Apie atgimimą

2021-03-18

Žmogaus vidinių būsenų ir gamtos reiškinių analogija daugelyje kultūrų sudaro esminę meninės raiškos šerdį. Turbūt ne šiaip sau – stebėdami aplinką galime geriau suvokti save.

Dabartinis laikas su žvarbokais orais labiau primena žiemą nei pavasarį, tačiau jei pasidairytume atidžiau, pastebėtume daugybę ženklų, liudijančių, kad atgimimas jau vyksta.

Žirginėliai

Lygiai taip pat ir vidiniame gyvenime, kai mus būna apėmęs stingulys, stagnacija, visiškas progreso sulėtėjimas, kartais labai pravartu sąmoningai sutelkus dėmesį paieškoti signalų, kurie leidžia suprasti, kad po ledu pulsuoja gyvybė, kad galbūt reikia labai nedaug, ir tuoj purslai prasiverš galinga jėga.

Jei stebėtume savo gyvenimą kaip filmą žinodami įvairias numanomas situacijų baigtis, nemaloniai nustebtume sužinoję, kaip kartais būdami visiškai šalia tikslo pasiekimo nuleidžiame rankas manydami, kad mums nepavyks.

Žibuoklės

Linkiu, kad šis ankstyvo pavasario metas primintų mums apie galią atgimti, apie vidinę jėgą, kuri tuoj prasiverš, jei tik mes jai leisime.

Pirmyn!

Po kovos kovą

2021-03-17

Po kovos kovą

Apsvaigusio vėjo šuorai
Krebždena mano
Pavasarinį nerimą

Plauna nuplauna
Net išskalbia lietūs
Stingulį miegą ir melą

Akibrokštu stoja prieš
Mano akis švelniai
Pūkuota kaip žvirblio
Krūtinė

Gležna ir tyra
Šviežuma

Po kovos kovą

Apie lėtumą

2021-03-14

Didžiausia prabanga yra lėtumas.

Kai nereikia bėgti paknopstom tam, kad atliktum svarbiausius dienos darbus.

Kai gali skirti tiek dėmesio savo augalams, kad pastebėtum jų poreikius ir pokyčius.

Apie lėtumą

Kai užtenka laiko ramiai išgerti mėgstamiausią gėrimą be jokio tikslo žvelgiant pro langą.

Kai pasėdi prie vaiko tol, kol jis užmiega, ir dar truputį. Nes taip gera išgirsti tą kitokį kvėpavimą.

Dienos ritmą nustatome mes patys.

Pasistenkime dažniau rinktis lėtumą.

Apie dabar

2021-03-12

Dažnai kalbama apie tai, kad reikia mėgautis procesu, o ne tik rezultatu, pačia kelione, o ne tik jos tikslu. Ir tai – teisingi žodžiai, mat procesui, kelionei mes skiriame žymiai daugiau laiko, iš esmės pats gyvenimas yra procesas.

Kai koncentruojamės tik į galutinį rezultatą, praleidžiame pro akis bei ausis begales svarbių ir malonių akimirkų – gyvenimas tarsi bėga pro šalį sušmėžuodamas tarsi medžiai pakelėje, lekiant greitkeliu. Pastebėti medžius, pasimėgauti jų žaluma ir galybe labai svarbu!

Tačiau nemaloniausias faktas yra tas, jog net ir pasiekę savo tikslą, savo veiksmų rezultatą, dėl kurio taip stengėmės, mes juo pasidžiaugiame labai labai trumpai. Vos kelias akimirkas. Mažutė euforija, atodūsis, šypsena, o tada – vėl pirmyn, koks kitas tikslas?

Dėdami visas pastangas norimo rezultato link mes įsivaizduojame, kokie būsime laimingi jį pasiekę, kaip tuomet mėgausimės savo gyvenimu, būsime visiškai patenkinti. Tačiau pasitenkimas šmėžteli kaip margas paukštelis prieš akis ir vėl nulekia girios tankmėn.

Apie dabar

Kaip išmokti sąmoningai mėgautis tuo, ką turi?

Gali padėti paprasčiausia dėkingumo praktika. Bent jau pradžioje primygtinai rekomenduoju atlikinėti ją raštu – tiesiog sudaryti 20 (50, 100) dalykų sąrašą, už ką šiandien esi dėkingas – sau, artimiesiems, pačiam gyvenimui.

