2017 m. vasarį žiūrėjau

2017-02-28

Atvykimas (Arrival) – fantastinis filmas apie tai, kaip ateiviai atvyksta į Žemę ir vienai lingvistikos mokslininkei pavyksta ne tik užmegzti su jais ryšį, bet ir išgelbėti pasaulį (bet ne savo ateityje turėsimą dukrą). Filmas toks neva pakankamai įtemptas, nes mokslininkė labai garsiai nerimastingai kvėpuoja. Banaliai atrodo tos paskutinės lemiamos sekundės, per kurias visi jai trukdo, pasaulio likimas kabo ant plauko, o juk visi suprantame, kad vis tiek gėris ir moteriškas protas laimės (prieš brutalią vyrišką jėgą). Šiaip buvo pakankamai įdomu žiūrėti, man visada patinka viskas, kas nors kiek susijęs su pakitusia laiko samprata, tad bendram rezultate 4 balai iš 5.

Aukštuomenės klubas (Café Society) – nuoširdi, miela, linksma ir valiūkiška Woody Alleno romantinė komedija apie auksinius Holivudo laikus ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nostalgiškas ir sentimentalus tų laikų džiazas, tipiški Alleno niekada neužsičiaupiantys veikėjai bei perėjimus tarp jų dialogų užpildantis ramus pasakotojo balsas, gražuolės aktorės, malonūs netikėtumai – žodžiu, viskas, ko reikia nerūpestingam laiko praleidimui. Filmo pagrindinė aktorė Kristen Stewart sudaro žavingai intelektualios moters įspūdį. 3 balai iš 5.

Medžioklė (The Hunt) – daugybę apdovanojimų pelniusi danų psichologinė drama apie vaikų darželio auklėtoją, kuris apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu dėl mažo nekalto vienos mergaitės melo. Filmo esmė nėra išsiaiškinti, kaltas jis ar nekaltas, čia ne trileris ir ne detektyvas, žiūrovui aišku, kad nieko panašaus nebuvo, tačiau visuotinė masinė psichozė, apimanti mažą Danijos miestelį dėl šių įtarimų, kelia nedviprasmiškus jausmus dėl visuomenės nužmogėjimo, dėl to, kas atsitinka, kai emocijos ima viršų. Labai paveiki kino juosta. 5 balai iš 5.

Geltonų plytų kelias – 1993 m. Keistuolių teatro aktorių filmas pagal Ozo šalies burtininko pasaką. Norėjau prisiminti vaikystę ir sūnui šį filmą parodyt. Žiūrint suaugusiojo akimis, labai kliūna mažo biudžeto nulemtos juokingos detalės, bet aktorių entuziazmas, smagios ilgaamžės dainos ir aiškiai išsakoma pagrindinė mintis apie tikslo siekimo svarbą norint išpildyti karščiausius savo troškimus viską atperka. Nežinau net, kaip čia įvertint, nostalgija ir sentimentai daro savo, bet objektyviai žiūrint filmas kaip filmas nėra labai kokybiškas. Tebūnie 4 balai iš 5.

Absoliutus nulis (Absolute Zero) – mokslinės BBC dokumentikos filmas iš dviejų dalių – The Conquest of Cold ir The Race for Absolute Zero, kuriuose pasakojama, kaip mokslininkai tyrinėjo šaltį, kokios įdomiausios ir keisčiausios hipotezės apie jo prigimtį buvo keliamos, kaip pradėti naudoti šaldytuvai, oro kondicionieriai bei termometrai, visiškai pakeitę žmonių gyvenimo būdą. Pirmoji dalis buvo tokia daugiau istorinė, o štai antroji – apie naujausius atradimus bandant suskystinti vandenilį ir helį, apie procesus, kurie vyksta molekulėse priartėjus prie absoliutaus nulio temperatūros – va čia tai kažkas tokio… Kvantai man visuomet susuka protą. 4 balai iš 5.

Kažkur tarp ten ir čia (Somewhere) – na, galvoju, dar kokį Sofios Coppolos filmą pažiūrėsiu, kad nuspręsčiau, ar ji yra viena mano mėgstamiausių režisierių, ar ne. Tai visgi ne. Jau po to Bling Ring abejojau, o po šito filmo galutinai apsisprendžiau. Jis pasakoja apie aktorių, kuris patiria visokius nerimo, tuštybės ir beprasmiškumo išgyvenimus, ypač kai po ilgo laisvo gyvenimėlio pradeda prižiūrėti savo vienuolikmetę dukrą. Kažkaip labai nuobodus man šis filmas pasirodė. 2 balai iš 5.

