Graham Greene: Neišdildoma žymė

2017-07-05

Graham Greene Neišdildoma žymėO daktare, aš sprendžiu tik iš paviršiaus, panašiai kaip jūs kad braukiate pirštais per odą, nustatydamas diagnozę. Bet mums visiems būtų kur kas geriau, jeigu būtume paviršutiniškesni. Paviršutiniškas požiūris niekam nekenkia, bet jeigu bandyčiau išknisti, kas slypi po noru būti naudingam, tai, ko gera, surasčiau baisių dalykų, o mums visiems geriau patinka kaip tik čia sustoti. Jeigu nesustotume, kas žino?.. Gal tasai baisumas visai netoli paviršiaus. Taigi daug saugiau, kai sprendimas paviršutiniškas. Tada jo gali lengvai atsižadėti. Net jei esi auka.

Norėjau susipažinti su šio garsaus rašytojo kūryba, o Neišdildoma žymė ne vienoje vietoje įvardinama kaip vienas geriausių jo romanų. Ir tikrai – kūrinys brandus, išmintingas, toks doras ir kartu giliai paprastas… Istorija apie žmogų, kuris su amžiumi tampa toks sąžiningas sau, kad pabėga nuo šlovės, bet ne taip lengva vėl iš naujo jos neužsitarnauti, kai jau esi toks sąžiningas. Veiksmas vyksta Afrikoje, smelkiant karščiui – tinka skaityti vasarą, ypač tokią vėsią, kaip pas mus šiemet. Perskaičiau pakankamai lengvai ir susidomėjusi, tačiau neužkabino manęs tiek, kad norėtųsi išsamiau su Graham Greene kūryba susipažinti. Gal dar ne laikas.

Ar ne geriau kęsti kančias, o ne maudulį? Fizinis maudulys erzina mūsų „aš“ kaip moskitų įkandimai. Kuo mums nepatogiau, tuo labiau jaučiame save, o kančia yra visai kas kita. Kartais aš svarstau, kad kančios siekimas ir kančios prisiminimas yra vienintelės priemonės, kurios gali suartinti mus su visa žmogiškąja būtimi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Antuanas de Sent-Egziuperi: Mažasis princas

2017-06-23

Antuanas de Sent-Egziuperi Mažasis princasIš tikrųjų mažojo princo planetoje, kaip ir visose planetose, buvo gerų žolių ir piktžolių. Vadinasi, iš gerų žolių – geros sėklos, o iš piktžolių – blogos sėklos. Tačiau sėklos – nematomos. Jos miega įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti.

Mažasis princas – tokia absoliuti klasika, kad, atrodo, sunku netgi rasti žodžių jo pagyroms ar detalesnei analizei. Jo tobulumas atsiskleidžia per tai, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje skaitydamas šią pasaką – ne pasaką atrandi kažką visiškai naujo, kieno prasmė miegojo alegorijos viduje, kol tinkamas tavo gyvenimo momentas ir įgytos patirtys privertė ją pabusti ir atsiskleisti gražiausiomis spalvomis. Vakar, skaitydama paskutiniuosius knygos skyrius, iš pradžių ėmiau ašaroti, kol galiausiai balsu įsiraudojau. O jei anksčiau manęs kas būtų paklausęs, kaip baigiasi mažojo princo istorija, būčiau nežinojusi, ką atsakyti, nes akcentas man buvo visai ne pabaiga, o kad tikri dalykai matomi širdimi ar kad reikia prisijaukinti savo rožes ir lapes. Žodžiu – tobula knyga, ir jei senokai nebuvai jos atsivertusi/-ęs, pats laikas tai padaryti dabar.

Dabar jau šiek tiek apsiraminau. Tai yra… ne visai. Bet tikrai žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neberadau jo kūno. Jo kūnelis nebuvo toks jau sunkus… Ir aš naktimis mėgstu klausytis žvaigždžių. Tai lyg penki šimtai milijonų žvangučių…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Tahir Shah: Kelionės su pačiu savimi

2017-06-21

Tahir Shah Kelionės su pačiu savimiMano tėvas sakydavo, kad pajusti viską, kas čia vyksta, galima tik vieninteliu būdu – užmerkus akis.
– Įsiklausyk į garsus, kurių šiaip negirdi, – sakydavo jis man, – įkvėpk kvapus, kurių šnervės stengiasi nepagauti… susikaupk, ir tikrovė tau atsiskleis.
Dar nėra buvę, kad ši pamoka man nepadėtų.

