Brené Brown: Netobulumo dovanos

2017-04-28

Brené Brown Netobulumo dovanosMintis, jog galime rinktis būti autentiški arba ne, nuteikia mus ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Mes jaučiame džiaugsmą, nes vertiname tikrumą ir natūralumą. Daugeliui iš mūsų patinka šilti, paprasti, atviri žmonės ir mes trokštame būti tokie patys. Mes jaučiame neviltį, nes, netgi daug nemąstydami, daugelis iš mūsų suprantame, kad elgtis autentiškai visuomenėje, kuri diktuoja mums viską pradedant tuo, koks turi būti mūsų svoris, ir baigiant tuo, kaip turi atrodyti mūsų namai, yra be galo sunkus žingsnis.
***
Aukoti tai, kas esame, dėl to, ką apie mus manys kiti žmonės, tiesiog neverta. Tiesa, ugdydami autentiškumą galime sukelti šiek tiek skausmo aplinkiniams, bet galiausiai ištikimybė sau yra geriausia dovana, kokią tik galime padovanoti mūsų mylimiems žmonėms. Kai lioviausi stengtis visiems būti viskuo, galėjau skirti daugiau laiko, dėmesio, meilės ir artumo savo artimiesiems.

Apie Brené Brown ir nuostabias jos knygas esu skaičiusi ir girdėjusi ne iš vieno šaltinio, kurio nuomonę gerbiu ir kuria pasitikiu. Tad vis magėjo pačiai išbandyti, ar jos tikrai tokios nuostabios. Deja, manęs šioji nesužavėjo. Net nežinau kodėl. Nėra joje jokių nesąmonių, nepagrįsto motyvacinio šlamšto ar nusisvaigimų į kitas dimensijas, autorė – patikima mokslininkė, ir tai jaučiasi jos kalboje, tačiau knyga, nors ir parašyta jautriu asmeniniu stiliumi, nepalietė manęs, nesuteikė kažkokių ypatingesnių įžvalgų ir apskritai, sakyčiau, nieko naudingo man nedavė.

Džiaugsmas yra toks pat dygus ir aštrus kaip ir bet kuri neigiama emocija. Karštai ką nors mylėti, visa širdimi kuo nors tikėti, sveikinti kiekvieną prabėgančią akimirką arba rinktis gyvenimo būdą, nesuteikiantį jokių garantijų, tai rizikingi žingsniai, susiję su pažeidžiamumu ar net skausmu. Jei nebesugebame iškęsti nemalonių jausmų, prarandame ir džiaugsmą.

Knygoje autorė pasakoja asmeninę istoriją apie gėdos ir perfekcionizmo įveikimą, autentiško gyvenimo paiešką, visas įžvalgas, kurias ji patyrė tiek kaip žmogus, tiek kaip mokslininkė, nagrinėdama šiuos jautrius ir asmeniškus mūsų vidinio gyvenimo aspektus. Jokių patarimų apie tai, kaip reikėtų įveikti ar skatinti tam tikras jausenas ir elgsenas, rašytoja nepateikia, tačiau galbūt kai kuriems skaitytojams padeda vien žinojimas, kad jie nėra vieninteliai tai patiriantys? Tačiau, pasikartosiu, nors knyga ir profesionaliai išdėstyta, manęs jos žodžiai niekaip nepaveikė.

Vidinė tyla nėra dėmesio sutelkimas į nieką, tai greičiau emociškai tuščios, rūpesčių nepripildytos erdvės sukūrimas ir leidimas sau jausti, mąstyti, klausti ir svajoti. Kai tik liausimės įsivaizdavę, kaip turėtų atrodyti vidinis tylėjimas, ir rasime būdą atlaisvinti savo prote šiek tiek erdvės, lengviau galėsime atverti širdį ir nugalėti kitą kliūtį vidinės tylos link baimę. Kartais tai gali būti didžiulė, siaubinga baimė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Michel Houellebecq: Pasidavimas

2017-04-17

Michel Houellebecq PasidavimasMuzika lygiai taip pat kaip ir literatūra gali sukrėsti, sukelti emocinį lūžį, aukščiausio laipsnio liūdesį ar ekstazę. Dailė, kaip ir literatūra, gali iššaukti nuostabą, pakeisti mūsų pasaulio suvokimą. Tačiau tik literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujybe, su visu jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais; su tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ar atstumia. Tik literatūra leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį, gilesnį netgi nei per pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.

Labai reali ir labai artimu laiku galinti realizuotis distopija apie tai, kaip Europą užvaldo islamas. Ir ne Islamo valstybės teroristai užgrobia valdžią, o Prancūzijoje demokratiškų rinkimų keliu musulmoniška partija išrenkama. Tačiau knyga labiausiai įdomi ne politiniais niuansais, o tuo, kaip perversmas ir galiausiai pasidavimas įvyksta išsilavinusio prancūzo, universiteto dėstytojo, galvoje – kaip iš uolaus ateisto jis atsiverčia į islamą.

