• Renginiai


    Rašymo terapija

    Moters kelionė

    Kūrybinis nuotykis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Giluminis atsipalaidavimas

  • Ruth Ozeki: Knyga laiko būčiai

    2021-01-04

    Mušdama būgną jauti, kada BUM pasigirsta vos vos per vėlai, nes visą dėmesį esi sukaupusi į plonytę tylos ir triukšmo ribą. Pagaliau aš pasiekiau tikslą ir atsikračiau nuo vaikystės turėtos žodžio “dabar” manijos, nes būgnas gali tai padaryti. Mušdama būgną, pati kuri tą DABAR, ir tyla tampa garsu, tokiu milžinišku ir gyvu, kad, atrodo, įkvepi debesis ir dangų, o tavo širdis tarsi lietus ir griaustinis.
    Džiko sakė, jog tai yra laiko būties paslaptis. Garsas ir begarsybė. Griaustinis ir tyla.

    Kažkaip per Naujuosius pamirštu sau ir kitiems palinkėti tokio dalyko, kaip nuostabios knygos. Atrodo, skaitymas – toks paprastas, daug resursų ir jėgų nereikalaujantis pomėgis, toks kasdieniškas ir dėl to įprastas. Tačiau kai pasvarstau, kiek daug įkvėpimo, pozityvių emocijų ir netgi teigiamų gyvenimo pokyčių dovanoja geros knygos, norisi linkėti ir linkėti – tobulų skaitinių Tau! Ir man, žinoma! Tokių, pavyzdžiui, kaip Knyga laiko būčiai.

    Esu nepaprastai laiminga Naujuosius pradėdama tokiu puikiu, įkvepiančiu, pakylėjančiu, giliu, lengvai skaitomu ir smegenų vingius pakutenančiu kūriniu.

    Knyga laiko būčiai

    Anksčiau to nesupratau, nes laiką įsivaizdavau miglotai ir nekonkrečiai, bet dabar, kai mirtis neišvengiama, aš galop suvokiau jo žodžių prasmę. Mūsų, žmonių, kūnas nuolatos pasirodo ir vėl dingsta, akimirka po akimirkos, nepaliaujamai, ir tas nepaliaujamas radimasis ir mirimas yra tai, ką mes patiriame kaip laiką ir būtį. Tai nėra atskiri dalykai. Tai viena esatis, ir netgi per dalį sekundės mes turime galimybę pasirinkti ir pasukti įvykių eigą, kuri gali mus nuvesti prie tiesos suvokimo arba nukreipti nuo jos šalin. Kiekviena akimirka yra be galo reikšminga visam mūsų pasauliui.

    Autorės bendravardė rašytoja, gyvenanti Kanadai priklausančioje saloje, pakrantėje randa japonės paauglės dienoraštį, kuriame ši pasakoja savo istoriją, ruošdamasi nusižudyti. Romanas vingiuoja tarp Rutos, skaitančios ir nagrinėjančios radinį, bei Nao, patiriančios patyčias mokykloje ir vasarai keliaujančios pas prosenelę vienuolę, pasakojimų. Į juos taip pat įsiterpia prosenelės sūnaus, kamikadzės, žuvusio per Antrąjį pasaulinį, dienoraštis ir laiškai, Rutos santykiai su vyru ir mama, kuri jau mirusi.

    Romane autorė skaitytoją moko medituoti, gilinasi į kvantinės mechanikos teorijas, kelia sąžinės, doros, asmeninės atsakomybės dilemas, ir visa tai taip natūraliai, organiškai ir švelniai sulieja į vieną kūrinį, kad net šiurpuliukai iš malonumo bėginėja. Žinoma, esu subjektyvi – man sunku atsispirti, kai nagrinėjami laiko būties klausimai; laikas mane žavi ir stebina savo takumo savybėmis.

    Nuoširdžiai rekomenduoju tiems, kas pasiilgo gilaus, intelektualaus, tačiau kartu nepaprastai jautraus ir švelnaus literatūros kūrinio.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

    2020-ųjų viršūnės

    2020-12-31

    Kaip ir (beveik) kasmet, paskutinę metų dieną noriu apžvelgti ir apibendrinti praėjusius metus. Tai mano ritualas, leidžiantis aiškiau suvokti laiko tėkmę, įverti gyvenimo pokyčius ir vėliau prisiminti tai, kas man kadaise buvo svarbu.