Kiekvieną vakarą apžvelgti praėjusią dieną ir prisiminti žmones, kuriems jautiesi dėkingas. Kai užpuola nemalonūs nesklandumai, keliantys stresą, vėlgi prisiminti, kiek daug yra malonių, džiuginančių dalykų.

Pabandom?

Milan Kundera: Juoko ir užmaršties knyga

2021-03-10

Ar tai reiškia, kad ji norėjo mirti?
Ne, ne, visai ne. Priešingai, ji siaubingai troško gyventi.
Tada ji bent turi įsivaizduoti pasaulį, kuriame nori gyventi!
Ne, ji neįsivaizdavo. Iš visa ko jai buvo likęs tik vienintelis dalykas – didžiulis gyvenimo troškulys ir jos kūnas. Tik šie du dalykai, daugiau nieko. Ji norėjo išplėšti juos iš salos ir išgelbėti. Savo kūną ir tą gyvenimo troškulį.

Sunkiai man skaitėsi ši Kunderos knyga – ji tokia pabirusi, ne vientisa, tarsi iš atskirų novelių sudaryta. Kai jau įsijaučiu į istoriją, susidomiu, paukšt – ir baigiasi! Daug kalbama apie gyvenimą sovietinėje santvarkoje, plėtojama nemažai erotinių etiudų, pasakotojas įsiterpia su savo nuomone ir pastebėjimais apie veikėjų sprendimus.

Juoko ir užmaršties knyga

Labiausiai romanas patiko dėl Gombrowicz’iaus stiliaus intarpų – apie nutylimus dalykus, kurie labai garsiai skamba tarp eilučių. Apie sunkiai žodžiais išreiškiamas emocijas ir požiūrius, kurie užpildo pauzes tarp mūsų pokalbių ir veiksmų. Na, ir ta erotika tokia netradicinė…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Ryto haiku

2021-03-09

Saulėtas rytas
Tykiai tursnojant stirnoms
Lengva šypsotis

Ryto haiku

Delia Owens: Ten, kur gieda vėžiai

2021-03-08

Kaja ėmė stebėti kitas. Patelės gaudavo, ko įsigeidusios: iš pradžių partnerį, paskui ir užkandos – paprasčiausiai keisdamos blyksnių tvarką.
Kaja gerai žinojo, kad čia nėra ko smerkti. Tai anaiptol nebuvo kokia nors blogio apraiška, tiesiog pulsuojantis gyvenimas, net jeigu jo tąsa turėjo vykti kai kurių dalyvių sąskaita. Gėris ir blogis biologijoje – ta pati spalva, tik skirtingoje šviesoje.

Sunku skaityti šitaip gausiai išgirtą kūrinį, perkamiausią 2019 m. knygą pasaulyje, ilgą laiką buvusią pirmoje vietoje garsiuose bestselerių sąrašuose, be išankstinės nuostatos. Sunku iš karto imti mėgautis romanu, kai kritinis protas nesiliauja tauškęs – na, tai kur čia tie stebuklingi tekstai, o bibliotekininkė, paduodama ilgai lauktą egzempliorių, lyg tarp kitko pamini, kad po manęs jo rezervavę laukia penkiasdešimt žmonių, taigi turiu skaityti greitai.

Ten, kur gieda vėžiai

Kajai pakako tiesiog būti šios natūralios sekos dalimi – sekos, tokios pat nekintamos kaip potvyniai ir atoslūgiai. Ji buvo kaip reta kas susisaisčiusi su savo planeta ir jos gyvybe. Įsišaknijusi šios žemės dirvoje. Gimusi iš šios motinos.

Romanas nepaprastai subtiliai atveria jautriausias širdies kerteles, apnuogina jos skaudulius, o tuomet tarsi įkaitintu žaizdru beda būtent į tas vietas ir ilgai baksnoja neatsitraukdamas. Tikrai rodosi, kad fiziškai gelia kažką viduje skaitant. Jausmas ne iš maloniausių, ilgai negali išverti. Todėl skaičiau pamažiukais.