Taktiškai tylėjau; kai tylime taktiškai, žvelgdami pašnekovui į akis, sudarydami įspūdį, jog tikime jų žodžiais, žmonės kalba. Jiems patinka, kai jų klausomasi, – tai žino visi tardytojai; tardytojai, rašytojai, šnipai.

Moterims pamažu, patyliukais atimama teisė į švietimą, vyrai vėl įsiviešpatauja, kaip ir buvo gyvenama Europoje Viduramžiais, Krikščioniškosios bažnyčios klestėjimo laikotarpiu. Labai realu, kad islamas greitu metu išgyvens savo gražiausius metus ir tai darys ne tik arabiškuose kraštuose… Baisu, bet tikrai realu. Žodžiu, šis romanas priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pagrįstai išsigąsti.

– Esmė ta, – tęsė Redižė, – kad didžioji dalis žmonių gyvena nesirūpindami dėl šių klausimų, juos laiko pernelyg filosofiškais; apie juos mąsto tik tie, kurie susiduria su tragedija – sunkia liga, artimo žmogaus mirtimi. Iš tikrųjų taip yra Vakaruose; nes likusiame pasaulyje būtent dėl šių klausimų žmonės miršta, žudo vienas kitą, pradeda kruvinus karus – ir taip nuo pat žmonijos pradžios: žmonės tarpusavyje kovoja dėl metafizinių klausimų, o ne dėl demografinio augimo rodiklių, ir net ne dėl medžioklės plotų pasidalinimo. Tačiau iš tiesų ateizmas nėra tvirtai įsišaknijęs net ir Vakaruose. Kai su žmonėmis kalbu apie Dievą, paprastai pradedu parodydamas jiems knygą apie astronomiją…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Norman Doidge: Save keičiančios smegenys

2017-04-05

Norman Doidge Save keičiančios smegenysGebėjimui atpažinti formas reikalinga visiškai kita smegenų funkcija nei piešiant ar atpažįstant spalvas. Žmonės, turintys gerai išvystytą formų atpažinimo funkciją, dažnai puikiai pasirodo ieškodami skirtumų tarp dviejų paveikslėlių. Moterims paprastai sekasi kur kas geriau nei vyrams, todėl vyrams sunkiau sekasi matyti daiktus šaldytuve.

Dar studijuojant psichologiją universitete neurologijos mokslas man buvo viena neįdomiausių sričių, tačiau žinojau ir jaučiau, kad jo žinios ir jo suvokimas nepaprastai daug lemia perprantant žmogaus prigimtį bei dirbant psichologės darbą apskritai. Užtat ir šią knygą apie neuroplastiškumą skaičiau iš dalies su kankinės išraiška veide, nenoriai, lygiagrečiai šalia malonumą teikiančių grožinės literatūros kūrinių, tačiau nenuleidau rankų ir nemečiau, nes ji – labai naudinga, informatyvi ir reikalinga. Ir labai stora…

Jei kalbėsime apie žmones, pomirtiniai skrodimai parodė, kad išsilavinimas padidina neuronų atšakų skaičių. Didesnis atšakų skaičius stumia neuronus tolyn vieną nuo kito, o tai lemia smegenų tūrio ir tankio padidėjimą. Idėja, kad smegenys yra tarsi raumuo, kurį treniruojant jis ima augti, nėra tik metafora.

Neįtikėtina, kiek daug neurologijos mokslininkai yra pasiekę tiek atlikdami tyrimus, tiek pritaikydami mokslines žinias praktikoje – pagelbėdami žmonėms, patyrusiems insultą, turintiems įvairių smegenų pažeidimų, taip pat kiek daug kiekvienas iš mūsų galime pasiekti treniruodami savo smegenis taip, kaip treniruojame raumenis mankštindamiesi. Šioje knygoje remiantis naujausiais tyrimų rezultatais aiškinamos autizmo priežastys (ir būdai padėti juo sergantiems), mokymosi sunkumų kilmė bei seksualinių nukrypimų ištakos. Žodžiu, rimta mokslinė knyga, parašyta populiariuoju stiliumi.

Joks kitas instinktas negali taip patenkinti mūsų, kartu neįgyvendindamas biologinio savo tikslo, ir joks kitas instinktas nėra taip nutolęs nuo tikslo. Antropologai yra įrodę, kad ilgą laiką žmonija nežinojo, kad reprodukcijai būtini seksualiniai santykiai. Šį „gyvenimo faktą“ mūsų protėviai turėjo atrasti lygiai taip, kaip šiandieną jį atranda vaikai. Šis atitrūkimas nuo pirminio tikslo tikriausiai yra pagrindinis seksualinio plastiškumo ženklas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Violeta Palčinskaitė: Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

2017-04-04

Violeta Palčinskaitė Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarąO per naktį nuo balkono
Dingo aitvaras pernykštis.
Išsirito iš kokono
Mėlynsparnė peteliškė.
Rodos, nieko neįvyko,
Tik liūtis nuplovė sieną.
Tik atvertus žalią knygą,
Saulė žaidė visą dieną.
Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienių pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas,
Tik lašėjo tyliai laikas,
Ir nelaukė, ir nelaukė,
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo. Jau – suaugęs.