    Knygos

    Metų knyga. 2019-aisiais mano skaitiniuose dominavo saviugdos literatūra, o štai 2020-aisiais vėl grįžau prie grožinės. Perskaičiau nemažai itin storų knygų – anksčiau mane tokios gąsdindavo savo apimtimi, o dabar mėgaujuosi ilgiau trunkdančiu nyriu į vieną istoriją.
    Labiausiai iš šiemet perskaitytų patiko

    Marina Abramović: Eiti kiaurai sienas
    Rasa Ambraziejienė: Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės
    Kazuo Ishiguro: Neleisk man išeiti
    Hannah Kent: Paskutinės apeigos
    Veronika Urbonaitė-Barkauskienė: Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

    Visos tokios skirtingos, tiek tematika, tiek laikmečiu, tiek geografija, beveik visos parašytos moterų autorių. Na, jei reikėtų išrinkti vieną vienintelę, 2020-ųjų metų knyga paskelbčiau… Paskutines apeigas!

    Pajūrys

    Metų filmas. Nesu didelė kino gerbėja, filmų nedaug šiemet žiūrėjau. Labiausiai įsiminė

    Atpirkimas (Atonement)
    Nematomosios (Les Invisibles)
    Naktiniai gyvuliai (Nocturnal Animals)
    Omaras (Lobster)
    Parazitas (Parasite)

    Ir iš šių penkių nominuotųjų nugalėtoju skelbiu… Naktinius gyvulius!

    Meditacija

    Metų įvykis. Šiemet pasidariau dvi tatuiruotes, kuriomis labai džiaugiuosi! Kažkaip visuomet norėjau pasipuošti savo kūną tuo, kuo, pasak gerb. Drukteinio, elitui puoštis nedera – kaip gerai, kad į elitą nepretenduoju. Bet visuomet galvodavau – o kas, jei vėliau man tie piešiniai atrodys kvailoki, banalūs, nepatiks… Šiemet tariau sau – kada, jei ne dabar? Ar kai man bus septyniasdešimt, jau galėsiu tvirtai nuspręsti, ką išsitatuiruoti?

    Dar tokie metų įvykiai, nepasakyčiau, kad malonūs patys savaime, nes su gydytojų paslaugomis susiję, bet pasekmės malonios – dantų kabių nuėmimas ir inksto operacija. Abu įvyko iš karto po pirmojo karantino, džiaugiuosi, kad sklandžiai tuomet viskas susidėliojo.

    Rugsėjį nusikirpau plaukus ir persidažiau juos natūralia savo plaukų spalva. Mėgstu keisti šukuosenas, tad pokyčiais, žinoma, džiaugiuosi. Toks nuostabus lengvumo jausmas apima nusikirpus, vien dėl jo verta ilgai augintis plaukus!

    Na, pasaulyje šiemet turbūt mažai liko žmonių, kurių nepalietė Covid-19 pandemija. Metų įvykiu pavadinčiau ne patį virusą, o perversmą žmonių galvose, kurį  jis sukėlė – apie gyvenimo neprognozuojamumą, apie gebėjimą prisitaikyti, apie bendrystės, kūrybiškumo ir pozityvumo svarbą. Mano stichijomis visuomet buvo namai ir gamta, o namų ir gamtos niekas neuždarė, tad didelių pokyčių karantinas man neatnešė – na, tik kad vaikai namuose visuomet šalia, tad mažiau mano taip mėgiamos tylios vienatvės.

    Dreverna

    Metų vaizdas. Šio įrašo iliustracijoms parinkau man labiausiai patinkančias šiųmetines nuotraukas. Jos puikiai atspindi mane, kai esu laiminga – namuose ir gamtoje. O jei namuose – tai vis tiek šalia augalų. Iš šių penkių pačiu geriausiu Metų vaizdu skelbiu esantį virš šių žodžių – čia mylimasis nufotografavo mane Drevernoje. Likau absoliučiai sužavėta šia vieta, būtinai kada nors (tikiuosi, jau kitąmet) čia paatostogausiu!

