• Renginiai


    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

  • Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Apie stresą ir augalus

    2020-09-06

    Man, kaip ir daugumai mažesnius vaikus auginančių žmonių, rugsėjo pradžia siejasi su stresu.

    Būrelių, tvarkaraščių, vežiojimo grafikų derinimas, adaptacija darželyje… Nauja tvarka dėl koronos prevencijos laimės taip pat neprideda.

    Kovoje su stresu pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių – atpažinimas.

    Kai pajaučiu ir aiškiai sau įvardinu, kad nesu rami, nesu balanse ir harmonijoje, kad tai, kas vyksta su manimi, nėra sveika ir įprasta būsena, galiu sąmoningai ir koncentruotai ieškoti savipagalbos būdų.

    Jie individualūs kiekvienam, ir gali kisti bėgant metams.

    Šįkart man labiausiai padeda augalų terapija. Stebėdama, grožėdamasi, rūpindamasi augalais atgaunu pusiausvyrą.

    Augalagalvis

    Primenu sau, kad ši situacija – laikina. Greit gyvenimas susidėlios į ritmą, kuris bus įprastas.

    O kaip Tu jautiesi?

    Chimamanda Ngozi Adichie: Amerikana

    2020-08-30

    Jo akimis, jų santykiams buvo galas. Ifemelu glumino tai, kad romantinė meilė gali mutuoti, kad mylimasis staiga gali tapti svetimu. Kur dingo meilė? Gal tikroji meilė egzistuoja tik tarp šeimos narių, gal ji kaip nors susijusi su kraujo ryšiu, nes meilė vaikams nemiršta, kaip miršta romantinė.

    Storas romanas apie afrikietę, po mokyklos baigimo išvykusią dirbti ir studijuoti JAV, jos meilės reikalus, kasdienybės rutiną ir problemas dėl rasės. Iš esmės turbūt visa knyga ir sukasi aplink rasę – kaip juodaodžiai jaučiasi Amerikoje, kaip Didžiojoje Britanijoje, kaip jie iš tiesų gyvena Afrikoje. Kultūriniai skirtumai atskleidžiami pasitelkiant nuostabų humorą ir ironiją, o štai rasizmo tematika nemažai gilesnių pamąstymų.

    Amerikana

    Visgi knyga manęs labai nesužavėjo. Gražios tos meilės istorijos, tikroviškos tokios, ir ilgai skaitant įsitrauki į tą veikėjų gyvenimą, tačiau visgi – ne mano tipo romanas. Net ir citatų beveik jokių nepasižymėjau. Tiesiog įdomu buvo apie nigeriečių kasdienybę paskaityt.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Apie lietų ir santykius

    2020-08-29

    Ar dažnai lankaisi miške purškiant lietui? O pajūryje spaudžiant šaltukui?⁣

    Tam tikros vietos mums asocijuojasi su atostogomis, poilsiu, atokvėpiu, todėl neretai atsidūstame – o, kaip norėtume čia visados gyventi!⁣

    Deja, paplūdimyje saulė nešviečia nuolat, ir to tikėtis būtų išties kvaila.⁣

    Tačiau kai imame kurti santykius su kitu žmogumi, dažniausiai kliaujamės būtent tokiomis pat naiviomis viltimis. Kad visad bus saulėta ir šilta. Gera ir ramu.⁣

    Skaitome knygas, tobulinamės seminaruose, mokomės iš draugių patirčių, kad tik galėtume užtikrinti savo kuriamiems santykiams tą nuolatinę saulę ir šilumą.⁣

    Šiandien su vyru minime vienuoliktąsias vestuvių ir tryliktąsias gyvenimo drauge metines.⁣

    Per tuos metus sudėtingiausia, bet kartu ir labiausiai auginanti patirtis buvo išmokti leisti kartais tiesiog būti tai lietingai darganai, žvarbiems vėjams ar tamsiam šalčiui. ⁣

    Priimti kito tamsą, jaustis saugiai atskleidžiant savąją.⁣

    Nes saulė vis tiek nušvis. O be lietingų dienų nesugebėtume tinkamai įvertinti giedros.⁣

