Marcel Schwob: Monelės knyga. Vaikų kryžiaus žygis

2018-05-13

Marcel Schwob Monelės knyga. Vaikų kryžiaus žygisNesakyk: dabar gyvenu, rytoj mirsiu. Nedalinki tikrovės į gyvenimą ir į mirtį. Sakyk: dabar gyvenu ir mirštu dabar.
Iš kiekvieno akimirksnio išsunk visa, kas teigiama, ir visa, kas neigiama.

Trumpa ir keista knyga, sudaryta iš daugelių atskirų, bet susijusių pasakojimų. Apie naivumą ir nekaltumą, apie vaikystę ir žaidimą, apie bandymą išsaugoti žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis.

Mes tyliai linksminsimės. Cit! Neprieštaraukit! Vėliau žaisim gatvėse ir laukuose ir gausim valgyti visose krautuvėse. O kol kas suaugusieji mus priverstų gyventi, kaip gyvena visi kiti. Todėl reikia palaukti. Ką padarysi, bent jau būsime gerai prisižaidę.

Kalbama simboliais, o skaitant jautiesi, lyg vaikščiotum miglose ir rūkuose, pakilęs virš žemės, truputį kitokiam pasaulyje, kuris galėtų būti, bet nėra. Nors tiesa, vaikų kryžiaus žygis iš tiesų vyko 1212 metais, bet autorius, rašydamas knygą XIX a. pabaigoje, perteikė ne faktus, o numanomas jausenas, sklandžiusias ore apie šį faktą. Ši knyga tikrai nesužavėtų daugumos, todėl rekomenduočiau tik ieškančiam ko nors įdomesnio ir neįprasto.

Taigi vaikas žiūrėjo į Monelę ir tyliai džiaugėsi, nes jos darbas atrodė it žaidimas, o jinai kalbėjo jam paprastus žodžius, neturinčius didelės prasmės. Ji juokėsi šviečiant saulei, juokėsi lyjant lietui, juokėsi sningant. Jai patiko sušilti, sušlapti, sušalti. Jei ji turėdavo pinigų, juokdavosi galvodama, kad eis į šokius su nauja suknele. Jei būdavo be skatiko kišenėje, juokdavosi galvodama, kad visą savaitę valgys sprangias pupeles. Turėdama pinigų stengdavosi suteikti džiaugsmo kitiems vaikams, o kai jos sauja ištuštėdavo, susigūždavo ir pasislėpdavo savo alkyje ir skurde.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

dr. Manuel J. Smith: Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltam

2018-05-11

dr. Manuel J. Smith Kaip pasakyti NE ir nesijausti kaltamJūsų teisės į atkaklų elgesį
I. Jūs turite teisę vertinti savo paties elgesį, mintis ir emocijas ir prisiimti atsakomybę už juos ir jų pasekmes.
II. Jūs turite teisę nutylėti priežastis ir nesiteisinti dėl savo elgesio.
III. Jūs turite teisę nuspręsti, ar esate atsakingas už svetimų problemų sprendimą.
IV. Jūs turite teisę persigalvoti.
V. Jūs turite teisę klysti ir už tai atsakyti.
VI. Jūs turite teisę pasakyti „Aš nežinau“.
VII. Jūs turite teisę neatsižvelgti į kitų žmonių geranoriškumą.
VIII. Jūs turite teisę priimti nelogiškus sprendimus.
IX. Jūs turite teisę pasakyti „Aš nesuprantu“.
X. Jūs turite teisę pasakyti „Man nerūpi“.

Pažiūrėjus į knygos viršelį ir perskaičius pavadinimą atrodo, kad knyga bus eilinis savimotyvacinis šlamštas, ar ne? Nežinau, ką leidėjai turėtų daryti, kad nesudarytų klaidingo įspūdžio, bet šįkart tai visai rimta, ir kartu labai praktinė knyga, netgi sugebėjusi sukelti mini revoliuciją mano mąstyme. Neslėpsiu, nuolatinis kaltės jausmas yra nemenka mano problema, gal dėl to taip stipriai buvau paveikta ir duodu aukščiausius įvertinimus. Tiesiog man ši knyga buvo labai reikalinga ir naudinga.