Po Baricco bet kokią knygą sunku skaityti, tiksliau ne sunku, bet neverta dėti didelių lūkesčių, tad pasiėmiau lietuvių autorės autobiografiją, nes na vis tiek kažką reikia skaityti. Nuo mažens mėgau poeziją ir vaikystėje ne vieną Palčinskaitės eilių knygą esu perskaičiusi, ne vieną eilėraštį esu ir mintinai mokėjusi, tad smagu buvo nusikelti į nostalgiją keliančią savo gyvenimo pradžią bei daugiau sužinoti apie poetę, šįkart jau žvelgiant suaugusios akimis.

Knyga parašyta lengvu, draugišku stiliumi, nemažai poetinių intarpų. Asmenybės savybėmis su poete artimo ryšio nepajutau, tad sunku buvo susitapatinti. Na, tiesiog praplėčiau akiratį autorės biografijos detalėmis, prisiminiau vaikystės eilėraščius, buvo smagu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Alessandro Baricco: Jaunoji nuotaka

2017-03-26

Alessandro Baricco Jaunoji nuotakaMatote, čia linkstama manyti, kad nelaimingumas – tai laiko gaišimas, vadinasi, tokia prabangos forma, kurios dar ilgus metus niekas negalės sau leisti. Galbūt kada nors. Bet kol kas jokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kad ir kokios slogios jos būtų, negalima iš sielų pavogti nieko daugiau, kaip tik trumpalaikį sutrikimą. Nelaimingumas vagia laiką iš džiaugsmo, o džiaugsmas kuria klestėjimą. Jei akimirką susimąstysite, pasirodys labai paprasta.

O, kaip buvau pasiilgusi kažkokio tokio nuostabaus, kaip Baricco kūryba – ji, kaip ir dauguma šedevrų, visuomet yra trumpos trukmės, tad sąmoningai leisdavau sau kas vakarą mėgautis šia knyga tik po truputį, skiriant pakankamai laiko skonėjimuisi ir mėgavimuisi, uždraudžiant bet kuriam sakiniui prabėgti pro akis nesutelkiant į jį viso dėmesio. Bet vis tiek labai greitai baigėsi… Gal reikės po antrą kartą pradėti Baricco romanus skaityti.

Šitaip paaiškino man, kad tai lyg koks švelnus užkratas, ir įrodė, kad kiekvienu judesiu, kiekvienu žodžiu tėvai ir motinos daro ne ką kita, kaip tik perduoda baimę. Net tada, kai iš pažiūros moko tvirtybės ir teisingų sprendimų, tiksliau, ypač tada, kai moko tvirtybės ir teisingų sprendimų, jie iš tiesų perduoda baimę, nes visa tai, ką tvirto ir išsprendžiamo jie pažįsta, yra ne kas kita, kaip jų atrastos priemonės nuo baimės, dažnai nuo konkrečios, apibrėžtos baimės. Vadinasi, tada, kai tėvams atrodo, kad vaikus moko laimės, iš tikrųjų jie užkrečia juos baime. Taip jie elgiasi kiekvieną minutę, stulbinamai daug dienų iš eilės be jokios atvangos, visiškai nebaudžiamai, kraupiai veiksmingai, ir nėra jokio būdo šį ratą nutraukti.

Šis rašytojo romanas nuo kitų jo kūrinių labiausiai išsiskiria nenumaldomu erotiškumu, atvirai besiliejančiu iš netikėčiausių situacijų, tokiu švelniu, subtiliu, bet neišvengiamu. Na ir, žinoma, tie asmeniniai autoriaus intarpai apie save, apie rašytojo dalią, apie tai, ką jo leidėjas sakys perskaitęs šiuos žodžius ir panašiai. Mane šis Baricco bruožas nepaprastai žavi.

Troško man pasakyti, kad likimo audeklas, kurį ilgus metus audžia mūsų šeimų staklės, yra audžiamas pirmykščiu gyvulišku siūlu. Ir kad galime vargti, kiek tik norime, ieškodami rafinuočiausių ar dirbtiniausių paaiškinimų, tačiau mūsų visų kilmė ugnimi išdeginta kūnuose – ar tai būtų širdies kliauda, ar nepadoriai geidulingas grožis, ar brutalus aistros poreikis. Taigi gyvename bergždžiai vildamiesi, kad galime sutvarkyti tai, ką sujaukė žeminantis, o gal stulbinantis kūno poelgis. Su paskutiniu stulbinančiu, o gal žeminančiu kūno poelgiu mirštame. Visa kita – tuščias šokis, įsirėžiantis į atmintį tik nuostabių šokėjų dėka.