    Metų atostogos. Šiemet beveik visą vasarą praleidau sode. Taip pat atostogavau Aukštadvaryje, Ventspilyje, Palangoje. Pastarojoje lankiausi po labai ilgo laiko – kičinė žmonių prigrūsta Basanavičiaus gatvė tikrai kelia siaubą, o ne atsipalaidavimo pojūtį, bet šįkart gyvenome tolokai nuo centro, prie jūros, tad tų baisumų daug neteko patirti, o lietingą dieną aplankytas žiemos sodas Kretingoje paliko neišdildomą įspūdį! Ventspilis – tobulas miestas atostogoms su vaikais, pati visur aikčiojau iš nuostabos, kaip puikiai galima sukurti mažiesiems rojų žemėje. Na, bet Metų atostogomis skelbiu poilsį Aukštadvaryje ant ežero kranto – kuo mažiau žmonių, civilizacijos ir miesto šurmulio, kuo arčiau gamtos, tuo puikiau jaučiuosi.

    Metų muzika. Šiemet nauja muzika visai nesidomėjau, klausiausi to, ką jau seniai mėgstu. Net galiu sakyti – myliu: Sona Jobarteh, Club 8, Devendra Banhart. Daugiausia kartų klausyta daina – Astos Krikščiūnaitės ir Subtilu-Z atliekamos Mėlynos gatvelės. Nors gal ne – telefono melodija visus šiuos metus buvo ir Metų daina skelbiama… Devendros Banhart Love Song!

    Augalai

    Metų atradimas. Šiemet mano namai pamažu tapo vadinamosiomis miesto džiunglėmis – nuo keliolikos turėtų augalų vazonuose perėjau prie bene aštuoniasdešimt. Augalai džiugina kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, man pati geriausia meditacija yra tyliai sėdėti ir jais grožėtis. Žinoma, norint tinkamai prižiūrėti skirtingų rūšių augintinius, reikia pakankamai informacijos, tad teko gerokai praplėsti savo žinių bagažą botanikos tema.

    Pradėjau gamintis kombučą! Atrandu naujus skonių derinius, mėgaujuosi fermentuotais burbuliukais.

    Nusipirkau ir išmokau groti kalimba. Ilgą laiką svajojau mokėti groti kokiu nors instrumentu. Prieš kelerius metus nusipirkau ukulelę, tačiau nepavyko normaliai su ja susidraugauti. O su kalimba – pavyko! Jau išmokau neblogai kelias dainas, šiuo nuostabiu instrumentu susižavėjo ir noru juo groti užsikrėtė mano sūnus ir mano mama. Kalimbos skambesys man kažkoks mistiškai dangiškas – kartais tiesiog pirštais braukau per klavišus, grodama bet ką, vis tiek man skamba maloniai.

    Jeigu kas nors būtų toks žiaurus ir iš šių trijų dalykų leistų pasilikti tik vieną, pasirinkčiau augalus, tad turbūt juos ir skelbiu Metų atradimu.

    2021-aisiais visiems ir tuo pačiu sau linkiu kūrybingumo, spontaniškumo ir vidinės laisvės. Šių dalykų negali sustabdyti ar uždaryti jokie karantinai, jokios pandemijos. Būkime laisvi!

    ***

    Pernykštė metų apžvalga – čia. O po ja rasi sąrašą ankstesnių metų apžvalgų.

    Min Jin Lee: Pačinko

    2020-12-28

    Modzasu neįsivaizdavo, kaip visą laiką ištverti šitaip tylint, – jam būtų stigę pačinko salono šurmulio. Jis mėgo visas savo stambaus, triukšmingo verslo dalis. Tėvas, presbiterijonų kunigas, tikėjo dieviškuoju planu, o Modzasu tikėjo, kad gyvenimas – kaip šis žaidimas, kuriame žaidėjas gali sureguliuoti rankenėles, bet vis tiek tikėtis nežinomų veiksnių, kurių negali valdyti. Jis suprato, kodėl klientai nori žaisti žaidimą, kuris atrodo nesąžiningas, bet kuriame taip pat lieka vietos atsitiktinumui ir vilčiai.