    Vestuvės lietuje

    P. S. Nuotraukoje – mūsų vestuvių akimirka. Anądien irgi šitaip lijo.

    Grigorijus Kanovičius: Miestelio romansas

    2020-08-16

    Virš vienkiemio tvyrojo neįtikėtina, svaiginanti tyla.
    Danguje spindėjo prisirpusios birželio žvaigždės.
    Aplink sodybą lyg riteriai stovėjo išsirikiavę kaštonai, saugodami šią pirmapradę ramybę.
    Ir nebuvo tą vakarą pasaulyje nei vokiečių, nei lietuvių, nei žydų.
    Buvo ir, rodės, per amžius bus tik ši aštriai kvepianti šienu raminanti tyla, tik šis sapnas žemėje po žvaigždėmis, nesuteptas nei šventvagiška neapykanta, nei liejamu krauju.

    Nedaug teko skaityti žydų literatūros apie žydus, tad su malonumu ėmiausi šios – apie tarpukariu Jonavoje gyvenusią šeimą, jos kasdienybę ir likimo vingius. Mano pačios proseneliai ir seneliai tuo metu gyveno šiame mažame gražiame miestelyje prie upės, bet nežinojau, kad tuo metu Jonavoje apie pusę gyventojų sudarė žydai. Buvo įdomu skaityti apie iš vaikystės žinomas vietoves ir pažvelgti į jas naujai.

    Miestelio romansas

    Sėdint ant švarplėto suolo mano mintys vis sukosi apie pražuvusią žydų planetą. Kelintą kartą aš stengiausi prislopinti savo liūdesį, įtikinėdamas save: jeigu mes abejingumo cementu neužmūrysime savo persisotinusių nelaimių sielų ir iki amžiaus pabaigos ūkausimės su tais, kurių nespėjome nei apraudoti, nei palydėti į paskutinę kelionę, tarsi pratęsime jų gyvenimą savo atmintyje. Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti.

    Visgi romanas savo turiniu ir kalba ne itin mane sužavėjo – dialogai neįtikinantys, netikroviški, daromos elementarios stiliaus klaidos – kartojamos tos pačios frazės vienas po kito einančiuose sakiniuose, veikėjų paveikslai iki galo neišdirbti ir neišryškinti. Stebiuosi, kad rašytojas už kitus kūrinius yra gavęs nemažai apdovanojimų ir vertinamas literatūros pasaulyje (pati daugiau nieko jo nesu skaičiusi), nes šioje knygoje perlų neradau.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Hermann Hesse: Po ratu

    2020-08-14

    Niekas kitas taip neparodo giedrios vidurvasario dienos karščio kaip keli balti ramūs debesyčiai, plūduriuoją žydrynės vidury ir taip prisigėrę šviesos, kad nepajėgi ilgai į juos žiūrėti. Be tų debesyčių dažnai net nepastebėtum, kaip karšta, nei iš žydro dangaus, nei iš blizguliuojančios kaip veidrodis upės, bet vos tik išvysti šiuos kelis baltus tarsi puta, purius vidudienio burlaivius, staiga pajunti, kaip kepina saulė, lendi į pavėsį ir braukiesi delnu šlapią kaktą.

    Vienas pirmųjų Hesės kūrinių – apie berniuką, į kurį dedamos didelės viltys, kuris uoliai mokosi, tikėdamasis jas pateisinti, ir kuriam dažnai skauda galvą. Iš pažiūros romano siužetas pakankamai paprastas, nuspėjamas, o moralas pernelyg akivaizdus (nespauskite tų vaikų pernelyg stipriai prie mokslų!), tačiau Hessės iškalbos talento dėka knygą skaityti nepaprastai malonu, tarytum pamažu, pasimėgaudamas, ragautum saldžiausią desertą.