Prieš keletą metų skaityta Tahir‘o Shah‘o knyga Kalifo rūmai paliko ne kokį įspūdį, bet dabar vieną dieną pajutau tokį klaikų kelionių ilgesį ir kaip tik po ranka pasitaikė šio autoriaus knyga apie keliones, tad čiupau ir visai maloniai praleidau laiką ją skaitydama. Rašytojas ir tyrinėtojas kviečia ne tik pasinerti į nuotykius skirtinguose kontinentuose, bet ir gilinasi į socialines problemas, atskleidžia nepaprastai likimo, kitų asmenų ar negailestingų kultūros tradicijų nuskriaustų žmonių gyvenimo istorijas, akcentuodamas moterų teisių padėtį trečiojo pasaulio šalyse. Šokinėjame iš Pietų Amerikos džiunglių į Indiją, iš Afrikos trobelių – į pietines JAV valstijas, žavimės Maroku ir leidžiamės užburiami arabiškos kultūros turtų grožio. Man patiko.

Labiausiai mane žavi, kad pasaulis dovanoja mums brangakmenį būtent tada, kai žino, jog esame pasirengę jį priimti. Lygiai taip pat galima sakyti, kad mus iš visų pusių supa brangenybės, tačiau tik tokios, kurias ateinančiomis dienomis ir metais paversime veiksmingomis, suvokę jas kaip ypatingas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Norvegų pasakos

2017-06-15

Norvegų pasakosKai juodu bėgo per mišką, pamatė, kad aukso miškas dar tankesnis nei buvo sidabro miškas. Juo toliau juodu ėjo, juo miškas darėsi tankesnis ir vešlesnis. Karalaitė pamanė, kad juodu niekaip neprasibraus per tą mišką. Bijodama ką nors nuskinti, ji sukiojosi ir lankstėsi, kad nenulaužtų nė šakelės, stūmė jas rankomis į šalį, bet šakos kapojo jai per akis, tad ji pagaliau nieko nebematė ir netyčia nuskynė aukso obuolį.

Kokias knygas su sūnumi prieš miegą skaitysim, renkamės demokratiškai – jis pasiūlo, aš pasiūlo, abu nusprendžiam. Aš dabar pasišovusi jį su vaikų literatūros klasika supažindinti, o jis šast – noriu šitos, norvegiškų pasakų… Perskaičius Estés Bėgančias su vilkais į pasakas žiūriu visiškai kitaip, giliau ir išmintingiau, tad skaityti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga bei prasminga. Beveik visos pasakos iš esmės yra tokios pačios, kaip ir lietuviškos, tik vietoj slibinų norvegai kaunasi su troliais, o trečias brolis Jonas įgauna Peldžiaus vardą. Džiaugiuosi, kad sūnaus dėka vėl įsivėliau į teisingą, stebuklų kupiną ir gyvenimo tiesas atveriantį pasakų pasaulį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Elaine N. Aron: Itin jautrus vaikas

2017-06-05

Elaine N. Aron Itin jautrus vaikasKai dar nė nenutuokiau, jog auginu itin jautrų vaiką, žinojau tik tiek, kad jis yra „kitoks“. Mano sūnus buvo supratingas, nepaprastai kūrybingas, sąžiningas ir atsargiai reaguojantis į naujas situacijas. Jį lengvai įskaudindavo kiti vaikai, jis nemėgo šiurkščių žaidimų, įskaitant sportinius, ir emocinės įtampos. Jį auginti buvo sunku vienais aspektais, lengva kitais, bet jis visada išsiskirdavo, net jei tai tebūdavo nenoras prie ko nors prisijungti. Tad aš suformulavau šūkį, su kuriuo jus supažindinau įvade: kad turėtum nepaprastą vaiką, privalai norėti turėti nepaprastą vaiką.