Netikėtumai pereinant nuo pasakojimo trečiuoju asmeniu iki kalbėjimo pirmuoju, toje pačioje pastraipoje, nedavus jokio sutartinio ženklo ir neperspėjus, iš pradžių kiek išmuša iš vėžių, bet vėlgi tuo ir nuostabu skaityti Baricco, kad su juo niekada, absoliučiai niekada nebūna nuobodu. Vėliau prie to asmenų kaitaliojimo lyg pripranti, tad tik akimirką būni žavingai nustebintas. Stebuklingo grožio knyga.

Mes turime neįtikėtiną galią suteikti prasmę daiktams, vietoms – viskam, o vis dėlto neįstengiame nieko įtvirtinti, viskas vėl tampa neutralu – pasiskolinti daiktai, praeinančios idėjos, trapūs it krištolas jausmai. Net kūnai, kūnų geismas – jis nenuspėjamas. Galime iš visų jėgų pyškinti į bet kurią pasaulio dalelę, bet po valandos ji vėl bus iš naujo gimusi. Gali perprasti kokį dalyką, kuo smulkiausiai išmanyti, o jis ima ir apsiverčia, nieko apie tave nebežino, turi savo paslaptingą gyvenimą ir nežiūri, kiek jau dėl jo padarei. Tie, kurie mus myli, mus išduoda, o mes išduodame tuos, kuriuos mylime.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Apie kasdienę laimę

2017-03-17

Ne paslaptis, kad, kaip ir sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas, vienas iš svarbiausių tikslų mano gyvenime – surasti laimę ir būti laiminga. Šiam tikslui įgyvendinti skyriau daug laiko ir pastangų – turbūt net ir universitete psichologiją dėl to šešerius metus studijavau, ir be galo daug knygų perskaičiau, ieškojau, analizavau, lyginau, bandžiau, kaip įvairūs teoriniai dalykai veikia praktikoje. Ir kažką atradau.

Jau turbūt koks pusmetis kaip telefone naudoju programėlę, kuri atsitiktiniu laiku tris kartus per dieną paprašo manęs įvertinti, kiek tuo momentu esu laiminga. Statistika stulbinanti – iš 10 maksimalių balų beveik visuomet duodu 10, devynetą retkarčiais spusteliu – dažniausiai dėl prastos fizinės savijautos (programėlė klausia, kai man siaubingai skauda galvą), kartą teko vertinti savo laimę iš karto po patirtos automobilio avarijos, tuomet berods 8 parašiau (nes, na, niekas nebuvo sužalotas, tik kelios dviejų automobilių detalės, ir dėl deklaracijos pildymui sugaišto laiko truputį į masažą pavėlavau – ar tai nelaimė?).

Dažnai žmonės apie laimę galvoja kaip apie kažką didingo, euforiško, gigantiško, gyvenimą sukrečiančio. Na, bet tam juk ir yra atskiri terminai – euforija, palaima. Ar aš norėčiau nuolat patirti euforiją? Tikrai ne, nors jos dovanojamas akimirkas ir labai vertinu bei ilgai atsimenu.

Laimė

Taip pat žmonės daro klaidą, mąstydami apie sunkiai pasiekiamus dalykus, kurie, jų nuomone, suteiktų jiems laimės – jei / kai turėsiu milijoną, pasistatysiu namą, susilauksiu vaikų, vaikai išeis gyventi atskirai, išskrisiu atostogauti į Maldyvus. Ši tendencija nukelti numanomos laimės akimirką į ateitį klaidina žmones, neleisdama įvertinti dabarties laimės (kurią jie dažnai per vėlai idealizuoja jai praėjus – ech, tie laikai, kai buvau jaunas, kai dar neturėjom vaikų, kai nebuvau patyręs insulto, kai gyvenom tame mažame butuke ir tilpom dviese į viengulę lovą).

Nuolatinis savęs sugrąžinimas į dabarties momentą, neidealizuojant nei praeities, nei ateities, ir padeda jaustis nuolat laiminga. Kadangi gyvename išmaniųjų technologijų amžiuje, kodėl gi nepasitelkus jų – tarkim, mano naudojama programėlė kasdien atlieka tris funkcijas: pirma, kaip jau minėjau, paprašo tris kartus per dieną įvertinti savo laimingumą (kas jau savaime priverčia bent akimirką susimąstyti – ar tikrai yra kažkas, dėl ko negalėčiau pavadinti savęs visiškai laiminga? Būtent dabar, šią akimirką?), antra, tris kartus per dieną atsitiktiniu laiku pasiūlo nusišypsoti (visada mielai tai padarau), o vakare paprašo įvertinti tris dalykus, dėl kurių jaučiu dėkingumą.