Bruklinas (Brooklyn) – filmas, nominuotas trims Oskarams, netgi kaip geriausia metų kino juosta! Pasakojama apie merginą, kuri penkiasdešimtaisiais iš Airijos emigruoja į Ameriką, ten įgauna pasitikėjimo savimi, dirba, studijuoja, susiranda vaikiną, paskui dėl artimo mirties grįžta trumpam namo ir jau Airijoje jos taip pat visiems reikia, tad jai sunku nuspręsti, kur geriau (nes anksčiau gimtajame mieste niekam ji nebuvo įdomi). Šiaip, sakyčiau, banaloka meilės istorija, tikrai nieko ypatingo. 3 balai iš 5.

Hugo išradimas (Hugo) – nuostabus steam-punk’inis filmas su tokiais puikiais aktoriais, kaip Ben Kingsley, Sacha Baron Cohen ir  Jude Law, režisuotas paties Martin’o Scorsese. Labai daug krumpliaračių, garvežių ir kitokių mechaninių prietaisų (netgi pats automatonas!), įtraukiantis siužetas, jaudinanti pagrindinė idėja; žodžiu, labai patiko tiek mano keturmečiui (mama, man kažkodėl labai širdis daužosi), tiek man pačiai. Tik vėliau perskaičiau, kad filmas apdovanotas netgi penkiais Oskarais, ir jis tikrai jų vertas. Rekomenduoju! 5 balai iš 5.

Gandrų siuntų tarnyba (Storks) - sūnui taip patiko su manim filmus žiūrėti, kad įkalbėjo dar vienam. Šis jau įspūdžio didelio nepaliko – taip, gražu, smagu, linksma, daug veiksmo, daug juokelių, kaip visuomet, įterpta ir tokių, kuriuos supranta tik suaugę – žodžiu, eilinė animacija šeimai. Maloniai nustebino ir prajuokino lietuviško dubliažo kūrėjai – ta Mesijaus Tu dar negimęs, kurią gandras dainuoja šeimon nešamam kūdikėliui, buvo kažkas tokio! Taip pat patiko, kad filmo pabaigoje rodant, kaip masiškai nešami kūdikiai šeimoms, nepraleista ir lesbiečių pora, ir vieniša mama. O bendrai būtų 3 balai iš 5.

Jun’ichiro Tanizaki: Katė, vyras ir dvi moterys

2017-02-18

Jun'ichiro Tanizaki Katė, vyras ir dvi moterysTemo, ir nuo gretimos medinės tvoros garsiai zyzdamas verandos link artinosi moskitų debesėlis. Lili gulėjo susirangiusi po stalu, atrodė net pernelyg patenkinta. Bet kai tik jųdviejų pokalbis ėmė suktis apie ją, liuoktelėjo sodan, prasmuko pro tvoros apačią ir dingo – tarsi demonstruodama katinišką subtilumą. Įspūdis buvo komiškas, nors iš tiesų Lili, sočiai priėdusi, visuomet kuriam laikui prapuldavo.

Dar vienas bandymas prisijaukinti japonišką literatūrą, deja, ir vėl ne ypač sėkmingas. Na, viskas lyg ir gerai, pasakojimas vystomas, charakteriai išgryninti, egzotiško mūsų akiai keistumo pakankamai, bet va – nežavi… Istorija apie nuo moterų įtakos priklausomą, ištižusį, niekaip nesuaugantį vyriškį, kuris iš tiesų myli ir pasitiki tik savo kate, apie jo buvusią ir dabartinę žmoną bei kartu gyvenančią motiną, jų rezgamas intrigas, pamąstymus, nuogąstavimus bei mažyčius džiaugsmus. Gražiausios vietos buvo tos, kur net besivaidijantys moteris ir vyras susivienija norėdami vykti pažiūrėti didžiausios pramogos – krintančių lapų arba žydinčių medžių.

Tiesą pasakius, netgi tai, kad Lili visada tupėdavo prie vakarienės stalo, Fukuko erzino. Jos anyta buvo pakankamai taktiška – pavakarieniavus anksčiau, ji lipdavo į antrą aukštą, palikdavo Fukuko su vyru mėgautis vienas kito draugija; bet tada atsėlindavo katė, ir Šiodzas visą dėmesį skirdavo jai. Kartkartėm jau atrodydavo, kad katė, ačiū Dievui, nepasirodys, bet vos pasigirdus atlenkiamų valgomojo stalo kojų bilstelėjimui ar indų tarškėjimui, Lili kaipmat atsirasdavo. Tais retais atvejais, kai nesiteikdavo pasirodyti, Šiodzas susinervinęs garsiausiai šaukdavo: „Liliii… Liliii…” Užbėgdavo į antrąjį aukštą, grįždavo prie užpakalinių durų, išlėkdavo net į gatvę, vis kviesdamas ir kviesdamas ją vardu, kol pagaliau ši atsirasdavo.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Yasunari Kawabata: Tūkstančiai gervių