Visa ši patirtis ir tūkstančiai sutiktų žmonių man įteigia pagrįstesnę ir tikroviškesnę išvadą: natūralu tikėtis, kad gyvenime susidursime su sunkumais, tačiau lygiai taip pat natūralu tikėtis, kad juos galime tinkamai įveikti.
Jeigu neturėtume įgimto gebėjimo įveikti visokeriopus sunkumus, žmonija jau seniausiai būtų išmirusi.

Be to, ji puikiai atliepia prieš tai skaitytai Vaikai kilę iš dangaus – kadangi man rūpi ne tik atsikratyti kaltės jausmo savyje, bet ir tinkamai auklėti vaikus, kad jiems neįskiepyčiau tos suknistos kaltės, ši knyga puikiai padeda tiek atsikratyti manipuliacinių gudrybių kasdieniniame gyvenime, tiek moko, kaip bendrauti, kad skatintume artimuosius taip pat bendrauti su mumis be manipuliacijų. Labai patiko!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Lėtai

2018-05-07

Šiandien sėdėjau pienėmis tirštoje pievoje po žydinčia obelimi, ore sklandė medžių pūkai ir šarkos, danguje – nė debesėlio, tik kelios lėktuvų paliktos žymės, greta žydėjo alyvos, svarainiai, kaštonas ir vaismedžiai baltais žiedais (kurių nepažįstu, kol nematau vaisių). Iš pradžių skaičiau knygą kramsnodama javainių batonėlį ir užgerdama vandeniu, pro šalį skubėjo žmonės ir man toptelėjo, kad esu tokia laiminga rinkdamasi lėtą gyvenimo būdą, jog panorau dar labiau minimalizuoti savo judesius – išjungiau skaityklę, kad nejudėtų akių obuoliai, užkimšau vandens buteliuką, batonėlis ir taip jau buvo sukramtytas, taigi niekas nebejudino mano žandikaulių.

Lėtai

Ta ramybė, kai nejuda ne tik kūnas, bet ir protas, man yra tobulas laimės patyrimas. Kai bandau vizualizuoti laimingo žmogaus koncepciją, prieš akis stoja lotoso pozoje sustingusio jogo ar joginės vaizdas. Kaip jo priešingybę matau triukšminga didmiesčio gatve skubantį verslininką/-ę, kalbantį per laisvų rankų įrangą, nes rankos jam reikalingos kitiems svarbiems ir neatidėliotiniems reikalams atlikti, nes ji(s) neturi laiko net pavalgyti ir pakankamai išsimiegoti, tiek darbelių, tiek darbų, visą dieną aš skubu!

Gal dėl to niekada nebuvau sporto mėgėja. Mokykloje kūno kultūros pamoka būdavo pati nemėgstamiausia, vis ieškodavau priežasčių nuo jos išsisukti, ir niekur nesportavau, nemoku plaukti ir beveik nemoku važiuoti dviračiu, bėgti apskritai neišbėgčiau turbūt nė puskilometrio, ir žinai ką? Tikrai dėl to nesijaučiu kažkuo prastesnė už tuos rytą vakarą sportuojančius žmones; kai prasilenkiu gatvėje su kokiu bėgiotoju, pažiūriu jam/jai į veidą ir to žmogaus pasidaro gaila, nežinau, atrodo – kam save kankinti? Tiesa, retkarčiais užsiimu joga, bet juk tai – ne sportas, asanų tikslas yra būtent paruošti kūną ilgam sėdėjimui nejudant, kad nenutirptų kojos ir nepaskaustų nugara.

Rašau šį tinklaraštį tikėdamasi pačiai sau aiškiau susikristalizuoti savo laimės paieškas, ir šiuo gyvenimo momentu man atrodo, kad raktas į laimę slypi lėtume. Ryte lėtai pramerkti akis ir leisti sau pasimėgauti buvimu šalia žmogaus, su kuriuo miegi (šiuo metu tai yra mano dukrytė), lėtai papusryčiauti, lėtai pasivaikščioti, lėtai paskaityti, lėtai paruošti šeimai maistą, apsikabinti, pasižiūrėti į akis, pasikalbėti, pabūti. Kuo lėčiau, kuo labiau pasineriant į tai, ką veiki, kuo esi ir su kuo esi.