Lėto skaitymo kūriniu knygą pavadinčiau ir dėl pagrindinės veikėjos gyvenimo būdo, įspūdingai aprašomų pelkių vietovaizdžių, tylios vienatvės. Istorija suregzta taip meistriškai, kad net kvapą užima, ypač pabaiga. Ir žinoma, nuostabiai puikiai perteiktas moters – gamtos ryšys, neatsiejamumas, natūrali gyvenimo tėkmė. Super, aš sužavėta!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

2021 vasarį žiūrėjau

2021-03-01

Šį trumpą mėnesį peržiūrėjau visai nemažai filmų, ir kai kurie iš jų tikrai geri bei verti dėmesio!

Nes ji yra moteris (On the Basis of Sex, 2018) – praėjusį mėnesį žiūrėjau dokumentinį filmą apie kovotoją už lygias lyčių teises Ruth Bader Ginsburg, dabar gi nusprendžiau pažiūrėti ir vaidybinį apie šią stiprią, kuklią, nuostabią moterį! Įkvepiantis, jautrus, įtaigus kūrinys. 9 balai iš 10.

Astridos Lindgren jaunystė (Becoming Astrid, 2018) – kažkoks skandinaviškas laikotarpis dabar mano gyvenime, žaviuosi viskuo, kas susiję su tais kraštais, tad vienas malonumas buvo nusikelti į XX a. pradžios Švediją ir išgirsti nepaprastai jautrią žymios rašytojos gyvenimo etapo istoriją apie neplanuotą nėštumą ir jo padarinius. Verkiau ir ne kartą. 10 iš 10.

Dar po vieną (Another Round, 2020) – ne veltui išrinktas geriausiu 2020 m. Europos filmu – nuostabi Mads Mikkelsen vaidyba, profesionali Thomas Vinterberg režisūra, intriguojanti istorija, puikiai pritaikytas muzikinis takelis. Tiesą sakant, žiūrėjau šį filmą net du kartus – iš pradžių viena, paskui su mylimuoju. Rekomenduoju! 10 iš 10!

Erdvėlaivis Žemė (Spaceship Earth, 2020) – dokumentinis filmas apie grupę entuziastų, sukūrusių milžinišką dirbtinę ekosistemą ir praleidusią joje kelis metus. Tiesą sakant, pavadinimas mane apgavo – galvojau, kad bus dokumentika apie kosmosą, o gavau saujelę lengvai pamišusių hipių. 7 balai iš 10.

Amerikos mylimoji (American Honey, 2016) – stipriai emociškai mane paveikusi kino juosta, apie tokį gyvenimą, kad net skauda… Labai lengvai žmonės yra linkę spręsti apie kitus iš pavienių jų elgesio epizodų, tačiau kai pasigilini, kokį kelią asmuo atėjo iki šio momento, lieka tik empatija. 10 iš 10.

Siela (Soul, 2020) – puikus animacinis filmas visai šeimai apie tai, kaip mėgautis gyvenimu ir buvimą autentišku savimi. Na tikrai toks labai motyvuojantis ir įkvepiantis, pažiūrėjus norisi gyventi stipriau, labiau, tiesiog džiaugtis tuo, kad egzistuoji! Žinoma, su visais tais amerikietiškais juokeliais, priverčiančiais šyptelėti suaugusius :) 9 iš 10.

Vyrai ir viščiukai (Men & Chicken/Mænd & høns, 2015) – o, žiūriu, komedija su Mads Mikkelsen, skandinaviška – sueis. Bet eina sau kokia keistai suraityta, vietomis jau tikrai juodo humoro (?) buvo man per daug, nors ne kartą ir žvengiau susiriesdama. Na labai toks išskirtinis kinas, tikrai ne kiekvienam. 8 iš 10.

Smurto monopolija (The Monopoly On Violence, 2020) – mėgstu žiūrėti dokumentiką, praplečiančią akiratį, padedančią pažvelgti į tuos pačius kasdienius dalykus kitu kampu. Tai padeda neatbukti, nesijausti akla avimi, einančia su banda. Šis filmas – apie anarchiją, jos filosofiją ir problemas. Kai kurie dalykai mums atrodo savaime suprantami: mokesčiai valstybei, privalomoji karinė tarnyba, privalomas ugdymas. Ar įmanomas kitoks pasaulio modelis? 8 iš 10.