Apie kiekvieno šių dalykų svarbą laimei galėčiau nesustodama paisyti po porą valandų, bet nemėgstu rašyti ilgų tekstų. Šie dalykai yra paprasti, pernelyg paprasti, kad žmonės patikėtų, jog jie galėtų veikti. Bet jie veikia. Bent jau aš tikrai esu labai laiminga. To linkiu ir Tau!

Lisa Grunwald: Žavusis Henris Hausas

2017-03-12

Lisa Grunwald Žavusis Henris HausasBet paskui visas jo jusles užgožė muzika, o dvi merginos, kurias ankstėliau matė besibučiuojančias, dabar jau šoko greta jo; paaiškėjo, kad Taika vieną iš jų pažįsta, ir galiausiai Henrį užvaldė jau visiškai kitoks jausmas: beribis, visa apimantis, raminantis bendrumo pojūtis, suvokimas, kad viskas susiję, taip pat ir muzika, ir žybsinčios šviesos; jis atsidūrė anapus baimės, anapus bet kokių apgailestavimų ir įkyriai graužiančio jausmo, kad kažko jo gyvenime skaudžiai trūksta – kažkokio dalyko ar kažkokio žmogaus.

Knyga apie tai, kokią reikšmę žmogaus asmenybei ir charakteriui turi ankstyvieji, pirmieji jo gyvenimo metai. Henris Hausas buvo kūdikis, paimtas iš vaikų namų į mokymo įstaigą, kurioje studentės mokėsi, kaip prižiūrėti mažylius (tokios įstaigos XX a. viduryje iš tiesų egzistavo JAV). Berniukui susiformavo labai savotiškas prisirišimo prie artimų žmonių santykių modelis, ir autorė pasakoja apie jo tolimesnį gyvenimą, kartu įpindama daug įdomių detalių apie to laikmečio papročius ir įpročius, hipių judėjimą, keliones rūgšties pagalba ir požiūrį į gyvenimą. Dažnai esame linkę kaltinti žmones dėl tam tikrų jų poelgių, tačiau retai susimąstome apie tai, kokios giluminės priežastys verčia juos taip pasielgti. Žodžiu, visai įdomi, lengvai skaitoma, bet kartu ir psichologiniams pamąstymams kviečianti knyga.

Taika, ko gero, gal net visiems laikams liks psichodeliniame 1968-ųjų Londono fone: milžiniškoje Vaitholo freskoje su ilgaauliais go-go šokių batais, kometomis, blizgiais lakuotais paviršiais, indiškais raštais, „Plaukų“ afišomis ir sidabrinių mikrofonų taškomais kaštoniniais atšvaitais.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Apie moterų solidarumą

2017-03-08

Žmogaus savimonė ir savęs identitetas palaipsniui formuojasi visą gyvenimą, karts nuo karto įjungiant į bendrą savęs vaizdą atsitiktinius dalykus apie save, kurie pernelyg dažnai kartojasi, kad būtų atsitiktiniai. Tokiu būdu palyginti neseniai suvokiau, kad esu gana feministinių pažiūrų, nors anksčiau nebūčiau apie save taip pasakiusi. Žinoma, kovotojos dėl moterų teisių pasiekė milžiniškų pokyčių, palyginus su padėtimi praėjusiame šimtmetyje, bet vis viena teisių skirtumai egzistuoja ir tai mane siutina.

Šiandien noriu pakalbėti apie moterų diskriminaciją dėl išvaizdos. Būdama jaunesnė pati ne kartą patyriau spaudimą darbe atrodyti taip, kad džiuginčiau aplinkinių akį, nors niekad neužėmiau pareigų, kurios reikalautų reprezentatyvios išvaizdos. Beje, dažniausiai pastabų ar komentarų sulaukdavau ne iš vyrų, o iš moterų, ir šią tendenciją akivaizdžiai pastebiu jau daugelį metų – moterys yra žymiau labiau nepakančios kitokioms, nei jos, nei vyrai. Matyt, jos jaučia nemalonią neteisybę – aš investuoju šitiek laiko ir pinigų tam, kad atrodyčiau taip, kaip atrodau, iškenčiu dėl to daugybę skausmingų procedūrų, o kaip tu drįsti būti laiminga viso to nedarydama?

Ieškojau daugiau nei pusvalandį, bet nepasisekė rasti berods prieš metus ar daugiau daryto socialinio projekto nuotraukų, kuriose Amanda Palmer apsinuoginusi, o šalia esantis užrašas klausia: ko tu tokia/s nustebusi/-ęs, šokiruota/s, papiktinta/s (ir dar keli variantai), tai yra tiesiog moters kūnas! Tiesa, jis neatrodo taip, kaip iki absurdo nufotošopintos viršelių sekso divos, Amanda tuomet buvo neseniai po nėštumo ir gimdymo, be to, ji yra neskustų pažastų vėliavnešė, tad nuotrauka iš tiesų daugumai tikriausiai kėlė dviprasmiškus ir toli gražu ne estetinius jausmus.