2017-02-06

Yasunari Kawabata Tūkstančiai gerviųJis it žvėris atviepė lūpą ir lipte prilipo prie jos krūties.
Ir vėl plūstelėjo bangos.
Paskui jis ramus užsnūdo.
Į jo miegą įsiveržė paukščių balsai. Jam pasirodė, tartum pirmą kartą gyvenime nubusdamas girdi čiulbant paukščius.
Turbūt ryto rūkas nuprausė žalius medžius. O paskui jis turbūt įsisuko į jo galvą ir taip pat viską švariai švariai išplovė. Galvoje neliko nė vienos minties.

Labai labai užsimaniau kažko japoniško, panaršius išsiaiškinau, kad vienas skaitomiausių šios šalies rašytojų pasaulyje, netgi gavęs už savo kūrybą literatūros Nobelio premiją – Yasunari Kawabata. Pasiėmiau vieną garsiausių jo romanų, ir taip, kažko japoniško gavau labai stiprią dozę.

Argi mama kalta, kad nepajėgė toliau gyventi? Gal jūs tai turite galvoje? Man iš pradžių taip pat buvo be galo baisu ir skaudu, kai ji mirė. Net jeigu visi jos nesuprato, ją smerkė, mirtis vis tiek ne pateisinimas. Tačiau… mirtis viską paneigia, kad ir ką manytume, kad ir kaip samprotautume. Ir mes neturime teisės atleisti arba neatleisti kam nors už mirtį.

Kadangi esu perskaičius beveik visas Haruki Murakami knygas, norom nenorom lyginau šių abiejų japonų autorių stilių, ir pastebėjau, kad jų abiejų kūryboje moterys – kažkokios mistiškos, nesuprantamos, jų poelgių motyvai pagrindiniam veikėjui paslaptingi ir nepaaiškinami. Romano struktūra tokia labai netolygi ir dėl to erzinanti – pusę knygos aprašinėjami pagrindinio veikėjo mistiniai jausmai trims jį mylinčioms moterims, paskui staiga įterpiamas ilgiausias vienos jų laiškas, kuriame ši itin detaliai aprašinėja kalnus, po kuriuos keliauja, nepamiršdama paminėti tikslaus kiekvieno kalnagūbrio aukščio ir turistinių lankytinų vietų. Šiaip, atskirai imant, įdomu ir tai, ir tai, ir dar būtų natūralu ir įprasta, jei tie kelionių aprašymai spontaniškai įsilietų į viso romano kontekstą po truputį, bet dabar atrodo kaip atskiras ir visai nesusijęs kūrinys, kažkoks svetimkūnis, nežinau… Gal visgi man pernelyg tolimas ir nesuprantamas kraštas yra ta Japonija ir jos rašytojų mąstysena, bet vienas geriausių vieno garsiausių jos rašytojų romanų įspūdžio tikrai nepadarė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum IV

2017-02-02

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IVTuo tarpu jis pats, Pranciškus Ksaveras Norvaiša, buvo įsitikinęs, jog neapčiuopiamiausia yra kasdienybė ir nieko nėra paslaptingesnio už paprasčiausius dalykus, tokius, kaip ledėjimas ar tirpsmas, nes mokslas su jo visais teleskopais ir mikroskopais, su fizika ir matematika negali iki galo paaiškinti, kas iš tiesų vyksta tą akimirką, kai užverda vanduo, o juo labiau – siela.

Nors pirmąsias Silva rerum dalis skaičiau nusiteikusi skeptiškai, trečiosios ir ketvirtosios jau laukiau – nieko negaliu sakyt, žavi ir viskas ta mūsų istorija, intriguoja senovės kasdienybės detalės, kalba, žmonių santykiai, gyvensenos ir mąstysenos būdas. Autorė nuostabiai meistriškai atkuria šįkart antros aštuoniolikto amžiaus pusės Lietuvą, o kadangi pagrindinis veikėjas – valdovų mylimas ir globojamas matematikos profesorius, jam suteikiama nemažai galimybių pakeliauti po senąją Europą, o skaitytojui – susipažinti su tenykščiais to meto papročiais ir skirtumais nuo Lietuvos. Romanas patiko, nors ir nesukrėtė ar kažkaip kitaip emociškai smarkiau nepaveikė, tačiau labai smagu buvo skaityti, ypač paskutinį trečdalį.