Lėtai skirti laiko tam, ką mėgsti. Aš mėgstu rašyti. Todėl šiuo įrašu dalinuosi su tavim. Kad neskubėdama/s perskaitytum ir bent sekundei stabtelėtum. Mes visi turime vienodai laiko paroje, ir tik nuo mūsų priklauso, ką su tuo laiku veikiame. Taigi – už lėtumą!

John Gray: Vaikai kilę iš dangaus

2018-05-02

John Gray Vaikai kilę iš dangausPozityvus auklėjimas pažadina mūsų vaikų sąžinę. Tada jie gerai elgiasi, tačiau nėra besąlygiškai nuolankūs. Gerbia kitus žmones ne iš baimės, o todėl, kad jiems tai malonu. Jie nori ir sugeba derėtis. Mąsto savarankiškai. Vaikai meta iššūkį autoritetams. Jie kūrybingi, paslaugūs, kompetentingi, atjaučiantys, pasitikintys savimi ir mylintys. Naujieji pozityvaus auklėjimo metodai palengvina ne tik vaikų auklėjimą, bet yra labai naudingi patiems vaikams. Didžiausias tėvų džiaugsmas – matyti išsipildžiusias vaikų svajones ir laimingą gyvenimą.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, iš pradžių kilo nemažas pasipriešinimas, nes jame dėstomi vaikų auklėjimo principai skiriasi nuo tų, prie kurių šiandien esame įpratę (ir kurių aš, kaip vaikų psichologė, mokau tėvus). Pavyzdžiui, apie vaikų uždarymą kambaryje nusiraminimui arba liepimą jiems ką nors daryti be jokių loginių paaiškinimų. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau pasipriešinimas ėmė tirpti. Žinoma, iš karto ėmiau bandyti taikyti pamokas savo vaikui (vargšas eksperimentinis triušelis!), ir ką gi – veikia!

Gavę truputį pritarimo, tokie vaikai vėl mato teigiamą gyvenimo pusę. Jiems reikia, kad suaugusieji pastebėtų vidinį jų skausmą ir kovą, juos atjaustų ir pripažintų. Apskritai jiems reikia skirti daugiau laiko. Skubindami jautrius vaikus, tik sukeliame didesnį norą priešintis. Jie gyvena kitokiu vidaus laiku.

Vaikų auklėjimas visų pirma yra darbas su savimi, savo emocijomis ir vidiniais skauduliais, ir man ši knyga padėjo atsikratyti kai kurių įsisenėjusių nuostatų, trukdžiusių efektyviai auklėti savo vaiką. Išsirašau čia daug citatų, kad nepamirščiau ir po kurio laiko atsišviežinčiau protą, o tėvams rekomenduoju nesusidaryti klaidingo įspūdžio vien iš ištraukų, bet perskaityti atidžiai visą knygą, esu tikra, kad tam tikri joje dėstomi auklėjimo elementai ras tinkamą vietą jūsų šeimos rutinoje.

