasi pagal tai, kas jiems svarbiau.
Vieniems tėvams patinka Montessori darželių metodika, kitiems – Valdorfo, tretiems – lauko darželių. Kokia Tavo nuomonė kiekvienu iš šių atvejų?
Svarbu, kad tėvai rinktųsi ugdymo įstaigą nuodugniai susipažinę su jos principais, metodika, požiūriu į vaiką ir jo lavinimą, o ne remdamiesi dabartinėmis madomis ar nuogirdomis iš kitų tėvų atsiliepimų. Juk esmė ne ta, kad vaikai žaidžia su medinėmis kaladėlėmis, o kodėl jie tai daro, kokia nauda vaiko vystymuisi. Renkantis šias mažiau tradicines metodikas svarbu tęstinumas namie, kad tų pačių ugdymo principų laikytųsi ir tėvai auklėdami vaiką.
Tiesa, kad ne mažiau nei darželis svarbu auklėtoja, kuri prižiūri vaiką. Kokia ji turėtų būti, kad geriausiai atlieptų vaiko poreikius?
Auklėtoja yra svarbiausias asmuo, kurio priežiūrai patikimas mažasis žmogutis, todėl jos asmenybės savybės ir pedagoginis pasiruošimas yra esminis kriterijus, be kurio pats geriausias darželis netektų savo patrauklumo. Ji turėtų ne tik būti kantri, atjaučianti, mylinti, jautri bei supratinga kaip mama, bet ir gebėti prasmingai organizuoti vaikų grupės veiklą, įvairiapusiškai lavinti savo auklėtinius, taip pat kokybiškai bendrauti su tėvais ir teikti jiems atgalinį ryšį apie vaiko savijautą ir ugdymo progresą.
Valstybiniuose darželiuose vienai auklėtojai tenka prižiūrėti didelę vaikų grupę. Dėl to nukenčia priežiūros kokybė. Sutiktumei?
Reiktų atskirti terminus priežiūra ir ugdymas. Jei mes iš darželio tikimės tik vaiko priežiūros – tai yra kad jis būtų laiku pavalgydintas, pamigdytas, saugus ir laiku nuvalyta nosyte, tuomet apskritai geriausia būtų rinktis auklės paslaugas – vaikui bus užtikrintas individualus dėmesys. Tačiau jei mums svarbu, kad mažasis būtų įvairiapusiškai ugdomas ir lavinamas, tuomet svarbiu kriterijumi tampa pedagoginės auklėtojo savybės.
Valstybiniuose darželiuose vaikų skaičius grupėse priklauso nuo jų amžiaus (mažylių grupėje būna mažiau, vyresnių – daugiau), ir auklėtojas, dirbantis su nuoširdžia meile ir užsidegimu, tikrai geba užtikrinti tiek kokybišką dėmesį, tiek ugdymą kiekvienam auklėtiniui.
Kalbino Jurgita Medonė, autoriaus teisės priklauso žurnalui Mažylis.

Jolita Mikolaitienė: Dovana beveik suaugusiai dukrai

2019-02-12

Jolita Mikolaitienė Dovana beveik suaugusiai dukraiSakoma, kad žmogus yra suma ar atspindys tų šešių žmonių, su kuriais dažniausiai bendrauja. Pagalvok, kas tie keli žmonės tavo gyvenime ir ar ta suma gali būti didesnė? Visada geriau bendrauti su tais, iš kurių mokaisi, nei su tais, kurie tik mokosi iš tavęs, o tu nieko negauni mainais.

Kai skaičiau A. Matulaitės knygą ir nebuvau labai sužavėta, galvojau, ar verta imti šalia gulinčią Dovaną beveik suaugusiai dukrai, kuri, kaip supratau, irgi panašaus formato – lengvas skaitalas, be siužeto, kasdienės įžvalgos, paprasti mamos patarimai. Bet gal mano lūkesčiai buvo kitokie, iš A. Matulaitės, kaip psichologės – psichoterapeutės, tikėjausi kažko gilesnio ir skvarbesnio, o čia nesitikėjau beveik nieko, ir va – visai patiko. Įsivaizdavau, kad mano mama va tokią knygą parašė – tikrai malonu skaityti!