Atsimenu, kažkada šnekėjausi, tiksliau susirašinėjau su viena mergina apie gyvenimą keičiančias knygas ir ji parašė, kad knygos jos požiūrio į gyvenimą nekeičia apskritai. Man tai nuskambėjo keistokai, nes aš praktiškai ir skaitau daugiausia dėl to, kad pakeisčiau bei praplėsčiau savo požiūrį. Žinoma, tokių knygų – perlų pasitaiko ne taip jau dažnai (ir džiaugiuosi dėl to, per spartūs pokyčiai sukeltų stresą), bet ši knyga, apie itin jautrius vaikus, yra geriausia, kokią aš perskaičiau apie vaikų auklėjimą iki šiol, ji man atvėrė akis ir leido visiškai kitaip pažvelgti į savo sūnų. Iki šiol tiek iš aplinkinių girdėjau, tiek pati mačiau, kad jis yra šiek tiek kitoks nei dauguma vaikų – esu girdėjusi ne vieną rekomendaciją ir į medikus dėl to kreiptis, o dabar pagaliau nušvitau, nes perskaičiau knygą apie jį – itin jautrų vaiką.

Bet tai yra IJV ypatybė, kuria tėvai turėtų būti ir patenkinti. IJV rečiau iškrinta iš medžio, pasiklysta, patenka po automobilio ratais, rečiau linkę bandyti rūkyti ir rečiau nukenčia nuo netekusių pusiausvyros suaugusiųjų. Jūs perspėjote juos dėl galimų pavojų, ir jie tikrina kiekvieną nepažįstamą situaciją norėdami išsiaiškinti, ar tokių pavojų yra. Dar geresnė padėtis jaunuolių atveju. Jie yra geresni vairuotojai (arba išvis nevairuoja – mano sūnus nenorėjo prisiimti šios didžiulės atsakomybės iki jam sukako dvidešimt septyneri). Jie atsargiai žiūri į narkotikus, seksą, teisės pažeidimus ir į tuos, su kuriais bendrauja.

Didelis jautrumas nėra kažkoks sutrikimas, tai tiesiog temperamento savybė, turinti tiek nemažai pliusų, tiek minusų, būdinga 15-20 procentų žmonių bei gyvūnų. Aš ir pati esu itin jautrus asmuo, taigi ši knyga man padėjo daug geriau pažinti save, ir tas savybes, kurias anksčiau negatyviai nurašydavau neurotiškumui ar kitoms patologinėms būklėms, dabar daug tiksliau priskiriu dideliam jautrumui. Jei perskaičiusi/-tęs šį knygos aprašymą pagalvojai, kad Tavo vaikas arba Tu pati/-s esi itin jautrus asmuo, didelė tikimybė, kad taip ir yra. Tuomet vienareikšmiškai rekomenduoju arba šią knygą, arba kitą šios autorės kūrinį – Itin jautrus asmuo. Taip pat būtų puiku, jei šią knygą perskaitytų visi pedagogai, nes neišvengiamai jų grupėje ar klasėje yra bent keli itin jautrūs vaikai.

Tokio amžiaus IJV būdingas kažkoks ypatingas tyrumas, pasitikėjimas, šviežumas ir linksmumas. Jūsų vaiko pastabos jus privers didžiuotis, džiaugtis ir kvatoti. Šiuo gyvenimo tarpsniu jūsų IJV jus mylės taip, kaip jau niekada daugiau nemylės. (Puikiai prisimenu tą akimirką, kai mano sūnus paskutinį kartą atsisėdo man ant kelių, kad jį apkabinčiau – beje, tada jam buvo šešeri. Aš supratau, jog tai yra paskutinis kartas, ir juo mėgavausi.) Taip, su mažais IJV būna daug vargo. Bet jie ir tokie nuostabūs. Tad branginkite šiuos neįkainojamus metus ir jais mėgaukitės.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Astrid Lindgren: Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo

2017-06-02

Astrid Lindgren Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogoBrėško, lauke buvo labai gražu: dangus toks mėlynas, koks būna tik pavasarį; namai, kaip visados temstant, atrodė kažkokie paslaptingi. Apačioj žaliavo parkas, kur dažnai žaisdavo Mažylis, o nuo aukštų tuopų kieme dvelkė malonus, stiprus lapų kvapas.
Tokį vakarą tik stogais vaikščioti. Pro atlapus langus sklido įvairiausi garsai ir triukšmas: tyliai šnekučiavosi žmonės, verkė ir juokėsi vaikai, virtuvėje tarškėjo mazgojami indai, lojo šuo, klenksėjo pianinas. Kažkur sutratėjo motociklas, o kai jis nurūko ir nutilo, sukaukšėjo arklio kanopos ir nubildėjo vežimas.