Arktis. Įkalinti ledynuose (Arctic, 2018) – tęsiu pažintį su Mads Mikkelsen. Šįkart šio aktoriaus labai daug – jis vienas vienintelis veikėjas, nepaisant kelių itin epizodinių personažų. Peizažas taipogi ne itin kintantis – ledynai ir ledynai. Na, man filmas pasirodė nuobodokas, laukiau, kada greičiau baigsis. Nors vaidyba – stulbinančiai puiki. 7 iš 10.

Kai Hitleris pavogė rožinį triušiuką (When Hitler Stole Pink Rabbit/Als Hitler das rosa Kaninchen stahl, 2019). Ar Tau teko kada matyti gerą vokišką filmą? Nuoširdžiai norėčiau pamatyti. Čia turėjo būti gera istorinė drama visai šeimai. Bet buvo nuobodu, lėkšta ir nuspėjama. Ue. 6 iš 10.

Favoritė (The Favourite, 2018) – kostiuminė drama apie nuožmią dviejų konkurenčių kova dėl karalienės malonės ir kartu su ja ateinančių privilegijų. Moteriškų gudrybių ir manipuliacijų arsenalas išties įspūdingas, įtikinama vaidyba, iš proto negatyvia prasme vedantis garso takelis 8 balai iš 10.

Apie viltį ir valią

2021-02-19

Tyloka buvo mano socialiniuose tinkluose pastaruoju metu, nes dėmesys krypo į aplink mane vykstančius dalykus ir jiems skyriau savo energiją. Manau, kad nesąžininga viešoje erdvėje dalintis tik laimės ir euforijos akimirkomis, nes tokiu būdu sukuriama iliuzija, jog rašančiajam nenutinka jokių problematiškų dalykų, nesėkmių, nepašlyja sveikata, o visi reikalai visuomet einasi kaip sviestu patepti.

Taigi, prisipažįstu, man pastaroji savaitė buvo ne iš lengvųjų. Sugedo automobilis, žmonės, nuo kurių priklauso mano darbai, negalėjo atlikti savųjų dėl objektyvių priežasčių, ištiko kelias paras trukęs stiprus migrenos priepuolis, paguldęs į lovą visą bejėgę, nors tuo metu turėjau organizuoti ir derinti kelis renginius, kuriuos vedžiau vieną dieną po kitos. Ir žinoma, viso to fone niekur nedingo dvidešimt keturias valandas per parą su manimi būnantys vaikai, rūpinimasis namų ruoša, buitimi, maisto gamyba.

Apie viltį ir valią

Sunkiausia visgi visame tame chaose ir įtampoje gyventi su fiziniu skausmu, kuris neišvengiamai apima visą kūną ir gviešiasi užvaldyti protą. Nes, na, skausmą bet kokiu atveju mes juntame smegenimis. Neturime tokio dalyko, kaip skausmo receptoriai – yra nervų galūnėlės, kurios siunčia signalą apie gaunamus impulsus galvos smegenims, o šios jau analizuoja informaciją, interpretuoja ir generuoja išvadas.

Esu išsiugdžiusi pakankamai atidžią savistabą, ir pastebėjau, kad užklupus nesėkmėms ir/ar jaučiant skausmą protas nejučia ima mane įtikinėti, kad ši situacija tęsis amžinai ir kad turėčiau ieškoti strategijų, kaip su visu tuo reikės išgyventi. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau toks jau tas žmogaus protas – ne visuomet logiškas ir racionalus, jis linkęs apgaudinėti šeimininkę/-ą.

Noriu pasidalinti, kas man šįkart padėjo, kai buvo sunku.

Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, pirmasis dalykas – viltis. Vidinio dialogo metu įtikinėjau save, kad ši situacija yra laikina, kad ji vienaip ar kitaip išsispręs, praeis, skausmas dings, jėgos grįš, ir vėl galėsiu pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu. Nepraktikuoju žinučių sau įrėminimo ant stalo, tačiau jei tai daryčiau, užsirašyčiau: “Ir tai praeis!” Šis priminimas sau kartais būna itin svarbus.