    Storas romanas apie korėjiečius Japonijoje. Kaip ir daugumoje šalių, ne vietinės tautybės gyventojų padėtis nėra lengva ir smagi – jie diskriminuojami darbe, iš jų vaikų šaipomasi mokykloje, jiems žymiai sunkiau prasimušti gyvenime. Gimę ir augę svetimoje šalyje, aprašomi korėjiečiai nenori grįžti į prosenelės kraštą, kuri per tą laiką, kol jie gyveno Japonijoje, iš vienos valstybės tapo dviem, nualinta karo dar labiau nuskurdo ir pailso.

    Pačinko

    Knygoje pasakojama kelių kartų istorija, žvelgiant į tą pačią situaciją iš skirtingų veikėjų pozicijų, taigi skaitytojas gauna puikią galimybę susidaryti įspūdį apie subtiliausias psichologijos įmantrybes, kaip žmonėms tie patys dalykai gali atrodyti visiškai kitokie. Pats romanas kuriamas itin paprasta, kasdiene kalba – nėra gilių išvedžiojimų, sudėtingų literatūrinių reveransų bei technikų – tiesiog iš eilės pasakojama istorija. Kaip fonas natūraliai atsiskleidžia kultūrinis Korėjos ir Japonijos peizažas, neišvengiamai lemiantis ir santykius tarp šeimos narių.

    Rekomenduoju tiems, kas pasiilgo paprasto, nuoširdaus, lengvai skaitomo pasakojimo su egzotiškais rytietiškais prieskoniais, ir kurių negąsdina faktas, kad knygą sudaro šeši šimtai puslapių.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Yaa Gyasi: Auksinės šaknys

    2020-12-16

    - Visi mes dažniausiai silpni, – galiausiai pasakė. – Pažiūrėk į kūdikėlį. Gimęs iš motinos, iš jos jis mokosi valgyti, vaikščioti, kalbėti, medžioti, bėgioti. Nieko naujo neišranda. Tiesiog tęsia tai, kas sena. Taip mes visi ateiname į šį pasaulį, Džeimsai. Silpni ir bejėgiai, beviltiškai trokšdami išmokti būti žmonėmis. – Ji jam nusišypsojo. – Bet jei mums nepatinka žmogus, kuriuo išmokome būti, ar turime sėdėti prie fufu ir nieko nedaryti? Manau, Džeimsai, kad galbūt įmanoma išrasti ją nors nauja.

    Milžiniškų žmonijos klaidų ir tragedijų mastą gali suvokti tik empatiškai išjausdamas asmenines istorijas. Taip, statistika baugina, bet kelios dešimtys čia ar ten milijoniniuose skaičiuose atrodo nereikšmingos. Tuo tarpu kai išgirsti konkrečių žydų ar afrikiečių šeimų pasakojimus, holokaustas ar prekyba vergais, vėliau rasizmas ir segregacija suskamba visiškai kitaip. Taip jautriai, kad nebežinai, kur dėtis iš vidinio skausmo, klaikios neteisybės pojūčio ir bendražmogiškos kaltės.

    Auksinės šaknys

    Nuostabiame Yaa Gyasi romane aprėpiama septynių kartų istorija, kuri prasideda XVII a. Afrikoje, Auksiniame krante, iš kurio vyko prekyba vergais, nukeliauja iki Amerikos, kur apkeliavusi didžiulį kančios pilną ratą grįžta namo, į Afriką, į Ganą.