Kai tėvai rodo neigiamas savo emocijas, vaikai mano apvylę jų lūkesčius, todėl jaučiasi nevisaverčiai arba nepakankamai geri. Jiems atrodo, kad jie nesugeba įtikti tėvams. Tokie jausmai galiausiai nuslopina vaikų laisvumą. Tėvams atsiprašius, vaikas nebesijaučia blogas. Sunku puoselėti tai, kas vaikuose yra gera, kai jie nuolat verčiami jaustis blogi.
Pozityviai auklėjami vaikai tampa paslaugesni, o ginčai, kivirčai ir bausmės tik stiprina jų norą priešintis ir maištauti. Kai vaikams liepiate rodydami savo emocijas, vadovaudamiesi logika, aiškindami priežastis arba grasindami, ilgainiui jūsų pozicijos susilpnėja, o vaikų noras priešintis sustiprėja.
Apibendrinti šie metodai atrodytų taip:
1. Ugdydami paslaugumą prašykite, bet neįsakinėkite.
2. Kad vaikai mažiau jums prieštarautų, gerinkite bendravimą, mokykitės vaikus išklausyti ir puoselėti, bet nesistenkite taisyti.
3. Motyvaciją stiprinkite atpildu, o ne bausmėmis.
4. Siekdami įtvirtinti savo vadovavimą liepkite, venkite reikalauti.
5. Kad išlaikytumėte savo kontrolę, uždarykite vaiką kambaryje, stenkitės jo nemušti.
Jeigu suprantate, kaip skaudinote savo vaikus, atleiskite sau, kaip norėtumėte, kad vaikai nebaustų savęs už klaidas. Prisiminkite, kad visuomet stengiatės, kiek galite. Įgiję naujų žinių neimkite savęs vainoti. Džiaukitės, kad radote naują geresnį auklėjimo būdą negu tas, kuriuo naudojosi jūsų tėvai.
Nustatyti, ar vaikas reiškia jūsų, ar savo emocijas, galima įsigilinus į priešinimosi pobūdį. Jeigu priešinatės vaiko jausmams, galite neabejoti, jog vaikas išlieja tai, kam savyje priešinatės jūs. Jeigu sugebate kantriai, su užuojauta išklausyti, ką jums sako vaikas, jis tikrai išreiškia ne jūsų, bet savo susitvenkusius jausmus.
Leisdami vaikui prieštarauti, tėvai gali jį labiau kontroliuoti.
Toks ryšys palaiko stiprų vaiko norą sekti tėvų pavyzdžiu ir eiti su jų valia išvien, tačiau tuo pat metu leidžia jam laisvai pažinti save, klysti ir pasitaisyti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas, daug norėti, bet gauti tai, kas įmanoma, ir derėtis, kad gautų daugiau. Galėdami prieštarauti ir priešintis autoritetui, vaikai suvokia, kad yra kontroliuojami. Jie jaučiasi saugūs, o tai labai svarbu, kad vaikai galėtų normaliai vystytis.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.Kai tėvai rodo neigiamas savo emocijas, vaikai mano apvylę jų lūkesčius, todėl jaučiasi nevisaverčiai arba nepakankamai geri. Jiems atrodo, kad jie nesugeba įtikti tėvams. Tokie jausmai galiausiai nuslopina vaikų laisvumą. Tėvams atsiprašius, vaikas nebesijaučia blogas. Sunku puoselėti tai, kas vaikuose yra gera, kai jie nuolat verčiami jaustis blogi.

Pozityviai auklėjami vaikai tampa paslaugesni, o ginčai, kivirčai ir bausmės tik stiprina jų norą priešintis ir maištauti. Kai vaikams liepiate rodydami savo emocijas, vadovaudamiesi logika, aiškindami priežastis arba grasindami, ilgainiui jūsų pozicijos susilpnėja, o vaikų noras priešintis sustiprėja.

Apibendrinti šie metodai atrodytų taip:
1. Ugdydami paslaugumą prašykite, bet neįsakinėkite.
2. Kad vaikai mažiau jums prieštarautų, gerinkite bendravimą, mokykitės vaikus išklausyti ir puoselėti, bet nesistenkite taisyti.
3. Motyvaciją stiprinkite atpildu, o ne bausmėmis.
4. Siekdami įtvirtinti savo vadovavimą liepkite, venkite reikalauti.
5. Kad išlaikytumėte savo kontrolę, uždarykite vaiką kambaryje, stenkitės jo nemušti.

Jeigu suprantate, kaip skaudinote savo vaikus, atleiskite sau, kaip norėtumėte, kad vaikai nebaustų savęs už klaidas. Prisiminkite, kad visuomet stengiatės, kiek galite. Įgiję naujų žinių neimkite savęs vainoti. Džiaukitės, kad radote naują geresnį auklėjimo būdą negu tas, kuriuo naudojosi jūsų tėvai.

Nustatyti, ar vaikas reiškia jūsų, ar savo emocijas, galima įsigilinus į priešinimosi pobūdį. Jeigu priešinatės vaiko jausmams, galite neabejoti, jog vaikas išlieja tai, kam savyje priešinatės jūs. Jeigu sugebate kantriai, su užuojauta išklausyti, ką jums sako vaikas, jis tikrai išreiškia ne jūsų, bet savo susitvenkusius jausmus.