Ten, Gdanske, Pranciškus Ksaveras Norvaiša pirmą kartą išvydo jūrą, kurios lydyto švino spalvos paviršių šiaušė rugsėjo vėjai, o horizontas nyko tolumoje, už kurios slypėjo nežinomybės ir nepatirtų tolimų kraštų pažadas; nieko nuostabesnio, labiau atliepiančio jo sielos būseną jis nebuvo matęs; dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinių saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis gal yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Heraklito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsiliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia; kadaise jėzuitai per filosofijos paskaitas jį mokė apie viduramžių mistikų stebuklingąją rožę, kuri vienu metu yra ir visuma, ir žiedlapių atskirybė; lygiai taip ir jūra jam tą nušvitimo akimirką įkūnijo ir amžinybę, ir kintamybę vienu metu, vienoje stichijoje, viename.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

2017 m. sausį žiūrėjau

2017-01-31

Šaunusis kapitonas (Captain Fantastic) – nuostabus filmas apie gyvenimo iššūkių nebijantį tėvą, nusprendusį savo šešis vaikus auginti ir auklėti ne mieste, ir netgi ne kaime, o vidury gūdžiausių miškų ir ten pačiam juos mokyti ne tik visų akademinių disciplinų, bet ir išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžių. Skamba nuostabiai, bet kai šeimynai tenka susidurti su šiuolaikiniais miestiečiais, paaiškėja, kad ne viskas taip idealu… Filmas eilinį sykį priverčia susimąstyti apie mūsų gyvenimo būdą, jo privalumus ir trūkumus. 5 balai iš 5.

Gydytojas: Avicenos mokinys (The Physician) – filmas nukelia į XI a. Angliją, kur nuo neaiškios žarnyno ligos miršta berniuko mama, palikdama jį našlaičiu. Šis, neturėdamas kur dėtis, prisišlieja prie kirpėjo, kuris tais laikais atlikdavo ir gydytojo funkcijas – raudavo dantis, amputuodavo galūnes bei pardavinėdavo užkalbėtus amuletus. Besimokydamas kirpėjo darbo paslapčių jau užaugęs jaunuolis sužino apie nuostabųjį Persijos gydytoją Aviceną ir nusprendžia žūtbūt tapti jo mokiniu. Kino juosta tikroviškai perteikia baisumus, kuriuos tais laikais žmonėms teko iškęsti kasdien – kaip visgi gerai mes šiandien gyvenam! O siužetinė linija – nieko ypatingo, labai nuspėjama ir banaloka. 3 balai iš 5.

Marija Antuanetė (Marie Antoinette) – senokas (2006 m.) filmas, bet vienas mano mėgstamiausių, todėl mielai vėl jį peržiūrėjau, jau gal kokį ketvirtą ar penktą kartą. Nuostabus garso takelis, kurio dėka kadaise atradau keletą mėgstamų savo muzikos grupių, tobulas režisierės Sofijos Coppolos darbas, įtikinanti Kirsten Dunst vaidyba, puikūs Versalio vaizdai, jaudinanti moteriškos lemties ir tragiško likimo istorija. Visada 5 balai iš 5.

Atomas (Atom) – dokumentinis BBC mini serialas, iš trijų dalių (Clash of Titans, The Key to the Cosmos ir The Illusion of Reality) po valandą, supažindinantis žiūrovą su atomo atradimu ir mokslo apie jį vystymu, taip pat su svarbiausiomis idėjomis, kurios neišvengiamai keičia mūsų pasaulio (ir Visatos, be abejo) suvokimą bei žymiausiais mokslininkais, reikšmingai prisidėjusiais prie kvantinės fizikos, kokią mes ją turime dabar, supratimo. Žaviuosi pagrindinio pasakotojo branduolinės fizikos profesoriaus Jim‘o Al-Khalili sugebėjimu šitaip įdomiai ir paprastai paaiškinti sudėtingiausius mokslinius terminus bei jais apibrėžiamus procesus. Filmas nuostabus, sukrečiantis ir paliekantis beribę erdvę vaizduotei. 5 balai iš 5.

Elitinis jaunimas (The Bling Ring) – Sofijos Coppolos filmas, paremtas tikrais faktais, apie grupelę paauglių Los Andžele, apvaginėjusių garsenybių namus, kai šios būdavo išvykusios, ir apie tai, be abejo, pranešusios internete. Vogdavo jaunuoliai ne dėl to, kad neturėtų ką pavalgyti ir ko apsirengti, tiesiog norėjo būti arčiau savo dievukų, puoštis būtent jų drabužiais, pajausti, ką reiškia būti jų kailyje. Man, kaip mamai, siaubą kelia tai, jog į šias aferas visus paauglius įvėlė viena mergina – kaip neramu dėl to, kokius draugus pasirinks tavo vaikai, juk dėl to jie netgi gali atsidurti kalėjime… Pats filmas labai nesužavėjo, bet ir nebuvo žiauriai nuobodus. Tiesa, ta šiuolaikinė paauglių muzika tikrai klaiki. O šiaip 3 balai iš 5.