Anapus meilės nėra neapykantos, ten yra tik abejingumas. Kai myli, žmogus gyvena širdyje, jei nekenti – tavo galvoje, o kai esi abejinga – jis tarsi išnyksta, nes jo nepastebi nei akimis, nei širdimi.

Patarimai tokie visiškai įvairiapusiai – tiek apie kvepalus, batus ir džinsus, tiek apie santykius su vyrais, mama ar savimi. Žinoma, dėl kai kurių tiesų būčiau linkusi pasiginčyti, na, bet jei mano prioritetai kitokie, tai nereiškia, kad neįdomu skaityti autorės. O kai kuriuos įsiminiau, ir praktiškai panaudosiu – apie apvytusių ridikų atšviežinimą arba apie tuos šešis žmones, minimus pirmoje pastraipoje. Pastebiu, kad aš vis dar neišaugau iš to amžiaus, kai noriu būti vyresnė – va, skaitau tokios protingos moters mintis ir mąstau, kad norėčiau būti jos amžiaus ir panašiai į pasaulį žiūrėti bei gyvenimą patirti. Beje, autorė ir tinklaraštį rašo, užsuk.

Kad ir kaip to reikia, kartais iš žmogaus negali to tikėtis. Svarbiausia – laiku tai suprasti. O tada nuspręsti, kas geriau: neturėti lūkesčių ar neturėti žmogaus. Kaip manai, ko labiau trūks – žmogaus ar iliuzijų?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

25 malonumai

2019-02-11

Kai su sūnumi aptarinėjome Dramos teatre žiūrėtą Žydrąją paukštę, abu pradėjom kalbėti apie sceną, kurioje vaikai sutinka malonumus. Kartais atrodo, kad kol jų neįvardini, tai taip aiškiai ir neįsisąmonini. O kai pradedi įsisąmonint, atrodo, kad malonumai slypi kiekvienoje akimirkoje, laukia už kiekvieno kampo, aidi kiekviename žingsnyje. Pabandžiau surašyti pirmus į galvą šovusius:

  1. malonumas gulėti lovoje lyjant;
  2. malonumas užuosti kambariuose anksčiau smilkytą smilkalą;
  3. malonumas fotografuoti savo vaikus;
  4. malonumas matyti šviežiai apsnigtus medžius;
  5. malonumas gerti žalią arbatą;
  6. malonumas miegoti girdint, kaip šalia miegodamas kvėpuoja Tavo vaikas;
  7. malonumas rūpintis kambariniais augalais;
  8. malonumas žiūrėti į horizonte pradedantį vakarėti dangų;
  9. malonumas valgyti vyro paruoštus pietus;
  10. malonumas laukti svečių;
  11. malonumas vaikščioti po tylius namus kitiems šeimos nariams sumigus;
  12. malonumas žiūrėti į savo vaikų nuotraukas, kai jų nėra šalia;
  13. malonumas apsirengti šilčiau, kai pasidaro vėsoka;
  14. malonumas pajusti kūno lankstumą atliekant jogos asanas;
  15. malonumas apsikabinti savo vaiką;
  16. malonumas įsivaizduoti savo mamą visai jaunutę, šokančią su jaunu tėčiu;
  17. malonumas atsibusti be žadintuvo ir nesikelti iš lovos, kol pati neužsimanai;
  18. malonumas visiškai atsipalaiduoti mylimojo glėbyje;
  19. malonumas žiūrėti į sniegu besidžiaugiantį šunį;
  20. malonumas gauti mėgstamų gėlių;
  21. malonumas matyti, kaip šviesa prasiskverbia pro augalų lapus;
  22. malonumas su sūnumi nueiti į teatrą;
  23. malonumas prisiminti seniai užmirštus juokingus nutikimus;
  24. malonumas įkvėpti mylimojo odos kvapo;
  25. malonumas rašyti malonumų sąrašą.