Leisdami vaikui prieštarauti, tėvai gali jį labiau kontroliuoti.
Toks ryšys palaiko stiprų vaiko norą sekti tėvų pavyzdžiu ir eiti su jų valia išvien, tačiau tuo pat metu leidžia jam laisvai pažinti save, klysti ir pasitaisyti, jausti ir išlieti neigiamas emocijas, daug norėti, bet gauti tai, kas įmanoma, ir derėtis, kad gautų daugiau. Galėdami prieštarauti ir priešintis autoritetui, vaikai suvokia, kad yra kontroliuojami. Jie jaučiasi saugūs, o tai labai svarbu, kad vaikai galėtų normaliai vystytis.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Jurga Ivanauskaitė: Sapnų nublokšti

2018-04-14

Jurga Ivanauskaitė Sapnų nublokštiNeužsirašinėk. Neprisirišk prie žodžių, stenkis suvokt esmę. Žodžiai tave prirakina prie tavęs paties. Žodžiais Tiesa neišdėstoma. Žodžiai – tai tik Tiesos išnara arba Tiesos lavonas. Numirėlio kūnas yra jau visai nebe tai, kas dar prieš kelias akimis kas gyveno. Tiesa yra gyva. Ji nuolatos kas akimirką keičias, nors visada, per amžių amžius, išlieka ta pati. Tiesa liaujasi buvus Tiesa, jei ją pasičiumpi ir laikais godžiai įsikibęs kaip neįkainojamo daikto. Tiesos negalima turėt. Žmonės klysta manydami, kad ieško Tiesos arba kad Tiesą suranda. Iš tikrųjų Tiesa ieško žmonių. Tiesa juos suranda. Arba – ne. Tiesai reikia daug vietos. Labai daug erdvės. Jei žmogus nėra tuščias, o pats savęs pilnas, Tiesa, net ir suradusi jį, niekada negalės įžengt vidun. O nusileidus į žmogų ji jame ilgam nepasilieka. Užsibūna tik mirksnį.

Kažkada ankstyvojoje jaunystėje buvau labai įnikusi į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, ir kažkaip galvojau, kad esu visas jos knygas perskaičiusi. Bet va, kaip sakoma, kai kurie kūriniai turi sulaukti, kol skaitytojas taps pakankamai brandus juos suprasti ir įvertinti. Šią knygą rekomendavo brolis, ir aš pagalvojau – ką, tikrai, čia tokia Ivanauskaitės knyga? Nesu apie tokią net girdėjusi!

Žmogus, įstengiantis savo vienintelę, nepakartojamą būtį įsisąmoninti ir iš tikrųjų patirti gyvenimo džiaugsmą, tampa Jos, Meilės, ligi kraštų sklidinas. Jis susisieja amžinais pagarbos ir Meilės ryšiais su visais kitais žmonėmis, žvėrimis, gyvuliais, paukščiais, medžiais, gėlėmis, akmenimis, dykromis, vandenais, kalnynais, žvaigždėmis… Jis yra visa TAI ir visa TAI telpa jame. Šito neįmanoma paaiškinti, o tik patirti. Dabar. Tučtuojau.

Džiaugiuosi, kad brolis iš karto perspėjo neleisti suklaidinamai pirmojo romano skyriaus, kurį skaitant gali pasirodyti, kad čia bus dar vienas banalus kvaišos europietės svaigimas įsimylėjus Mokytoją iš Himalajų, nes tuomet gali ir nesinorėti toliau skaityti. O kuo toliau – tuo įdomiau! Istorija pasakojama iš vis kitų personažų perspektyvos, labai savitai, subtiliai perteikiant jų asmenybės bruožus ir gyvenimo patirtis. Kokie, mes, žmonės, esame skirtingi! Rašytojai pavyko įtaigiai supažindinti su įvairiais požiūriais, kodėl žmonės ieško dvasingumo, ką jame atranda ir kaip tai juos paveikia. Nuostabi knyga, geriausios mano rekomendacijos!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Katherine Webb: Palikimas

2018-03-26

Katherine Webb PalikimasMano nuotaika pakili. Jaučiuosi paleista į laisvę, tartum kas nupjovė virves, ir aš galiu kilti į orą. Man taip būna šviesiomis neramiomis naktimis. Yra kažkas ypatinga vėjyje, kai jis pučia tamsoje. Tai, kaip jis pralėkdamas brūkšteli, jo nerūpestingumas. Jis tartum sako: Galėčiau tave pasiimti, galėčiau nusinešti, jei panorėčiau. Šis vakaras kažką žada.