    Po ratu

    Savo klasėje mokytojas mieliau nori turėti keletą asilų negu vieną genijų ir iš tikrųjų yra teisus, nes jo pareiga juk ne ugdyti išskirtines sielas, o išmokyti lotynų kalbos, matematikos ir išauklėti padorius piliečius. Ir neįmanoma ištirti, su pykčiu ir gėda prisimenant savo jaunystę, kuris daugiau nukenčia ir sunkiau gyvena, mokytojas ar mokinys, kuris jųdviejų didesnis tironas, žiauresnis kankintojas ir kuris kurio sielą sužaloja ar sugadina gyvenimą. Tačiau tai ne mūsų rūpestis, galim guostis tuo, kad tikriems genijams žaizdos beveik visuomet užgyja ir jie tampa žmonėmis, kurie, mokyklos pykčiui, atlieka savo gerus darbus ir kuriuos vėliau, kai jie jau mirę ir apgaubti malonios nuotolio aureolės, jų mokytojai kitoms kartoms nurodo kaip šaunius mokinius ir taurius pavyzdžius.

    Tiesa, su pagrindiniu veikėju susitapatinti buvo sunkoka – man nesuprantami berniuko, vėliau jaunuolio, motyvai ir argumentai, ypač scenose su drąsia ir palankiai jo atžvilgiu nusiteikusia mergina. Ši jam tarsi ir patinka, jis apie ją svajoja, tačiau kai ji parodo iniciatyvą, atrodo, jo galvoje kyla tokia sumaištis, kad vargšė lieka it musę kandusi. Gal čia XX a. pradžios įsimylėjėlių ypatumai?

    Buvo viena iš tų ramių, giedrų ir malonių rudens dienų, kai minkštą orą kaip neskausmingas, linksmas prisiminimas pripildo praėjusios vasaros gražumas, kai vaikai pamiršta, koks metų laikas, ir puola ieškoti gėlių ir kai senimas mąsliai žvelgia į tolius pro langą ar nuo suolo palei namus, nes jam regisi, kad mieli ne tik šių metų, bet ir prabėgusio jų gyvenimo prisiminimai įžiūrimi sklando po vaiskią žydrynę.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Trent Dalton: Berniukas nuryja visatą

    2020-08-11

    Dalykas tas, sakė Bikė Dang, kad australų vaikystė esti tokia idiliška ir džiaugsminga, kupina iškylų į pajūrį, kriketo žaidimų kiemuose, kad suaugusiam australui nėra jokios vilties pateisinti savo vaikystės lūkesčius. Dėl idealios vaikystės šioje didžiulėje rojaus saloje esame pasmerkti liūdėti, nes nors mūsų bronziniai veidai byloja priešingai, giliai širdyje neabejojame, kad niekados nebūsime laimingesni, negu buvome kadaise. Ji sakė, kad gyvename puikiausioje pasaulio šalyje, bet iš tikrųjų visi širdyje sielvartaujame, o heroinas – geras vaistas nuo širdgėlos ir, kadangi australus širdgėla visad slėgs, heroino verslas visada gyvuos.

    Šitiek puikių atsiliepimų, šitiek rekomendacijų! Vienu metu šią knygą skaičiau lygiagrečiai su Hannos Kent (taip pat australų autorės!) Geraisiais žmonėmis ir norom nenorom lyginau – žinoma, varginguose priemiesčiuose gyvenimas gal ir neprimena pasakos, žiūrint iš turtuolių perspektyvos, tačiau Jūs pabandytumėt pagyventi XIX a. pradžioje! Žodžiu, nublanko man tos narkotikų prekeivių vaikų bėdos, ir nesujaudino taip smarkiai, kaip galbūt turėtų.

    Berniukas nuryja visatą

    Iš esmės romanas patiko, ypač tas aukščiausio piko taškas prieš pabaigos atoslūgį – įtampa sukurta kaip reikiant! Nesinori spoilinti neskaičiusiems kūrinio, tačiau man asmeniškai tie detektyviški triukai, kai blogiukas vejasi gerietį, šis užspeičiamas į kampą, atrodo, be jokios vilties ištrūkti, ir galiausiai visgi jam pasiseka (ups, paspoilinau), nėra pats rafinuočiausias ir subtiliausias būdas išlaikyti skaitytojo dėmesį.