    Ne kartą skaitant tikrąja to žodžio prasme per kūną bėginėjo šiurpuliukai, knyga puikiai suręsta ir sukonstruota, veikėjų (kurių tikrai nemažai) paveikslai gyvi ir įvairūs, nėra banalių klišių ar nuobodaus ištęsto pasakojimo. Skaitosi greitai ir lengvai, nors emociškai krūvis ir nemenkas.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    Veronika Urbonaitė-Barkauskienė: Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

    2020-12-12

    Vaikai atsineša labai daug gyvybės, prasmės, įsišaknijimo pasaulyje jausmą. Jie tėvams atgabena galimybę iš naujo patirti pasaulį daug tikriau, daug gyviau nei apmusijusiais pojūčiais apsitraukusiame, patogumo, sterilumo ir besikartojančių išblėsusių malonumų iškankintame suaugusiojo gyvenimo nuoboduly, kuriame trumpai prasiblaškyti pavykdavo save apdovanojus tik vis naujais iššūkiais ar dar nepatirtais pasimaloninimais. Tačiau kartu su prasmės pojūčiu vaikai atsineša ir labai labai (labai) daug buities. O su ja ateina tai, ko hipsteris tavyje ir manyje bijo labiausiai. Tai nuovargis ir rutina, paprastumas ir vidutinybiškumas, neišskirtinumas bei banalumas.

    Man svarbiausias kriterijus vertinant perskaitytą knygą – kiek daug pokyčio manyje ji sukelia, kiek perkeičia mano savivoką ir savijautą, kiek praplečia mano akiratį ir pasaulėjautą. Būti objektyvia šiuo klausimu neįmanoma – bet koks dalykas, nepaprastai prasmingai įsiliejęs į mano patyriminę tikrovę, kitam gali būti absoliučiai nesuprantamas ir nereikalingas.

    Tai va, kai perskaičiau Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais, manyje įvyko kažkoks sunkiai nusakomas virsmas – tarsi autorė būtų detaliai išnagrinėjusi mano gyvenimą, išanalizavusi ir apibendrindama padariusi išvadas. Tarsi mano ligšiolinės patirtys ir sprendimai, intuityviai nujaučiami kaip teisingi, būtų staiga keliomis pastraipomis tiksliai paaiškinti – na, štai, Jovita jautėsi ir elgėsi taip, o ne kitaip, nes nutiko tas ir va šitas. Paaiškintas gyvenimas. Koks palengvėjimo jausmas po to užplūsta!

    Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

    Ir čia įvyksta keistas virsmo stebuklas: tos mamos, susitaikiusios su paprastu savęs pristatymo pasauliui scenarijumi, esančios taikoje su savo kūnu, nepatogius ir kito akiai maloninti skirtus drabužius pakeitusios į sau pačioms mielus apdarus, madingus batus išmainiusios į be proto patogias “Birckenstok” šliures – jos tampa gražios ramybės grožiu. Ir tai nereiškia apsileidimo, tai nebūtinai nesugyvena su sportu, su sveika mityba, sveikata ir meile sau. Gal kaip tik atvirkščiai – tai yra pati tikriausia meilės sau išraiška – meilės savo kūnui tokiam, koks jis yra, o ne privalomai grūdamam į lieknumo ir seksualumo Prokrusto lovas. Kūno ramybėje slypi esminė laisvė, galia ir seserystė, kai atsisakai lygintis ir lyginti, tiesiog gyveni savo gyvenimą, savo brangiausią laiką skiri tam, kas iš tiesų svarbu ir verta tau.

    Prisipažįstu, prieš imdama skaityti šią knygą tikėjausi lengvų pajuokavimų, sarkazmo, nostalgiškų prisiminimų apie anų laikų reiškinius ir daiktus. Tačiau gavau nepaprastai stiprią filosofijos, kultūrinės antropologijos ir psichologijos dozę, dėl kurios patyriau nepaprastą intelektualinį malonumą. Tiesa, humoro čia nestokojama (aukščiausios klasės humoras visuomet yra aukšto intelekto išraiška) – ne kartą skaitant teko tikrąją ta žodžio prasme balsu kvatotis.

    Knyga nedidelė, estetiška, o tekstai nepaprastai sodrūs, kiekvienas žodis pasvertas, tikslingas, prasmingas – jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą, nemažai nuorodų į kitus šaltinius, et, atrodo, net dabar aprašinėdama juntu tą pasimėgavimo kokybišku darbu poskonį. Kita vertus, kūrinys nėra akademiškai šaltas – priešingai, jis gyvas, pulsuojantis, persmelktas asmeninių autorės patirčių ir nuogų paatviravimų.