Mes stereotipiškai dejuojam, kad žiniasklaida ir reklama nuolat mus bombarduoja realybės neatitinkančiais jaunystės, tam tikro grožio modelio, liesumo ir seksualumo vaizdais, tačiau ar kasdien mes patys, o dar tiksliau – pačios – nedarome to paties? Kaip reaguotum, jei pastebėtum neskustas kolegės ar draugės kojas, pažastis ar kirkšnis? Jei gerai pažįstama moteris, kurią nuolat esi pratusi matyti su tobulu makiažu, vieną dieną ateitų be jo, ar nepaklaustum, kas atsitiko? Ar nenužvelgi pašaipiu žvilgsniu stambaus kūno moters, su dideliu apetitu valgančios gardaus patiekalo?

Žinoma, neneigiu žiniasklaidos ir reklamos vaidmens formuojant mūsų nuomonę, bet kai nebesame tokios socialiai pažeidžiamos paauglės, ar ne laikas imti mąstyti savo galva? Dažnos iš mūsų mamos ir močiutės nei kojų skusdavo, nei antakių pešiodavo, nei push-up liemenėlėmis krūtis keldavo, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo mūsų tėčius ir senelius sužavėti, dabar gi mada užslinko – ir būkim visos vienodos pagal kažkieno numatytą grožio standartą, užkapokim kiekvieną, jo nesilaikančią?

Neseniai feisbuke nuvilnijo kažkokios šešiasdešimtmetės, dirbančios apatinio trikotažo modeliu, nuotraukos su antraštėmis, kurios neva turėtų mums suponuoti įspūdį, kad amžius nėra riba reklamuoti apatinius, kad gražus kūnas gali būti ne tik dvidešimtmetės, bet ir perkopusios gyvenimo vidurio liniją. Skamba nuostabiai, tarsi iššūkis jaunystės kultui, išskyrus tai, kad ta šešiasdešimtmetė… atrodo tarsi dvidešimtmetė! Mūsų mamos ir močiutės taip pat dėvi apatinius, bet jų kūnai dažnu atveju atrodo kitaip, nes tiek bręsti, tiek senti yra natūralu, ir sulaukus šešiasdešimties atrodyti truputį kitaip nei dvidešimties yra normalu, kiek labiau keista yra dėti visas pastangas, visas jėgas, visus finansus ir visą dėmesį tam, kad sulaukus šešiasdešimties atrodytum kaip dvidešimties, nes tai reiškia, kad tavo prioritetai gyvenime yra… na… riboti?

Yra dar ne viena tema, kuria galėčiau šnekėti apie nemalonią moterų nelygybę vyrų pasaulyje, bet mano tinklaraščio įrašai niekuomet nebūdavo tooookie ilgi, tad pasiliksiu tai kitiems kartams, o šiandien, Moterų solidarumo dieną, tiesiog linkiu kiekvienai iš mūsų ne tik gyventi bei atrodyti taip, kaip mums pačioms atrodo geriausia ir teisingiausia, bet ir leisti kitoms tai daryti. Gerbkime viena kitos unikalumą ir gebėjimą spinduliuoti moteriškumą mums pačioms priimtinais būdais! Su švente!

Pavasariop

2017-03-03

TheGirlOfNature yra atkakliausia mano tinklaraščio skaitytoja, ne pirmą kartą raginanti vėl imti rašyti šį tą daugiau nei vien knygų, filmų ar metų apžvalgos. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad esu įdomi, iš kitos pusės jaučiuosi kalta, kad taip ir neprisiruošiu tiems atviresniems pokalbiams apie kasdienybę.

Neapsikentusi TheGirlOfNature metė man pavasarinį iššūkį – nufotografuoti savo spintą ir keletą rūbų iš jos. Taigi štaigi, mano spinta:

Spinta

Mano suknios pavasariui:

Suknios

Ir kad jau toks spintos pasirodymas įvyko, truputį pablevyzgosiu ta tema.

Kai buvau jaunesnė, nepaprastai prastai jausdavausi, jei buvau priversta dvi dienas iš eilės dėvėti tuos pačius rūbus. Buvau priversta, nes savanoriškai niekuomet to nedarydavau, ir atostogoms kiekvienai dienai vis kitus drabužius susikraudavau, ir kasdienai vis kitą apdarą išsitraukdavau. Rūbų turėjau (ir tebeturiu) pakankamai daug, tad problemų dėl aprangos įvairumo nekildavo, o aš kiekvieną dieną galėjau išreikšti savo nuotaiką ir emocijas per aprangą ir išvaizdą.