Skaitymas vaikui, mano giliu įsitikinimu, yra privalomas kasdienis ritualas, visapusiškai lavinantis ir ugdantis mažojo klausytojo intelektą, vaizduotę, kūrybiškumą, kalbą, socialinius įgūdžius, ir dar daug kitų gerų funkcijų atliekantis. Nežinau, kiek dešimčių knygų jau esu sūnui perskaičiusi, tik va kažkodėl jų neaprašinėjau, bet juk niekuomet nevėlu pradėti, ar ne?

Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo – stora knyga, netoli penkių šimtų puslapių, sudaryta iš trijų didelių dalių, kurios Švedijoje buvo leidžiamos kaip atskiros knygos. Kaip keistai iš naujo žiūrėjosi vaikystėje ne kartą matytas filmukas, kuriame surinktos padrikos pavienės detalės iš šių literatūros kūrinių!

Knygoje meistriškai perteikiami sumanaus, atsakingo ir jautraus berniuko išgyvenimai ir pasakojama apie jo priešingybės – nutrūktgalviško, kūrybingo, bet nelabai protingo Karlsono – išdaigas. Situacijos dažnai sprendžiamos ar pačios išsisprendžia netikėtai; yra ir nelaimingų pabaigų, ir trilerio elementų, ir netgi sėkmingos meilės istorija. Puiki knyga smalsiems vaikams, ir tikrai nenuobodi ją skaitantiems suaugusiems. Ne veltui klasika!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Rabindranatas Tagorė: Lyrika

2017-05-31

Rabindranatas Tagorė LyrikaMano geismų daug ir mano šauksmas graudulingas, tačiau tu visada gelbėjai mane, griežtai atsisakydamas juos įvykdyti, ir ši rūsti tavo malonė nuolatos brandino mano gyvenimą.

Kai nuo visų romanų dramų ir profesinės literatūros peripetijų norisi pasinerti į vasarišką atostogų nuotaiką, nėra nieko geriau nei jausminga poezija. Skaičiau šią mažą knygą Juodkrantės pajūryje ir Druskininkų pušynuose, ir tai, tikriausiai, kūriniui suteikė dar daugiau žavesio.

Mes nenuklystame nuo žodžių į amžiną tylėjimą; mes netiesiame rankų į tuštumą, siekdami nepasiekiamų dalykų.
Gana mums to, ką duodam ir ką gaunam.
Mes neišsunkėme džiaugsmo iki paskutinio lašo, kada ištrykšta skausmo vynas.
Ši mudviejų meilė paprasta kaip daina.

Nors Tagorė bengalų kalba rašė savo eilėraščius kruopščiai rimuodamas, jis pats juos į anglų kalbą išvertė laisvomis eilėmis, tokiu būdu jie išversti ir į lietuvių kalbą. Knygą sudaro keturios poezijos rinktinės, kurių kiekviena kalba apie skirtingą gyvenimo etapą – vaikystės prisiminimus, jaunystės meilę, darbus ir mintis viduriniame amžiuje bei gyvenimo prasmės apmąstymą prieš mirtį. Beje, už paskutiniąją rinktinę – „Gitandžali“ – poetas gavo Nobelio premiją.

„Iš kur aš atėjau, kur tu radai mane?“ – paklausė kūdikis savo motiną.
Jinai prispaudė kūdikį prie krūtinės ir jam pro ašaras šypsodama atsakė:
„Tu glūdėjai mano širdyje slapčiausiu troškimu, o mylimasis.
Tu buvai lėlėse, kuriom vaikystėje žaidžiau; ir kai kas rytmetį iš molio aš lipdydavau pavidalą savo dievaičio, tada aš kurdavau ir kurdavau iš naujo vis tave. <…>“

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Giedrius Vilpišauskas: Virtuvės užkariavimo menas

2017-05-16

Giedrius Vilpišauskas Virtuvės užkariavimo menasPrisiminkite, kaip dažnai recepte perskaitote tokį nurodymą: kepkite svogūnus keptuvėje dešimt minučių, kol gražiai pagels iki auksinės spalvos. Atrodytų, nieko ypatingo, paprasta instrukcija. Tačiau man iš karto kyla net ne vienas, o daugybė klausimų. Kodėl svogūnus reikia kepti būtent dešimt minučių, kodėl ne aštuonias ir ne dvylika? Kokioje keptuvėje, didelėje ar mažoje, ir koks skirtumas? Kodėl būtent kol pagels iki auksinės spalvos ir kaip atrodys tas svogūnų auksas? Kas pasikeis, jeigu į patiekalą sudėsiu ne pageltusius, o tik truputį – iki skaidrumo – pakepintus svogūnus?