    Nuoširdžiai rekomenduoju tiems, kas turi vaikų.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

    Christophe André: Vidinis gyvenimas

    2020-12-10

    Ar santykiai gali būti pernelyg švelnūs? Taip – čia panašiai kaip su laime: net ir geri dalykai ilgainiui gali įkyrėti. Bet tokiu atveju reikia savęs paklausti: ar slegia tai, ko “pernelyg daug”, ar trūksta to, ko yra “nepakankamai”? Ar greta švelnumo yra užtektinai erdvės atstumui, savarankiškumui, humorui?
    Išvykti ir grįžti, išsiskirti ir susitikti, patraukti per dantį ir apsikabinti – kaip tik toks žmogaus gyvenimo bangavimas švelnumą daro nepaprastai malonų.

    Buvo laikotarpis, kai ilgą laiką skaičiau tik panašaus pobūdžio saviugdos knygas, auginančias mane kaip žmogų, tobulinančias ir padedančias aiškiau kontempliuoti dabartį. Dabar gi nemažai laiko buvau panirusi į grožinės literatūros pasaulį, kuris iš esmės suteikia panašias patirtis, tik kitokiomis priemonėmis. Ką gi, retkarčiais smagu įvairovės dėlei pamiksuoti.

    Su Christophe André knygomis niekuomet neapsišaunu – lengvos, patogios, malonios, tačiau drauge ir profesionalios, gilios, kokybiškos, nebanalios ir ne pilstymas iš tuščio į kiaurą.

    Vidinis gyvenimas

    Galiausiai galime susikibti rankomis su kitais žmonėmis. Atminti, kad į tas pačias žvaigždes žvelgė milijardai žmonių – nuo pat žmonijos pradžios. Kas jas stebėdami jie pasijuto tokie pat sukrėsti, sužavėti ir išsigandę kaip ir mes. Galime atminti, kad ir mumyse gyvuoja meilės bei švelnumo begalybė.

    Šią knygą drąsiai galima pasidėti ant staliuko prie lovos ir atsiversti tik karts nuo karto – kai norisi suteikti savo pamąstymams kryptį, prisiminti esmines tiesas ir patirti palengvėjimą. Net ir rašydamas apie skaudžius išgyvenimus, karčias patirtis ir neišvengiamas nelaimes Christophe André drąsinančiai primena neprarasti vilties, nepamiršti viso ko laikinumo ir susitelkti į svarbiausią – savo vidinį gyvenimą. Jis mumyse, jį kuriame patys, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek leisime aplinkybėms jį paveikti.

    Rekomenduoju kiekvienam, norinčiam prisiminti esmines trapios mūsų būties tiesas.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Kim Leine: Amžinybės fjordo pranašai

    2020-12-09

    Mortenas Falkas išsiaiškino, kad žmogus gali tiesiog atsiduoti. Gyvenimas nieko iš tavęs nereikalauja, jis tiesiog ištrykšta pro tavo kūno angas ir pranyksta. Lengva.
    “Tosingės pilies” kapitono kajutėje, kur už mažyčių langų pykinančiai pasviręs horizontas, o pusė lentų lentų išlūžusios, jis sėdi ir augina barzdą.

    Romanas, priminęs man Hannah Kent kūrybą: tamsi, skurdi, šalta ir atšiauri senovė, kurioje kaip šviesuliai žėri nuoširdūs ir geraširdžiai žmonės. Už savo atvirumą ir patiklumą jie, kaip ir šiandien, kartais skaudžiai nukenčia, bet tai ne priežastis jų širdims surambėti. Pagrindinis knygos veikėjas Mortenas Falkas – pastorius, ganėtinai kontroversiška asmenybė – ne itin atsakingas, linkęs į alkoholį ir neabejingas įdomiems seksualiniams nuotykiams. Bet jis toks tikras ir atviras, kad nors ir norisi jo nemėgti, kažkaip nepavyksta.