Ir va dabar, kai jau nebesu jaunesnė, man viskas kardinaliai pasikeitė. Ryte aš mažiausiai noriu sukti galvą dėl to, ką man rengtis, kaip pintis plaukus ar kuriuos auskarus segtis, daug svarbiau man neskubant gurkšnoti rytinę arbatą, pasišnekučiuoti su sūnumi bei pavėpsoti pro langą į aukštančią dienos pradžią. Keliuosi pakankamai anksti, kad visiems šiems neskubos dalykams turėčiau laiko į valias, o rūbus velkuosi tuos pačius, kaip uniformą (aišku, atsižvelgdama į švaros ir higienos reikalavimus), plaukus rišuosi į uodegą, ir auskarus kaitalioju tik eidama į vakarėlį ar teatrą.

Kaip ir kodėl įvyko šis lūžis, gerokai pakeitęs ne tik mano išvaizdą, bet ir pačią kasdienybę? Tikriausiai atėjo su amžiumi bei dėl keleto įvykių, po kurių pakeičiau požiūrį į save. Skamba banaliausiai, kaip tik įmanoma, bet iš tiesų suvokiau, kad vidinis grožis yra svarbiau už išorinį. Turbūt jau kokie pusantrų metų kaip beveik nebevartoju dekoratyvinės kosmetikos, kai tuo tarpu anksčiau man atrodė neįmanoma išeiti iš namų nepasidažiusiai. Dažiausi nuo ankstyvos paauglystės ir be makiažo jaučiausi visai negraži. Iš pradžių pradėjau nesidažyti eidama į darbą, paskui – ir į pasilinksminimus, galutinis lūžis buvo tuomet, kai savo feisbuko profilio nuotrauką įkėliau tokią, kur aš be makiažo ir ji sulaukė visiškai tiek pat laikų, kiek ir anksčiau visos su. Ne laikais, aišku, grožis matuojamas, bet, žinok, ir ne dekoratyvinės kosmetikos kiekiu ant veido. Kažkaip aš tų visų tušų ir pudrų dar neišmetu, nesakau makiažui griežto ne, niekada, bet jei ir dažysiuos, tai tik dėl žaidimo, kasdienybės paįvairinimo, bet ne dėl to, kad būčiau graži.

TheGirlOfNature, Tavo kilnus tikslas pasiektas – man galvoje jau sukasi dar vienas įrašas, apie stereotipus ir moterų teises… O Tau, kaip ir pati prašei, metu atgal iššūkį – kadangi mano tinklaraščio pavadinimas sufleruoja apie laimės paieškas, noriu, kad tris dienas iš eilės nusistatytum telefone priminimus 10:43, 13:57 ir 19:09 bei užsirašytum, dėl ko tomis akimirkomis esi laiminga. Na, ir paskui su mumis, t..y. skaitytojais, pasidalintum.

2017 m. vasarį žiūrėjau

2017-02-28

Atvykimas (Arrival) – fantastinis filmas apie tai, kaip ateiviai atvyksta į Žemę ir vienai lingvistikos mokslininkei pavyksta ne tik užmegzti su jais ryšį, bet ir išgelbėti pasaulį (bet ne savo ateityje turėsimą dukrą). Filmas toks neva pakankamai įtemptas, nes mokslininkė labai garsiai nerimastingai kvėpuoja. Banaliai atrodo tos paskutinės lemiamos sekundės, per kurias visi jai trukdo, pasaulio likimas kabo ant plauko, o juk visi suprantame, kad vis tiek gėris ir moteriškas protas laimės (prieš brutalią vyrišką jėgą). Šiaip buvo pakankamai įdomu žiūrėti, man visada patinka viskas, kas nors kiek susijęs su pakitusia laiko samprata, tad bendram rezultate 4 balai iš 5.

Aukštuomenės klubas (Café Society) – nuoširdi, miela, linksma ir valiūkiška Woody Alleno romantinė komedija apie auksinius Holivudo laikus ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nostalgiškas ir sentimentalus tų laikų džiazas, tipiški Alleno niekada neužsičiaupiantys veikėjai bei perėjimus tarp jų dialogų užpildantis ramus pasakotojo balsas, gražuolės aktorės, malonūs netikėtumai – žodžiu, viskas, ko reikia nerūpestingam laiko praleidimui. Filmo pagrindinė aktorė Kristen Stewart sudaro žavingai intelektualios moters įspūdį. 3 balai iš 5.

Medžioklė (The Hunt) – daugybę apdovanojimų pelniusi danų psichologinė drama apie vaikų darželio auklėtoją, kuris apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu dėl mažo nekalto vienos mergaitės melo. Filmo esmė nėra išsiaiškinti, kaltas jis ar nekaltas, čia ne trileris ir ne detektyvas, žiūrovui aišku, kad nieko panašaus nebuvo, tačiau visuotinė masinė psichozė, apimanti mažą Danijos miestelį dėl šių įtarimų, kelia nedviprasmiškus jausmus dėl visuomenės nužmogėjimo, dėl to, kas atsitinka, kai emocijos ima viršų. Labai paveiki kino juosta. 5 balai iš 5.