Elitinis jaunimas (The Bling Ring) – Sofijos Coppolos filmas, paremtas tikrais faktais, apie grupelę paauglių Los Andžele, apvaginėjusių garsenybių namus, kai jie būdavo išvykę, ir apie tai, be abejo, pranešę internete. Vogdavo jaunuoliai ne dėl to, kad neturėtų ką pavalgyti ir ko apsirengti, tiesiog norėjo būti arčiau savo dievukų, puoštis būtent jų drabužiais, pajausti, ką reiškia būti jų kailyje. Man, kaip mamai, siaubą kelia tai, jog į šias aferas visus paauglius įvėlė viena mergina – kaip neramu dėl to, kokius draugus pasirinks tavo vaikai, juk dėl to jie netgi gali atsidurti kalėjime… Pats filmas labai nesužavėjo, bet ir nebuvo žiauriai nuobodus. Tiesa, tai šiuolaikinė paauglių muzika tikrai klaiki. O šiaip 3 balai iš 5.

Terry Pratchett, Neil Gaiman: Gera lemiantys ženklai

2017-01-30

Terry Pratchett, Neil Gaiman Gera lemiantys ženklaiSenis turėjo visus nuosavus dantis, tačiau vien dėl to, kad niekas kitas nebūtų jų užsinorėjęs: jeigu būtų padėjęs po pagalve bent vieną jų, Dantukų fėja iš karto atsisakytų savo stebuklingosios lazdelės. Atrodė, kad gyvybę jis palaiko vien tik saldžia arbata, sutirštintu pienu ir kažkokia niūria vidine energija. Šedvelas turėjo tikslą, kurio siekė visomis sielos pajėgomis ir pensininko nuolaidų kelionių kortele. Tikslu jis tikėjo. O tikėjimas užvesdavo jį kaip turbiną.

Ėmiausi šios knygos, nes norėjau susipažinti su Neil‘u Gaiman‘u – iki šiol žinojau tik tai, kad jis yra Amandos Palmer sutuoktinis ir sūnaus tėvas. Ir kad garsus rašytojas. Naujausia jo ir Terry Pratchett‘o knyga žadėjo gerą britiško humoro dozę, ir davė ką žadėjo! Romanas tikrai labai juokingas, žavingas ir fantastiškas. Istorija apie artėjančią paskutinę pasaulio gyvavimo dieną, kaip jai ruošiasi angelai ir demonai, kaip žmogiškasis faktorius neišvengiamai privelia klaidų ir ką tai lemia. Smagu, netikėta, įdomu.

Augi skaitydamas apie piratus ir kaubojus, ir astronautus, ir panašiai, ir kai jau imi manyti, kad pasaulis kupinas nuostabiausių dalykų, jie tau pasako, kad iš tiesų jame liko tik negyvi banginiai ir iškirsti miškai, ir branduolinės atliekos, kurių neatsikratysim milijonus metų. Jei norite žinoti mano nuomonę, dėl to užaugti neverta.

Taigi atrodo, kad viskas su šia knyga yra labai gerai – nestandartinis siužetas, fantastikos motyvai, išskirtiniai charakteriai, nuostabus humoras. Bet… Pradėjau ją skaityti pernai rudenį, tempiau tempiau (net tinklaraščio skaitytojai pradėjo nerimauti, ką taip ilgai skaitau, kad jokios apžvalgos nematyti), dar tempiau tempiau, ir mečiau. Kažkaip viskas užtęsta, nuvilkinta, veikėjų perdėm daug ir kol apie kiekvieną autoriai pajuokauja, bendro siužeto vystymo prasme tampa nuobodu. Dabar gi prisiverčiau baigti skaityti, bet kol kas nieko daugiau šių autorių parašyto nenorėčiau imti į rankas.