    Amžinybės fjordo pranašai

    Pasivaikščiojimai krantine ir po miesto aikštes teikia jam nesibaigiantį, kone neįtikėtiną malonumą. Tiesiog vaikštinėti be jokių pareigų, kai tavęs nesiveja pirklys arba mirštantis, kaip nori vesti, kubilius, tiesiog vaikščioti ir būti nereikšmingu gatvės gyvenimo elementu, kažkuo, kas nesukuria jokio esminio skirtumo. Galų gale apima jausmas, kad čia ir yra ta laisvė, apie kurią jis ištisai kalbėdavo, Ruso laisvė. “Žmogus gimsta laisvas, ir visur jis sukaustytas grandinėmis!” Jis nusimetė grandines. Jis grįžo namo.

    Nemeluosiu, kad knygą labai lengva ir malonu skaityti. Veiksmas vyksta XVIII a., kelionės tais laikais buvo labai lėtas ir ilgai trunkantis užsiėmimas, o Mortenas Falkas nemažai keliavo ir romane puikiai perteikiamas tų kelionių nuobodulys, ištęstumas ir pavojingumas.

    Tamsa, purvas, šaltis, skurdas taipogi nenuteikia maloniai. Tamsumas atsiskleidžia ne tik kraštovaizdyje, bet ir kultūriniuose skirtumuose – vietiniai grenlandai, gaivališki pagonys priešpastatomi apsiskaičiusiems, išsimokslinusiems, ir – svarbiausia – apkrikštytiems danams bei norvegams. Pagrindinis romano veikėjas svyruoja tarp dviejų priešingų pasaulių, stengdamasis juos suartinti.

    Rekomenduoju mėgstantiems kokybišką istorinę-psichologinę literatūrą.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Apie dovanas

    2020-11-29

    Kai buvau maža, Kalėdų atostogas praleisdavau pas močiutę, o juk žinai, kokios tos močiutės – lepina savo anūkus ir dėmesiu, ir dovanomis. Tad ne tik per Kalėdas ir Naujuosius metus, bet ir kiekvieną rytą tarp jų po eglute rasdavau bent smulkių dovanėlių! Tiesa, tuomet nebuvo madingi Advento kalendoriai, kurie šiuolaikinius vaikus dar ilgesnį laikotarpį aprūpina kasdienėmis maloniomis smulkmenomis…

    Besibaigiantys metai visiems mums buvo neįprasti. Neįprastai daug laiko praleidome namie, turėjome laiko pervertinti savo prioritetus ir poreikius. Artėjant Kalėdoms, galvodami apie dovanas artimiesiems, susimąstome – ar tikrai jiems (ir mums) reikia dar daugiau daiktų, kurie reikalaus priežiūros ir erdvės namuose?

    Apie dovanas

    O ką, jei dovanotum patirtis? Potyrius, jausenas, vidinius atradimus, kurie užima ne fizinę vietą namuose, o nugula jaukiais prisiminimais širdies kertelėje?

    Siūlau dovanų kuponus į savo vedamas patyrimines praktikas.

    O jei prieššventiniame šurmulyje norėtum rasti kelias valandas stabtelėjimui ir įsiklausymui į savo vidų, kviečiu prisijungti prie Rašymo terapijos ir Moters-vyro ryšio terapijos internetu.

    Pasitikime gražiausias žiemos šventes ramūs, kupini vidinės harmonijos ir darnos.

    Robert Seethaler: Tabakininkas

    2020-11-26

    - Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!

    Antra iš eilės austrų autoriaus knyga, paguoda bent tiek, kad šią įveikiau, priešingai nei ankstesnę – Nobelio premijos laureato (!) parašytą. Na, tikriausiai nesu austriškos literatūros gerbėja.

    Tabakininkas man ir Hesės kūrybą priminė: kai kurios scenos, savotiško moteriško grožio aprašai, iškabos, kviečiančios į vakarines pramogas – atrodė, kad kažkoks déjà vu aplankė.

    Tabakininkas

    Trumpame romane pasakojama apie kaimo bernutį, atvykusį į didmiestį dirbti tabako ir laikraščių krautuvėlėje, kurioje lankosi ir pats Sigmund’as Freud’as! Su šiuo vaikinas užmezga savotišką draugystę, deja, įvykiai klostosi tarpukario laikotarpiu, sparčiai populiarėjant Hitler’iui ir jo ideologijai, taigi žydams geriausiu atveju tenka bėgti iš šalies. Pagrindinis veikėjas išgyvena meilės kančias, neteisybę ir skaudžią netektį.