Po nuostabios klasikos sugrįžus į šiuolaikinę literatūrą tikriausiai vertinu romaną griežčiau nei reikėtų, bet ką jau čia, nuomonė juk visuomet subjektyvi. Knygoje persipynusios dviejų pagrindinių veikėjų – britės ir jos prosenelės iš Amerikos – gyvenimo istorijos. Tiek jos, tiek kitos jų šeimos moterys turi paslapčių, kurių narpliojimo intriga ir yra pagrindinė romano ašis. Skaitinys nėra nuobodus, nors ir ilgas, tokiam lengvam pasiskaitymui vasarą prie jūros (och, kada tai pagaliau bus!). Nėra jis labai lėkštas ir banalus, bet… net nežinau pati, kodėl nesinori vertinti jo daugiau kaip septyniais balais iš dešimties. Gal kad istorijos pabaiga pakankamai nuspėjama, o kai kurios detalės romane labai neįtikinamos. Na, kad pagrindinė veikėja pagalvojo vienaip, nors nėra jokio pagrindo taip pamanyti, o paskui paaiškėja, kad viskas kitaip.

Yra pora naujesnių antkapių, juose nukalti meškiukai – toli gražu ne dangiški sargai, ir jie atrodo kažkaip ne vietoje. Bet čia ir visa esmė, man regis. Kūdikiui ne vieta kapinėse. Gyvybės, kuri neturėjo galimybės pradėti savarankiško gyvenimo, netektis turi kankinti tėvų sielas. Visos tos sužeistos širdys taip pat palaidotos čia, šalia mažų kūnelių, jas sužeidusių. Tai nusiminimą keliantis vaizdas – aš skubiai permetu akimis vardus ir datas ir virpėdama tolstu nuo to nedidelio liūdno sambūrio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Fiodoras Dostojevskis: Nusikaltimas ir bausmė

2018-03-12

Fiodoras Dostojevskis Nusikaltimas ir bausmėPastebėsim prie progos vieną jo visų baigtinių sprendimų šiuo reikalu savotiškumą. Jis turėjo vieną keistą savybę: juo jie būdavo arčiau baigtinumo, juo nežmoniškesni, beprasmiškesni tuoj imdavo rodytis jam pačiam. Nepaisant visos kankinamos vidinės kovos, jis niekad, nė vieną akimirką per visą tą laiką negalėjo tikėti savo sumanymų įvykdomumu.

Dostojevskį imti ir skaityti visuomet bauginančiai smagu – tiek daug puslapių, gąsdina, bet tikriausiai bus gera knyga, džiugu. Šįkart išties nelabai ir pasijuto tie beveik šeši šimtai – laiko, per kurį perskaičiau knygą, taip, bet tikrai nebuvo nuobodu, be reikalo ištęsta ar panašiai.

Aš tik savo pagrindine mintimi tikiu. O ji yra kaip tik tokia, kad žmonės prigimties dėsnio skirstomi apskritai į du skyrius: į žemesniuosius (paprastuosius), tai yra, taip sakant, į medžiagą, kuri tinka vien gaminti į save panašiems, ir į tikruosius žmones, tai yra turinčius gabumą arba talentą tarti savo aplinkoje naują žodį. Poskyrių čia, žinoma, begalės, bet žymės, iš kurių tuos skyrius atpažįstame, yra gan ryškios: pirmasis skyrius — tai yra medžiaga, bendrai sakant, žmonės savo prigimtimi konservatyvūs, padorūs, gyvena paklusnybėje ir mėgsta būti paklusnūs.

Labai atkreipiau dėmesį į tai, kaip šis klasikas stropiai, atidžiai ir nuosekliai pasineria į asmenybės psichologiją, viską išnarsto, iššniukštinėja ir gražiai dailiai pateikia skaitytojui. Puiki, įdomi ir įsimenanti knyga.