Geltonų plytų kelias – 1993 m. Keistuolių teatro aktorių filmas pagal Ozo šalies burtininko pasaką. Norėjau prisiminti vaikystę ir sūnui šį filmą parodyt. Žiūrint suaugusiojo akimis, labai kliūna mažo biudžeto nulemtos juokingos detalės, bet aktorių entuziazmas, smagios ilgaamžės dainos ir aiškiai išsakoma pagrindinė mintis apie tikslo siekimo svarbą norint išpildyti karščiausius savo troškimus viską atperka. Nežinau net, kaip čia įvertint, nostalgija ir sentimentai daro savo, bet objektyviai žiūrint filmas kaip filmas nėra labai kokybiškas. Tebūnie 4 balai iš 5.

Absoliutus nulis (Absolute Zero) – mokslinės BBC dokumentikos filmas iš dviejų dalių – The Conquest of Cold ir The Race for Absolute Zero, kuriuose pasakojama, kaip mokslininkai tyrinėjo šaltį, kokios įdomiausios ir keisčiausios hipotezės apie jo prigimtį buvo keliamos, kaip pradėti naudoti šaldytuvai, oro kondicionieriai bei termometrai, visiškai pakeitę žmonių gyvenimo būdą. Pirmoji dalis buvo tokia daugiau istorinė, o štai antroji – apie naujausius atradimus bandant suskystinti vandenilį ir helį, apie procesus, kurie vyksta molekulėse priartėjus prie absoliutaus nulio temperatūros – va čia tai kažkas tokio… Kvantai man visuomet susuka protą. 4 balai iš 5.

Kažkur tarp ten ir čia (Somewhere) – na, galvoju, dar kokį Sofios Coppolos filmą pažiūrėsiu, kad nuspręsčiau, ar ji yra viena mano mėgstamiausių režisierių, ar ne. Tai visgi ne. Jau po to Bling Ring abejojau, o po šito filmo galutinai apsisprendžiau. Jis pasakoja apie aktorių, kuris patiria visokius nerimo, tuštybės ir beprasmiškumo išgyvenimus, ypač kai po ilgo laisvo gyvenimėlio pradeda prižiūrėti savo vienuolikmetę dukrą. Kažkaip labai nuobodus man šis filmas pasirodė. 2 balai iš 5.

Bruklinas (Brooklyn) – filmas, nominuotas trims Oskarams, netgi kaip geriausia metų kino juosta! Pasakojama apie merginą, kuri penkiasdešimtaisiais iš Airijos emigruoja į Ameriką, ten įgauna pasitikėjimo savimi, dirba, studijuoja, susiranda vaikiną, paskui dėl artimo mirties grįžta trumpam namo ir jau Airijoje jos taip pat visiems reikia, tad jai sunku nuspręsti, kur geriau (nes anksčiau gimtajame mieste niekam ji nebuvo įdomi). Šiaip, sakyčiau, banaloka meilės istorija, tikrai nieko ypatingo. 3 balai iš 5.

Hugo išradimas (Hugo) – nuostabus steam-punk’inis filmas su tokiais puikiais aktoriais, kaip Ben Kingsley, Sacha Baron Cohen ir  Jude Law, režisuotas paties Martin’o Scorsese. Labai daug krumpliaračių, garvežių ir kitokių mechaninių prietaisų (netgi pats automatonas!), įtraukiantis siužetas, jaudinanti pagrindinė idėja; žodžiu, labai patiko tiek mano keturmečiui (mama, man kažkodėl labai širdis daužosi), tiek man pačiai. Tik vėliau perskaičiau, kad filmas apdovanotas netgi penkiais Oskarais, ir jis tikrai jų vertas. Rekomenduoju! 5 balai iš 5.

Gandrų siuntų tarnyba (Storks) - sūnui taip patiko su manim filmus žiūrėti, kad įkalbėjo dar vienam. Šis jau įspūdžio didelio nepaliko – taip, gražu, smagu, linksma, daug veiksmo, daug juokelių, kaip visuomet, įterpta ir tokių, kuriuos supranta tik suaugę – žodžiu, eilinė animacija šeimai. Maloniai nustebino ir prajuokino lietuviško dubliažo kūrėjai – ta Mesijaus Tu dar negimęs, kurią gandras dainuoja šeimon nešamam kūdikėliui, buvo kažkas tokio! Taip pat patiko, kad filmo pabaigoje rodant, kaip masiškai nešami kūdikiai šeimoms, nepraleista ir lesbiečių pora, ir vieniša mama. O bendrai būtų 3 balai iš 5.