    Mano skoniui romanas gal pasirodė pernelyg paprastas, nors ir mielas – na, kaip tas kaimo bernutis. Nepakankamai įdomus. Ne mano skonio.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Michelle Obama: Mano istorija

    2020-11-18

    Darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, vis dėlto turėjau būti atsargi, kad jis manęs nepasiglemžtų. Jaučiausi skolinga mergaitėms. Buvome nusprendę leisti Barackui daryti karjerą, kaip buvo numatyta, ir suteikti jam laisvę siekti svajonių, todėl man jau nebuvo galimybių visiškai atsiduoti savo darbui. Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybėmis būčiau ryžtingai žengusi tik pirmyn.

    Politika domiuosi minimaliai, tiek, kiek tai būtina, kad galėčiau sąmoningai pasirinkti, už ką balsuoti rinkimuose, o JAV politika, nors ir turinti įtakos mūsų šalies gerovei, mažai man pažįstama. Michelle’s autobiografiją skaičiau kaip stiprios moters, užaugusios pakankamai skurdžiomis sąlygomis pietinėje Čikagoje, tačiau studijavusios Harvarde ir nuostabiai atlikusios Pirmosios ponios pareigas, istoriją.

    Ji parašyta išties nuoširdžiai, jautriai ir paprastai, tarsi moteris pasakotų apie savo potyrius ir išgyvenimus artimai draugei. Būtent tokio paprastumo fone iškyla pats Michelle’s asmenybės didingumas, sąmoningas pasiaukojimas ir rūpestis ne tik savo ar savo šeimos interesais, bet viso pasaulio gerove. Tai nėra tik tuščia pompastiška frazė – būdama Pirmąja ponia, ji įsteigė organizaciją, kuri pritraukė milijardus lėšų, skirtų mergaičių švietimui visame pasaulyje. Esu tikra, kad mokymas ir lavinimas išsklaido tamsą, leidžia siekti daugiau ir auginti save kaip asmenybę, todėl švietimo svarba yra neginčijama.

    Mano istorija

    Tapsmas nėra atvykimas į konkrečią vietą ar konkretaus tikslo pasiekimas. Veikiau matau jį kaip judėjimą į priekį, kaip tobulėjimo priemonę, nuolatinį geresnės savęs siekimą. Kelionė nesibaigia. Kadaise tapau mama, bet vis dar pati daug ko turiu išmokti ir dar daug savo dukroms duoti. Tapau žmona, bet ir toliau mokiausi prisitaikyti ir būti nuolankiai kukli, vadinasi, iš tikrųjų mylėti kitą žmogų ir drauge su juo kurti gyvenimą. Ir tapau galios žmogumi, bet vis dar būna akimirkų, kai jaučiuosi nesaugi ir negirdima.

    Ši autobiografija – tai ir istorija apie tai, kaip moteris, siekdama savo idealų, kuriems jos tėvai paaukojo didžiąją dalį savo santaupų, gavusi nuostabų išsilavinimą, galėjusi padaryti svaiginamą karjerą, susikrauti turtus ir visiškai realizuoti savo asmenybės potencialą, paaukojo savo svajonę vardan vyro siekių. Tai skaudu, graudu, prieštaringa ir verčia nerimauti, nes tokių moterų, kaip Michelle Obama yra daugybė. Atsidavusios žmonos, mylinčios mamos, leidžiančios vyrui daryti karjerą paaukodamos savo idealų siekius. Ir nereikia čia paisalioti apie galimybes derinti šeimos poreikius su darbu – vien tai, kad vienam šeimoje kažką reikia derinti, o kitam – ne taip jau labai reikia, daug pasako.

    Tačiau ši nuostabi moteris sugebėjo kiek įmanoma pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir nuveikti daug savo šalies bei visų pasaulio mergaičių/moterų gerovei. Skaitydama nesilioviau žavėtis jos asmenybe, drąsa ir nuoširdumu. Rekomenduoju perskaityti visoms ir visiems.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.