Antras dalykas, kurį pajutau visu pajėgumu – valia. Kai jautiesi tikrai prastai visomis prasmėmis, kyla labai stipri pagunda imti gailėtis savęs, verkti, inkšti, kaltinti aplinkinius ir gyvenimą, praleisti laiką savigraužoje. Prireikia nemažai stiprybės ir valios pastangų vietoj to tiesiog imtis veiksmų.

Kiekviena problema turi savo sprendimą, kiekviena padėtis turi išeitį, kiekvienas skausmas baigiasi.

Ne kartą diskutuodama su šviesiais žmonėmis kėliau valios ir meilės sau prieštaros klausimą – jei viskas manyje sako, kad nenoriu kažko daryti, noriu tik gulėti lovoje ir gailėtis savęs, ar turėčiau taip ir daryti, ar visgi per jėgą pakelti save ir atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, kurie įgalina situacijos pokyčius į gera? Kur yra tikroji meilė sau? Bent jau šįkart mano situacijoje sutelkta valia man pagelbėjo. Rūpinimasis savimi yra ne tik savęs lepinimas tinginyste, bet ir darbas savo pačios labui.

Gyvenimas patiekia tam tikrus iššūkius ne todėl, kad mus sužlugdytų, o dėl to, kad turime pakankamai resursų jiems įveikti ir įveikdami augti kaip asmenybės.

Jei šiuo metu esi sudėtingoje situacijoje, siunčiu Tau stiprų apkabinimą ir žinutę apie viltį: ir tai praeis. Tikrai!

Anthony Doerr: Malonės sniegas

2021-02-12

Mūsų kūnus, pripildytus vandens, valdo elektra. Suartinkite dvi molekules, ir jos ims stumti viena kitą. Iš tikrųjų mes nesusiliečiame. Iš tolo vieni kitus atstumiame. Tikras susilietimas – gyvas kontaktas – neįmanomas. Kumštynės, kai vienas žmogus kilsteli kitą, net lytinis aktas, – tai ką jaučiate, tėra elektrinė stūma, nuo odos galbūt nusineria keli tūkstančiai molekulių. Net mūsų kūnai pralaidūs. Fotonai eina kiaurai per akių obuolius, per tarpupirščius.

Įdomi, poetiška, netikėta knyga, kurią buvo sunku skaityti, nes… pagrindinis veikėjas taip stipriai nepanašus į mane, kad beveik visus dalykus, kuriuos jis pasirenka, aš daryčiau kardinaliai priešingai! Čia jau ne tapatinimosi klausimus, tas skirtingumas tiesiog erzina… Na, bet įpusėjus romaną (pakankamai storą, sakyčiau) pavyko susitvarkyti su savo išankstinėmis nuostatomis ir tinkamai pasimėgauti kūriniu.

Malonės sniegas

Kvapas kamuoliais kilo į akinius. Visą. slėnį gaubė mirtina švytinti tyla. Debesys pasitraukė, dangus degė žvaigždėmis. Pievoje smilko šviesa, sniegui byrant nuo šakos ant šakos, eglės virto šviečiančiomis karalystėmis. Jis pamanė: šitai kartojasi čia kiekvieną mano gyvenimo žiemą.

Man labai patinka kūriniai, kuriuose moksliniai faktai pateikiami neįprastai entuziastingai, kupinais susižavėjimo žodžiais, poetiškai ir tapybiškai. Skaitydama šį Doerr romaną sužinojau nemažai įdomybių apie vandenį, sniegą, debesis, vabzdžius ir šaltį. Šalia tikro intelektualinio malonumo glaudėsi ir jaukus emocinis – dėl graudžios ir fatališkos vyro meilės moteriai, dukrai, draugo dukrai. Nepaprastai jautri, trapi ir kupina nenumaldomo ilgesio istorija.

Pagaliau žmogus supranti, kai jau neturi ko prarasti, kad pasaulis gali būti tau geras ir parodyti savo grožį pro siaurus plyšelius visame kame, bet galiausiai vis tiek pasiims tave arba paliks.

Skaitytojas apdovanojamas netikėtomis įžvalgomis, pasakiško grožio peizažais ir skvarbiu žvilgsniu į vieno žmogaus vidinį pasaulį, su visomis nepatogiomis tiesomis, klaikiomis abejonėmis, jokių ribų nepaisančia meile. Rekomenduoju ieškantiems kažko daugiau nei lengvas skaitinėlis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.