Malonumai

Kai pradedi šitaip suvokti pasaulį, atrodo, ir gyventi yra vienas malonumas! To Tau šiandien ir linkiu (su didžiausiu malonumu).

Tara Brach: Radical Acceptance

2019-02-04

Tara Brach Radical AcceptanceThis ritual holds great wisdom. Unlike in our own culture where we consider illness or depression to be a personal liability or affliction, members of this tribe are not blamed or isolated in their suffering. Rather, suffering is a shared concern, a part of everyone’s life. Pain does not belong to one individual. Not taking pain personally is essential to Radical Acceptance. As the Buddha taught, life’s difficulties are not owned or caused by an individual—our changing states of body and mind are influenced by myriad variables.

Kai daugiau skaitydavau grožinę literatūrą, vis kildavo problemų ieškant tikrai gerų knygų, nes reta kuri būdavo verta dėmesio – jei koks autorius užkabindavo, stengdavausi perskaityti visas jo knygas. Dabar gi daugiau domiuosi dvasiniais ieškojimais, o tokiose knygose, jei jos nėra pliurpalai ir tušti paistalai, dažniausiai remiamasi kitais autoriais. Tokiu būdu jau geras pusmetis kaip neturiu klausimų, ką skaityti dabar, nes vienoje knygoje iš karto randu rekomendacijų kitai. Ir tokiu būdu atrandu tikrų brangakmenių, neapsakomai praturtinančių mane giliomis įžvalgomis ar paprastais, bet veiksmingais patarimais. Vienas jų – Taros Brach knyga Radical Acceptance.

During your interactions pause repeatedly. Pause briefly before and after you speak. Pause as you are speaking to reconnect with your body and feelings. Pause when another is done speaking, giving some space for what they have said to settle. With each pause relax your body and mind. Rest in openness, paying full attention to this moment’s experience.

Radical Acceptance

Tara Brach yra ne tik talentinga rašytoja, nuostabiai įtikinančiai dėliojanti mintis popieriuje ir gebanti išsakyti subtiliausias jausenas, bet ir jautri psichologė bei budizmo meditacijų mokytoja. Šitoks puikių gebėjimų derinys viename asmenyje! Prisipažįstu, nesu aistringa autoritetų gerbėja, niekad neturėjau kažkokio asmens, kurį laikyčiau sau pavyzdžiu ir į kurį norėčiau būti panaši, bet jei turėčiau, tikriausiai Tara Brach būtų arčiausiai tokio žmogaus. Skaitydama šią jos knygą vos ne kiekviename puslapyje rasdavau citatą, kurią norėčiau užsirašyti (bet nepasižymėdavau, nes negalvojau, kad aprašinėsiu knygą tinklaraštyje, šitas iš paskutinių skyrių išrankiojau), taip pat galvoju, kad dar norėčiau kartą ją perskaityti, po metų ar panašiai. Rašoma apie visišką ir absoliutų (radikalų!) savęs priėmimą, pradedant nuo kūno, aistrų, baimių ir baigiant santykiais su kitais žmonėmis. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra keletas vedamų meditacijų, padedančių praktiškai įtvirtinti gautas žinias. Rekomenduoju visiems jautriems žmonėms, ypač einantiems dvasiniu keliu.

Countless times I had perceived my heart and mind awakening into freedom. In those moments, trust arose from a full-body realization that my original nature is pure awareness. When I was resting in that truth, I felt fully real and at home. Yet I knew that I also spent huge swaths of time each day believing I was a small self who was falling short and needed to be different in order to be okay.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Agnė Matulaitė: Žali sausainiai

2019-02-01

Agnė Matulaitė Žali sausainiaiTad kalbėkime su vaikais lygiai taip, kaip norime, kad būtų kalbama su mumis – jautriai, sąžiningai, atvirai, kad ir apsiverkdami. O jei reikės, ir daug kartų apie tą patį… Tačiau nemeluodami… Niekada nemeluodami.