Teoriškai automobiliai suteikia jums fantastišką galimybę greitai nukeliauti iš vienos vietos į kitą. Kita vertus, transporto spūstys suteikia jums fantastišką galimybę pasilikti toje pačioje vietoje. Per lietų ir prietemą, kai aplinkui vis garsiau ir beviltiškiau gaudžia kakofoniška signalų simfonija.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Isabel Allende: Inesė

2017-01-28

Isabel Allende InesėPasižiūriu į sidabrinį veidrodį, pirmąją povestuvinę Rodrigo dovaną, ir neatpažįstu tos žilagalvės senelės, kuri žvelgia į mane iš ten. Kas čia tokia šaiposi iš tikrosios Inesės? Spoksau iš arti prisikišusi, tikėdamasi veidrodžio gilumoj įžvelgti mergaitę su kasomis ir šašuotais keliais, kokia buvau kitados, merginą, sprunkančią į sodo pakraštį, kad paslapčiom pasimylėtų, o gal brandžią aistringą moterį, miegančią Rodrigo de Kirogos glėbyje. Jos visos čia slapstosi, esu tikra, bet negaliu jų įžiūrėti. Nebejodinėju savo kumelaite, nebevilkiu šarviniais marškiniais ir nebesinešioju špagos, bet ne mano siela dėl to kalta, – ji manęs niekada nenuvylė, – tik kūno išdavystė.

Po rimtos mokslinės literatūros norėjosi kažko visiškai lengvo, moteriškai romantiško, bet ne saldaus ir banalaus. Allende tokiu atveju dar nė karto nėra nuvylusi, tad pasiiėmiau jos Inesę – pusiau istorinį romaną apie konkistadorus, indėnus, Čilės užkariavimą ir nemažai prie jo prisidėjusią moterį – ispanę Inesę Suares. Žiaurūs buvo laikai, nežmoniškai žiaurūs žmonės, o dar bažnyčia, prietarai ir supuvusi moralė: plėšti ir prievartauti ištisų kaimų moteris – nieko tokio, bet štai gyventi įsimylėjėliams nesusituokus – baisi nuodėmė!

Karys vaikšto ratu, baisingą svorį laikydamas ant pečių, ir šneka: „Mes esam Žemės sapnas, ji mus sapnuoja. Ir žvaigždėse yra būtybių, kurios sapnuoja ir turi savų stebuklų. Esam sapnai kituose sapnuose. Esam susituokę su Gamta. Sveikinam Šventąją Žemę, savo motiną, kuriai giedam araukarijų ir nendrių kalba, vyšnių ir kondorų kalba. Teateina vėjai, gėlėmis kvepiantys, ir teatneša protėvių balsą, kuris užgrūdins mūsų žvilgsnį. Tegul senųjų tokių narsa srūva mūsų krauju. Tepasako senoliai, kad atėjo kirvio metas. Protėvių protėviai stebi mus ir tvirtai laiko mūsų ranką. Atėjo mūšio metas. Turim mirti.“

Kadangi romantiškų meilės romanų beveik niekad neimu rankosna, pati save nustebinau pajutusi, kaip skaitant apie pirmąjį įsimylėjėlių susitikimą maloniai suvirpėjau, gal todėl, kad kai kuriomis svarbiomis detalėmis jis priminė pirmąjį mano ir mylimojo pasimatymą. O šiaip knygą rekomenduoju visoms (ir visiems), kuriems smalsu ir į kitą istorinę epochą nusikelti, ir įdomią biografiją sužinoti, ir apie moters padėtį visuomenėje pamąstyti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Anthony C. Grayling: Reikšmingiausios idėjos : asmeninis vadovas gyvenantiems XXI amžiuje

2017-01-26

A. C. Grayling Reikšmingiausios idėjosO ką galime pasakyti apie dalykus, apie kuriuos mes net nežinome, kad jų nežinome? Tačiau yra keletas tikėtinų dalykų. Galbūt praėjus neilgam laikui po to, kai ši knyga bus rašalu išspausdinta ant popieriaus – taip knygos jau spausdinamos daugiau nei penkis šimtus metų – elektroninės technologijos išstums šią tradicinę formą ir tekstai skaitytojams bus pateikiami kitais būdais. Galbūt šie žodžiai ir skaitomi, pasitelkus minėtas priemones, taip patvirtinant „pranašystės“ išsipildymą.

Kokia taikli idėja! Iš tiesų, išpildydama autoriaus pranašystę, skaičiau šią jo knygą elektroninėje skaityklėje. Tai tik liudija, kad pasaulis nepaliaujamai ir nesustabdomai juda į priekį kosminiu greičiu darydamas pažangą, ir mums, gyvenantiems čia ir dabar, belieka dvi galimybės: dejuoti, kad anksčiau viskas buvo kitaip (suprask – geriau) arba mėgautis šiuolaikinės civilizacijos teikiamos privilegijomis. Aš renkuosi antrąjį variantą. O ši populiariojo mokslo knyga pristato daug įvairių sričių (filosofijos, kvantinės mechanichos, religijos, sociologijos, politikos) idėjų, kurios neišvengiamai veikia mūsų mąstyseną šiandien.