    Žodžiu, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, nors puslapių ir nemažai – negaila jiems skirto laiko. Visgi kitų šio autoriaus knygų nebesirinkčiau. Norisi man rafinuočiau.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Hannah Kent: Gerieji žmonės

    2020-08-10

    Bet tą akimirką Nensė pajuto bežadį raginimą pašnekinti Onję. Pajuto dvejonę. Skaudų ilgesio žvilgsnį. Taip dažniausiai ir būdavo. Asmeniškas skausmas, niekam nerodomas, bet kartais, per vieną atodūsį, kažkas prasiveria ir pamatai visa ko esmę, prieš durims vėl užsitrenkiant. Beveik kaip regėjimas. Trapumo kuždesys. Žemė suvirpa, paskui vėl ramu.
    “Kokia paslėpta žmogaus širdis, – galvojo Nensė. – Kaip mes bijome būti pažinti, bet kaip beviliškai to trokštame.”

    Paskutinės apeigos man taip patiko, kad neilgai trukus griebiau ir antrąjį autorės romaną. Žinoma, suveikė sunkiai išpildomų didelių lūkesčių taisyklė, ir jei būčiau skaičius šią knygą anksčiau, tikriausiai jausčiausi stipriau sužavėta kerinčios archaiškos atmosferos, gyvai piešiamų paveikslų tikroviškumo, siužeto, kuris, atrodo, iš pradžių akivaizdžiai važiuoja į vieną pusę, bet staiga padaro kitokį posūkį ir sudomina naujai.

    Gerieji žmonės

    Nora visada manėsi esanti gera moteris. Maloni. “Bet galbūt, – mąstė, – esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.”

    Paskutinėse apeigose veiksmas vyko XIX a. pradžios Islandijoje, čia gi persikeliame į to paties laikotarpio Airiją. Ta pati tamsa, drėgmė, atšiauri namų aplinka, skurdas ir vargas. Tik šįkart dėmesio centre – prietarai ir ta liaudies medicinos pusė, su kuria bažnyčia ir mokslas kovojo.

    Dabar dažnai esame linkę prisiminti mūsų gyduolių promočių žinias, žavimės senaisiais papročiais, semiamės išminties, visgi romane atskleidžiama, kad aklai tikėti viskuo, kuo tikėjo mūsų senoliai, gali būti pernelyg pavojinga. Kita vertus, neteisinga ir globėjiškai pašiepti praeities tamsuoliškumą – jei mes gyventume tais laikais ir tokioje aplinkoje, esu tikra, kad ir patys šventai tikėtume tuo, kuo tiki mūsų tėvai ir kaimynai.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Michail Bulgakov: Jaunojo gydytojo užrašai

    2020-07-31

    Jis mostelėjo milžiniška ranka, priešais Korotkovo akis sutrupėjo siena, ir trisdešimt mašinėlių ant stalų, dzinktelėjusios skambučiais, užgrojo fokstrotą. Pajudėjo trisdešimt moterų ir, siūbuodamos klubais, gašliai trūkčiodamos pečiais, kreminės spalvos kojomis mėčiodamos baltą miglą, cirko paradu patraukė aplink stalus.
    Iš mašinėlių nasrų suskato lįsti balto popieriaus juostos, ėmė rangytis, karpytis, susisegti. Išlindo baltos kelnės su violetiniais antsiuvais. “Šiųjų pateikėjas tikrai yra pateikėjas, o ne koks nors pašlemėkas.”

    Pati ankstyviausia, pirmoji Bulgakovo kūryba – pasirodo, šis nuostabus rašytojas, baigęs mediciną, kelis metus buvo praktikuojantis gydytojas! Apsakymai remiasi autobiografijos detalėmis, ir atrodo, kad medikas jis buvo išties neprastas! Visgi esu laiminga, kad Bulgakovas žengė išties drąsų tradicinį žingsnį ir vietoj nuostabaus gydytojo tapo tobulu rašytoju. Be Meistro ir Margaritos sunku įsivaizduoti išbaigtą geros literatūros sąrašą.

    Jaunojo gydytojo užrašai

    Grubiai skirstant, šią knygą galima padalinti į tris dalis – apsakymus apie gydytojo praktiką, apie skurdą ir badą pradėjus literato gyvenimą bei fantastiškai absurdiškus Šėtoniados pliūpsnius.