Jau senokai knygos apžvalgos nerašiau, nors perskaičiau tikrai ne vieną – sudėjau į GoodReads‘us ir tiek žinių. Nes dabar va vėl – sunku knygą aprašyti objektyviai, nes nori nenori vertini per savo prizmę, per naudą sau. Su didžiausia pagarba autorei tiek kaip asmenybei, tiek kaip specialistei, turiu pripažinti, kad ši knyga man tokia šiaip sau. Nieko sieloje nepajudino, nieko naujo nesužinojau, niekaip emociškai nepalietė. Perskaičiau kaip eilinį žurnalą laukiant prie gydytojo kabineto ar socialinio tinklo srautą. Tiesa, knyga ir yra sudaryta iš Agnės Matulaitės Feisbuko įrašų, tad nieko nuostabaus.

Nors sakau, čia tokie mano subjektyvūs pastebėjimai. Šiaip parašyta labai atvirai, jautriai, nuoširdžiai, įvairiomis temomis, viskas iš gyvenimo. Man, tiesą sakant, priminė mano pačios tinklaraščio įrašus – va, papaisau kas tą dieną ant liežuvio galo, ir smagu.

Nors ir labai arogantiškai nuskambės, bet visgi esu nusivylusi lietuvių autorių kūryba, tiek knygomis, tiek filmais. Žinau, kad dabar labai nepopuliaru taip sakyti, nes visi išsijuosę giria, skatina, džiaugiasi lietuvių autoriais, nes reikia gi saviškius palaikyti. Tai aš palaikau. Bet kai tą patį savo laiką galiu skirti knygai, stebinančiai savo įžvalgomis, leidžiančiai tobulėti ir augti kaip asmenybei, praturtinančiai mane, tai geriau tokiai ir skirsiu. Ir tokią tuoj baigsiu skaityt ir čia aprašysiu.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Pamatyti tuos, kas ateina

2019-01-31

Jau turbūt koks geras dešimtmetis kaip šaltuoju metu laiku su draugėmis karts nuo karto renkamės į moterų vakarėlius, su kokia nors tema, atsineštinėmis vaišėmis, be vyrų ir be vaikų. Dažnai juos organizuoju pas save namie, ir paprastai susirenka nemažai dalyvių. Bet va prieš kelias dienas išsiunčiau kvietimus ir viena po kitos moterys ėmė atrašinėti, kad turi tam vakarui kitų planų – renginiai, gimtadieniai ir taip toliau. Gavau pasiūlymą nukelti renginį kitai datai, kad jau tiek daug negali dalyvauti.

Iš pradžių ir pati taip pamaniau, bet paskui atkreipiau dėmesį, kad visgi kelios nurodė ateisiančios. Ir tada susimąsčiau – ar ne per dažnai mes domimės, kodėl kažkas neateina, ir nepagalvojame – o kodėl kažkas ateina?

Rinkis laimę

Ir su viskuo taip: svajojame apie tai, ko neturime, ir neįvertiname to, ką turime; skundžiamės dėl to, ką skauda, bet nepasidžiaugiame tuo, ko neskauda; gedime mirusiųjų, bet nepakankamai skiriame laiko bendravimui su mums svarbiais gyvaisiais; jaudinamės dėl to, kas gali įvykti bloga, ir neįvertiname, kiek visko vyksta gero; matome savo trūkumus, užmiršdami privalumus; atsimename kritiką ir skaudinančius žodžius, o komplimentus praleidžiame pro ausis.

Man kažkaip niekad nebuvo suprantamas tas pamokymas iš Biblijos apie tai, kaip tėvas džiaugiasi ir iškelia puotą sugrįžus sūnui paklydėliui, o tuo tarpu į tą, kuris visuomet buvo šalia ir sąžiningai dirbo drauge, nekreipia dėmesio. Ko mes galime iš to pasimokyti? Kad geriau eiti paklaidžioti? Nes labiau vertinamas tas, kurio nėra?

Nežinau, man atrodo, kad svarbiau jausti pasitenkinimą tuo, ką turi, kuo esi ir su kuo esi. Taigi, mielos draugės, lauksiu.