Kai mylimasis užsiprašė šios knygos dovanų, prisipažinsiu, žiūrėjau į tai skeptiškai. Yra namie ne viena kulinarinė knyga, tik niekas jų nenaudoja – prireikus informacijos apie tai, kaip gaminti vieną ar kitą patiekalą arba ieškant įdomesnio recepto varianto juk visuomet kreipiamės į jo didenybę internetą. Bet ką gi, nupirkau, padovanojau, dabar dar gi pati perskaičiau – ir galiu drąsiai teigti, kad ši knyga verta kiekvieno į ją investuoto cento! Jau dabar tenka jos viršelį karts nuo karto pavalyti nuo maistuotų pirštų, nes gaminant kažką vis atsiverti pasitikslinti – o kaip ten Vilpišauskas rašė kad geriau daryt?

Matematinis mąstymas virtuvėje netinka. Maisto gaminimą reikia išmokti vertinti kaip meną ar bent jau kaip amatą, kur galioja savos taisyklės. Visų jų galima nesunkiai išmokti, taip pat gana nesunku paaiškinti ir kam jų reikia.

Tai ne receptų knyga, o pačių virtuvės pagrindų, bazinių kulinarijos ir konditerijos principų, kuriuos tinkamai išmanant ir kiaušinienę sugebėsi daug gardesnę išsikepti, ir bulvių košę puresnę susigrūsti. Žinant pagrindus galima toliau ir aukščiau keliauti, suvokiant keptuvėje ir orkaitėje vykstančius procesus daug lengviau bet kurį internete rastą receptą tinkamai įgyvendinti. Žodžiu, knyga nepaprastai naudinga, o ir parašyta labai lengvai skaitomu stiliumi, tad mano rekomendacijos kiekvienam – tiek visiškam virtuvės naujokui, tiek patyrusiam senbuviui – šimtaprocentinės.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Brené Brown: Netobulumo dovanos

2017-04-28

Brené Brown Netobulumo dovanosMintis, jog galime rinktis būti autentiški arba ne, nuteikia mus ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Mes jaučiame džiaugsmą, nes vertiname tikrumą ir natūralumą. Daugeliui iš mūsų patinka šilti, paprasti, atviri žmonės ir mes trokštame būti tokie patys. Mes jaučiame neviltį, nes, netgi daug nemąstydami, daugelis iš mūsų suprantame, kad elgtis autentiškai visuomenėje, kuri diktuoja mums viską pradedant tuo, koks turi būti mūsų svoris, ir baigiant tuo, kaip turi atrodyti mūsų namai, yra be galo sunkus žingsnis.
***
Aukoti tai, kas esame, dėl to, ką apie mus manys kiti žmonės, tiesiog neverta. Tiesa, ugdydami autentiškumą galime sukelti šiek tiek skausmo aplinkiniams, bet galiausiai ištikimybė sau yra geriausia dovana, kokią tik galime padovanoti mūsų mylimiems žmonėms. Kai lioviausi stengtis visiems būti viskuo, galėjau skirti daugiau laiko, dėmesio, meilės ir artumo savo artimiesiems.

Apie Brené Brown ir nuostabias jos knygas esu skaičiusi ir girdėjusi ne iš vieno šaltinio, kurio nuomonę gerbiu ir kuria pasitikiu. Tad vis magėjo pačiai išbandyti, ar jos tikrai tokios nuostabios. Deja, manęs šioji nesužavėjo. Net nežinau kodėl. Nėra joje jokių nesąmonių, nepagrįsto motyvacinio šlamšto ar nusisvaigimų į kitas dimensijas, autorė – patikima mokslininkė, ir tai jaučiasi jos kalboje, tačiau knyga, nors ir parašyta jautriu asmeniniu stiliumi, nepalietė manęs, nesuteikė kažkokių ypatingesnių įžvalgų ir apskritai, sakyčiau, nieko naudingo man nedavė.

Džiaugsmas yra toks pat dygus ir aštrus kaip ir bet kuri neigiama emocija. Karštai ką nors mylėti, visa širdimi kuo nors tikėti, sveikinti kiekvieną prabėgančią akimirką arba rinktis gyvenimo būdą, nesuteikiantį jokių garantijų, tai rizikingi žingsniai, susiję su pažeidžiamumu ar net skausmu. Jei nebesugebame iškęsti nemalonių jausmų, prarandame ir džiaugsmą.