O kai mergaitės širdžiai pasidaro gaila,tai jau, žinoma, tai jai visų pavojingiausia. Jau tada būtinai ateis noras ir „išgelbėti”, ir pamokyti, ir prikelti, paskatinti žmogų kilnesniems tikslams ir atgaivinti jį naujam gyvenimui bei veiklai, — na, žinai, kiek galima prisvajoti šitaip?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Williams Paul Young: Trobelė

2018-02-12

Williams Paul Young TrobelėKai audros sujaukia įprastą dienos režimą, kažkodėl apsidžiaugi. Sniegas ar ledinis lietus staiga išlaisvina tave iš lūkesčių, darbo įtampos bei suplanuotų susitikimų ir terminų tironijos. Ir kitaip nei liga, tai paprastai būna ne asmeninis, bet kolektyvinis išgyvenimas. Virš šalia plytinčio miesto ir jį supančių priemiesčių, kur įsikišo Gamta, norėdama leisti pailsėti plušantiems išvargusiems žmonėms, kone išgirsti kylantį vieningą atodūsį. Tuos, kuriems teko tai patirti, vienija bendras pasiteisinimas, ir staiga siela šiek tiek apsvaigsta. Nebereikia jokių atsiprašymų, jeigu neįvykdai vieno ar kito įsipareigojimo. Visi supranta ir pritaria tam nepaprastam pasiteisinimui, o nelauktai palengvėjus rūpesčių naštai, siela pralinksmėja.

Ėmiausi šios knygos žinodama, kad ji bus apie dievą, bet pagalvojau – jei jau skaitau knygas, teigiančias, kad dievo nėra, ir jos būna geros, kodėl gi nepaskaičius teigiančios priešingai, juolab kad jos populiarumas sufleruoja, jog tai taip pat gali būti neblogas kūrinys. Ir iš tiesų – iš pradžių labai užkabino viskas – siužetas, pasakojimo būdas, pamąstymų pastraipos, nekantravau sužinoti, kaip viskas rutuliosis toliau.

Jausmai yra, ir tiek. Jie nei blogi, nei geri; jie tiesiog yra. Gal tau bus kiek aiškiau, jei pasakysiu štai ką: mūsų suvokimą formuoja paradigmos, o suvokimas – jausmus. Daugelis jausmų yra mūsų reakcija į suvokimą – tai, ką galvoji apie konkrečią situaciją. Jeigu tą situaciją suvoki neteisingai, vadinasi, ir tavo jausmų sukelta reakcija taip pat bus neteisinga. Taigi, pasitikrink savo suvokimą, tada pasitikrink, ar teisingos tavo paradigmos – tai, kuo tu tiki. Jeigu kuo nors tvirtai tiki, dar nereiškia, kad tai yra tiesa. Nedvejodamas perkratyk savo įsitikinimus.

Deja, visas įdomumas baigėsi, kai pagrindinis veikėjas susitiko dievą. Prasidėjo tokių vaizdų, kokius matome Jehovos liudytojų Sargybos bokšte piešiamuose paveikslėliuose – tobulai saldžiai banalių – aprašymai, ir viskas toliau taip šabloniškai idealizuojama, pagrindinio veikėjo klausimai tampa tokie naivūs ir nuspėjami, kad viau. Ėmiau jau nekantrauti, kada greičiau viskas baigsis. Eilinį sykį pasitvirtino stereotipas, kad dievu tikintiems žmonėms peršamos nesąmoningos kvailystės, bet, matyt, jiems to reikia ir jiems tai patinka. Ką gi. Man nelabai patiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.

Witold Gombrowicz: Lenkiški prisiminimai

2018-02-05

Witold Gombrowicz Lenkiški prisiminimaiTą dieną, kai apie tą mokyklinį mokymą paaiškės visa tiesa – toji diena dar labai toli, – žmonėms atsiskleis milžiniška mistifikacija ir stulbinama apgavystė. Tada paaiškės, kad mokytojas postringauja, mokiniai neklauso; kad niekas nieko nedirba; kad mokinys apgaudinėja, mokytojas leidžiasi apgaunamas; kad jeigu suspaustum, trisdešimt intensyvaus mokymosi valandų pakeistų tris dabartinės mokyklos trimestrus.