Taigi gerai sutvarkytos visuomenės idealas slypi tarp dviejų kraštutinumų: anarchijos ir griežto autoritarizmo. Tokioje visuomenėje savivaliavimas apribotas, siekiant apginti tų asmenų, kurie gali nuo jo nukentėti, interesus, tačiau paliekant didžiausią galimą asmens laisvę, kuri suderinama su visuotine gerove. Paskutinieji keturi ankstesnio sakinio žodžiai kelia daugiausiai diskusijų politikoje ir kitose srityse, tačiau šios sąlygos būtinybė akivaizdi, kaip Platonas ir Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) ir teigė, kad asmuo turi iškeisti dalį savo asmeninės laisvės į galimybę priklausyti bendruomenei.

Be jokios abejonės, tiek atrinkdamas reikšmingiausias idėjas, tiek jas aiškindamas, rašytojas negalėjo būti visiškai objektyvus ir atsiriboti nuo savo įsitikinimų, ir to jis nė kiek neslepia. Būdamas sveiko proto mokslininku, be abejo, jis yra ateistas (nors, kaip jis pats aiškina, šis terminas, išgalvotas tikinčiųjų dievą, yra kvailokas ir neatitinkantis esmės – juk tie, kurie netiki dievu, dažniausiai taip pat netiki ir fėjomis, elfais, velniais ir panašiai, taigi jei norima apie juos kalbėti apibrėžiant viską, kuo jie netiki, reikėtų vadinti afėjistais-aelfistais-avelnistais-ateistais ir t.t. tęsiant sąrašą per brūkšnelį). Ypač man patiko smagus ir subtilus (nes britiškas?) autoriaus humoro jausmas, kurį jis nedvejodamas demonstruoja kalbėdamas apie religinius dalykus, pvz.:

Romos katalikai bent iš dalies stengiasi apibrėžti ir ginti tikėjimą argumentais bei filosofija (pavyzdžiui, teigia, kad Dievo egzistavimą galima įrodyti), o stačiatikiai su džiaugsmu viską grindžia tikėjimu ir nemėgina suderinti tikėjimo ir sveiko proto ten, kurie jie vienas kitam prieštarauja (o taip yra beveik visur). „Stačiatikių bažnyčia (anot vieno žinovo) nesistengia logiškai ar moksliškai įrodyti to, kuo Kristus ragino tikėti savo sekėjus.“ Taip išvengiama daugelio rūpesčių.

Idėjos knygoje pristatomos abėcėlės tvarka, o ne pagal temas, tad nuo feminizmo peršoki į filosofiją, o nuo reliatyvumo – į religiją. Pastebėjau, kad man visgi nuobodžiausi skyreliai buvo tie, kuriuose nagrinėjamos įvairios (mano subjektyviu suvokimu) nuo realaus gyvenimo nutolusios filosofijos idėjos, o juodosios skylės, šokantys kvantai ir paralelinės visatos sprogdina kirmgraužas mano smegenyse, nes nerealiai įdomu (ypač kai žiauriai sudėtingi moksliniai terminai paaiškinami populiariąja kalba). Beje, mano sūnus dažnai užduoda savo sugalvotą mįslę – koks skaičius eina po begalybės?, ir atsako – nulis. Pasirodo, ir Einšteinas taip manė:

Stygų teorijos sėkmę lemia stebėtinas jos vieningumas. Visų pirma, ji teigia, kad egzistuoja devyni erdviniai matmenys, iš kurių šeši užraityti taip kruopščiai, kad yra nepastebimi. Antra, ji iškelia tam tikras kitas prielaidas, kad egzistuoja nekintama foninė geometrija, ir kad kosmologinė konstanta – energijos laipsnis Visatoje, kuris, anot A. Einšteino, neutralizuoja Visatos masę – lygi nuliui.

Eilinį sykį rekomenduoju visiems nemokamai parsisiųsti šią ar kitą mokslo populiarinimo knygą iš čia. Nes žinių dėka tampame šviesesniais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Kader Abdolah: Mečetės namai

2017-01-25

Kader Abdolah Mečetės namaiSunku buvo suvokti, kas vyksta. Aga Džanas negalėjo patikėti, kad taip elgiasi Džirdžos kaimo gyventojai. Šis kaimas priklausė jam, čia buvo palaidoti visi jo mirusieji, tai kodėl jį taip sutinka? Revoliucija į dienos šviesą iškėlė blogiausias žmogaus savybes. Nebegalėjai niekuo pasitikėti, net savo broliu ar seserim. Apie tai jis buvo skaitęs knygose, aprašančiose karalių gyvenimus, tokie žmonės visada buvo šalia. Išdavystė ir nusikaltimas – tai irgi buvo žmogiška.