Knygoje autorė pasakoja asmeninę istoriją apie gėdos ir perfekcionizmo įveikimą, autentiško gyvenimo paiešką, visas įžvalgas, kurias ji patyrė tiek kaip žmogus, tiek kaip mokslininkė, nagrinėdama šiuos jautrius ir asmeniškus mūsų vidinio gyvenimo aspektus. Jokių patarimų apie tai, kaip reikėtų įveikti ar skatinti tam tikras jausenas ir elgsenas, rašytoja nepateikia, tačiau galbūt kai kuriems skaitytojams padeda vien žinojimas, kad jie nėra vieninteliai tai patiriantys? Tačiau, pasikartosiu, nors knyga ir profesionaliai išdėstyta, manęs jos žodžiai niekaip nepaveikė.

Vidinė tyla nėra dėmesio sutelkimas į nieką, tai greičiau emociškai tuščios, rūpesčių nepripildytos erdvės sukūrimas ir leidimas sau jausti, mąstyti, klausti ir svajoti. Kai tik liausimės įsivaizdavę, kaip turėtų atrodyti vidinis tylėjimas, ir rasime būdą atlaisvinti savo prote šiek tiek erdvės, lengviau galėsime atverti širdį ir nugalėti kitą kliūtį vidinės tylos link baimę. Kartais tai gali būti didžiulė, siaubinga baimė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Michel Houellebecq: Pasidavimas

2017-04-17

Michel Houellebecq PasidavimasMuzika lygiai taip pat kaip ir literatūra gali sukrėsti, sukelti emocinį lūžį, aukščiausio laipsnio liūdesį ar ekstazę. Dailė, kaip ir literatūra, gali iššaukti nuostabą, pakeisti mūsų pasaulio suvokimą. Tačiau tik literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujybe, su visu jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais; su tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ar atstumia. Tik literatūra leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį, gilesnį netgi nei per pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.

Labai reali ir labai artimu laiku galinti realizuotis distopija apie tai, kaip Europą užvaldo islamas. Ir ne Islamo valstybės teroristai užgrobia valdžią, o Prancūzijoje demokratiškų rinkimų keliu musulmoniška partija išrenkama. Tačiau knyga labiausiai įdomi ne politiniais niuansais, o tuo, kaip perversmas ir galiausiai pasidavimas įvyksta išsilavinusio prancūzo, universiteto dėstytojo, galvoje – kaip iš uolaus ateisto jis atsiverčia į islamą.

Taktiškai tylėjau; kai tylime taktiškai, žvelgdami pašnekovui į akis, sudarydami įspūdį, jog tikime jų žodžiais, žmonės kalba. Jiems patinka, kai jų klausomasi, – tai žino visi tardytojai; tardytojai, rašytojai, šnipai.

Moterims pamažu, patyliukais atimama teisė į švietimą, vyrai vėl įsiviešpatauja, kaip ir buvo gyvenama Europoje Viduramžiais, Krikščioniškosios bažnyčios klestėjimo laikotarpiu. Labai realu, kad islamas greitu metu išgyvens savo gražiausius metus ir tai darys ne tik arabiškuose kraštuose… Baisu, bet tikrai realu. Žodžiu, šis romanas priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pagrįstai išsigąsti.

– Esmė ta, – tęsė Redižė, – kad didžioji dalis žmonių gyvena nesirūpindami dėl šių klausimų, juos laiko pernelyg filosofiškais; apie juos mąsto tik tie, kurie susiduria su tragedija – sunkia liga, artimo žmogaus mirtimi. Iš tikrųjų taip yra Vakaruose; nes likusiame pasaulyje būtent dėl šių klausimų žmonės miršta, žudo vienas kitą, pradeda kruvinus karus – ir taip nuo pat žmonijos pradžios: žmonės tarpusavyje kovoja dėl metafizinių klausimų, o ne dėl demografinio augimo rodiklių, ir net ne dėl medžioklės plotų pasidalinimo. Tačiau iš tiesų ateizmas nėra tvirtai įsišaknijęs net ir Vakaruose. Kai su žmonėmis kalbu apie Dievą, paprastai pradedu parodydamas jiems knygą apie astronomiją…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.