Kadangi esu aistringa Gombrowicz’iaus kūrybos gerbėja, aistringai puoliau prie neseniai lietuviškai išleistos jo knygos, iš kurios tikėjausi kažko panašaus kaip jo Dienoraščių. Visgi ši knyga, nors ir atvira, nėra pernelyg intymi, apnuoginanti rašytojo sielos užkulisius – tai tiesiog pasakojimas apie laikmetį, kuriame gyveno ir kuris padėjo susiformuoti jam kaip kūrėjui. Kadangi nesu uoli XX a. pr. lenkų literatūros žinovė, visos tos pavardės, su kuo Gombrowicz’ius kavinėse šnekučiavosi ir koks tas pašnekovas jam pasirodė, man nelabai aktualu, ir netgi, sakyčiau, nuobodoka. Žavėjo kaip visuomet stebuklingai įtaigus rašytojo talentas, gebėjimas parinkti žodžius sunkiai nusakomiems reiškiniams ar charakterio savybėms apibūdinti, dėl to ir verta buvo skaityti šią knygą. Na ir dėl nuosekliai savikritiško požiūrio į save – man atrodo, vienas iš sunkiausių dalykų žmogui yra gebėti pažvelgti į save neutraliai; mes dažniausiai arba pernelyg save nuvertiname, kuklinamės ir drovimės, arba nepelnytai giriamės ir aukštiname savo ne tokius jau nepaprastus laimėjimus. O va Gombrowicz’iui kažkaip pavyko su humoru pažvelgti į pirmuosius savo literatūrinius bandymus bei kartu tiksliai įvertinti milžinišką Ferdydurkės vaidmenį literatūrai.

Menininkas – tai nieko rimto: jokia profesija ir jokia visuomeninė padėtis, pagaliau grožinis kūrinys beveik visada būna intymaus pobūdžio, tarsi prisipažinimas, todėl autoriaus giminiečiams ir bičiuliams sunku jį nuryti. Be to, pradedantis menininkas visada būna gana pretenzingas reiškinys, tarytum kas būtų pateikęs savo kandidatūrą didelio žmogaus vardui gauti.

Žodžiu, šią knygą rekomenduočiau tik prisiekusiems Gombrowicz’iaus kūrybos fanams.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Paul Maar: Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras

2018-02-02

Paul Maar Ponas Belas ir mėlynasis eliksyrasAš visai nesijaučiau vienišas, bet neprieštaravau ir pasistengiau nutaisyti kaip įmanoma vienišesnio žmogaus miną. Iš karto pastebėjau, kad ponia Lisenkova užkabino skaudžią vietą tėčiui. Kai kas nors pamini mamą  ir užsimena, kad tėtis galbūt nėra geras tėvas, jis sugniūžta.

Kartais sūnus išsirenka vakarais prieš miegą skaityti tokias knygas, kurios man nebūna labai įdomios, tiesiog džiaugiuosi, kad patinka jam, kartais ir abiems ne ypač patinka, o va Ponas Belas užkabino tiek vaiką, tiek mane. Ši knyga – kaip filmas visai šeimai, kuriame būna tik suaugusiesiems suprantamų, bet vaikams visai nekenksmingų juokelių, kai tuo tarpu mažieji pralinksminami bei sudominami kitais dalykais ir tikrai visa šeima pramogauja jį žiūrėdama. Tiesa, gal čia vietomis ir perspausta, pavyzdžiui, su tėčio prisigėrimu nepasisekus pasimatymui, bet šiaip ne kartą linksmai kvatojomės ar suintriguoti kilnojome antakius abu su sūnumi.

Tema tokia įdomi, tikriausiai artima kiekvienam, turinčiam augintinių – kaip atrodytų jų šuo, katė ar triušis, jei pavirstų žmogumi? Kaip elgtųsi, ką kalbėtų, kokiomis asmenybės savybėmis pasižymėtų? Knygoje pasakojama istorija apie berniuką, kuris pagaliau išsiprašė tėčio išsvajotojo šuns, šis apgynė jį nuo besityčiojančio klasioko, o galiausiai… virto žmogumi! Tikrai linksmas, juokingas ir smagus kūrinys, be kita to, išspausdintas pakankamai didelėmis raidėmis, tad laisvai gali skaityti ir pats neseniai pradėjęs tai daryti vaikas.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.