Romanas apie XX a. antroje pusėje Irane gyvenusios šeimos istoriją, nepaliekant nuošalyje tuo metu šalį krėtusių politinių-religinių (islamą išpažįstančiose šalyse šie žodžiai turbūt visuomet keliauja kartu) neramumų ir Chomeinio revoliucijos, kuri neišvengamai palietė kiekvieno iraniečio gyvenimą. Iki šiol apie Artimųjų Rytų gyvenimą dažniausiai skaitydavau žvelgdama iš ten gyvenančių moterų perspektyvos, nes, kaip ir kiekvienam moterų teisėmis suinteresuotam žmogui, gyvenimas po hidžabu žadina susidomėjimą.

Šįkart pagrindiniai knygos veikėjai yra vyrai, nes tai autobiografinė autoriaus knyga, pasakojanti apie jo vaikystės namus. Kadangi su Irano istorija išsamiai niekuomet neteko susipažinti, labai džiaugiausi tai padariusi tokiu lengvu ir įdomiu, kaip romano skaitymas, būdu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Gretchen Rubin: Daugiau laimės namuose

2017-01-24

Gretchen Rubin Daugiau laimės namuoseDaug žmonių tvirtina, kad vaikams reiktų liepti išbandyti daug įvairių užsiėmimų, kad susiformuotų pomėgiai, bet ar tikrai pomėgiai atsiranda užsiėmimų metu, o ne jau egzistuoja prieš tai? O gal kyla rizika sunaikinti pomėgio užuomazgą, jeigu vietoje vaiko pasirinkto žaidimo paversime jį tėvų paliepimu?

Prieš metus panašiu metu skaitytas šios autorės Laimės projektas labai puikiai mane nuteikė, padėjo stipriau įsisąmoninti savo laimės siekius ir numatyti veiksmus, leidžiančius kiek įmanoma dažniau ir ilgiau gyventi būnant laiminga. Tam, kad motyvacija neblėstų, o žinios gilėtų, nusprendžiau perskaityti kitą Rubin knygą, kuri yra tarsi ir Laimės projekto tęsinys – rašytoja vėl imasi naujo plano, šįsyk koncentruodamasi į laimę namuose.

Per pastaruosius kelis mėnesius, kai namuose išryškėjo mano polinkiai ir skonis, pasijutau čia laimingesnė. Kaip sako Penktoji nuostabi tiesa: laimingą gyvenimą galiu susikurti tik ant savo prigimties pamatų. „Jeigu kažkas yra smagu kažkam kitam, tai dar nereiškia, kad smagu ir man – ir atvirkščiai, – pakartojau. – Galiu pasirinkti, ką daryti, bet negaliu pasirinkti, ką aš mėgstu daryti.“ Vis iš naujo suvokdavau, kad, norėdama būti laiminga, turiu „būti Grečen“. Kai kurie žmonės jaučiasi laimingi, kai lentynose tuščia; kiti – kai jos pilnos kolekcijų. Vieni žmonės jaučiasi laimingi, vaikščiodami po savo rajoną; kiti – eidami Didžiąja kinų siena. O kas tinka man? Kaip liepia vienas Zen koanas: „Jei kelyje sutiksi Budą, nužudyk jį.“ Ką tai reiškia? Siekiant laimės, neužtenka vien mėgdžioti – net jeigu mėgdžioji dvasinį mokytoją, kad ir Budą. Turiu ieškoti to, kas teisinga man.

Nors knyga skaitosi labai lengai, tarsi šnekėčiausi su išmintinga ir įdomia drauge, visgi joje labai daug kas kartojasi iš pirmos knygos – taisyklės, nurodymai, kasdienės smulkmenos, be to, jei pirmojo projekto metu savo gyvenimą keičiančią moterį lydėjo entuziazmas ir sėkmė, dabar ji nebe taip drąsiai imasi iššūkių, atsisako išbandyti naujus jai siūlomus dalykus, vis teisindamasi, kad turi likti Gretchen. Laikui bėgant tai pabosta. Tačiau keletas idėjų, susijusių su mano namų laime, man kilo, tad knygos visai nurašyti nedrįsčiau, tik, sakau – nieko labai naujo.

Lipdama laiptais į savo namą tą pavasario popietę, aš pažvelgiau aukštyn į savo langus, į savo mažą butuką dideliame mieste, ir priminiau sau: „Dabar yra dabar.“ O aš žinau, tai, ko mažoji Laura dar nežinojo. Dabar yra dabar, bet kartu dabar – seniai praėję laikai. Kai pasukusi raktą atidariau paradines duris ir peržengiau slenkstį, pagalvojau, kokia kvapą gniaužianti, trumpa ir brangi yra kiekviena paprasta diena. Dabar yra dabar. Štai mano lobis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.