    Pirmieji sužavėjo leidimu kilstelėti asmeninių mediko patirčių, abejonių ir džiaugsmų pradėjus dirbti uždangą. Antrieji, tiesą sakant, man buvo nuobodoki ir pernelyg nerišlūs, kad susižavėčiau. Trečiasis kūrinys pribloškė nesustbadomos vaizduotės turiniu ir savo fantastiškumu, kurio detalės ryškiai šviečia Meistro ir Margaritos šedevre.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Hannah Kent: Paskutinės apeigos

    2020-07-29

    Aš tyliu. Nusprendžiau užsidaryti nuo pasaulio, užrakinti savo širdį ir saugoti tai, ko iš manęs dar nepavogė. Negaliu leisti sau pamažu užgesti. Laikysiuos už to, kas esu viduje, ir stipriai apkabinsiu viską, ką mačiau, girdėjau ir jaučiau. Eilėraščius, kuriuos sukūriau skalbdama, šienaudama ir virdama, kol nuo rankų nusitrindavo oda. Sagas, kurias moku atmintinai. Skandinu viską, kas liko, ir pati grimztu po vandeniu. Jei prabilsiu, tai oro burbulais. Jiems nepavyks pasisavinti mano žodžių.

    Tobula! Jau seniai nebuvau taip įsitraukusi, kad knygą perskaityčiau per mažiau nei parą. Tada daviau mamai, ir ji taip pat perskaitė per parą! Nors puslapių visi 366, ir jie primargalioti smulkiomis raidelėmis, ir siužetas nėra itin pozityvus, šviesus, pakylėjantis ar optimistinis.

    Visgi jis suveikė motyvuojančiai. Leido aiškiai dar kartą įsisąmoninti, kad nors ir esame atsiradę šiame pasaulyje skirtingomis aplinkybėmis, su skirtingomis galimybėmis, kurios nuo mūsų nepriklauso, visgi kiekvienas turime prigimtinę teisę susikurti tokį vidinį pasaulį, kuriame jaustumėmės saugūs.

    Paskutinės apeigos

    Artinasi temstantis dangus ir šaltas vėjas perpučia, tarsi tavęs nebūtų, perpučia, tarsi jam nerūpėtų, ar tu gyva, ar mirusi, nes tavęs nebebus, o jis liks, laižys prie žemės prisiplojusią žolę, nekreipdamas dėmesio į tai, ar žemė užšalusi, ar atitirpusi, nes ji ir vėl užšals, ir vėl atitirps, netrukus tavo kaulai, dabar karšti nuo kraujo, su tirštai sultingais čiulpais, išdžius, sulūš ir sutrupės, ir užšals, ir atidrėks nuo iš viršaus slegiančio purvo, žolė ištrauks į paviršių paskutinį tavo kūno lašelį, o atskridęs vėjas ją nulenks ir nustums tave prie uolų arba nugremš į panages, arba nuneš į jūrą pasiutusio sniego šauksmu.

    Romano veiksmas (beje, paremtas tikrais įvykiais) rutuliojasi XIX a. pradžioje atšiaurioje ir tamsioje Islandijoje. Keista ir įdomu tai, kad autorė yra gimusi visiškai priešingoje pasaulio pusėje – Australijoje, na, ir keliais šimtmečiais vėliau, tačiau aprašomi vaizdai, orai, spalvos ir niūruma tokie tikroviški, kad net vėsoka darosi skaitant.

    Sūnus manęs klausia, kodėl tai retai savo perskaitytoms knygoms suteikiu aukščiausią įvertinimą. Mano kriterijai – skaityti turi būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Kai tai, ką per parašytą žodį įlieji į save, perkeičia kažką viduje, kai kažkas spragteli, jaučiu, kad ne tik patyriau didžiulį malonumą, bet ir praplėčiau pasaulėžiūros akiratį. Turbūt tai vadinama tobulėjimu?

    Ši knyga tam tinka.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

    Barbara Mertz: Raudonoji žemė, juodoji žemė: kasdienis gyvenimas senovės Egipte

    2020-07-23

    Labai svarbi turtingo žmogaus rūmų dalis buvo sodas. Geriausiu atveju ten teliūškuodavo tvenkinys, apsuptas rūpestingai prižiūrimų medžių ir gėlynų. Kaip žino kiekvienas sodą turintis laimingasis, praleisti dieną patogiai įsitaisius žaliuojančių medžių pavėsyje, apsuptam saldžių kvapų, svajingai žvelgiant į skaidrų tvenkinio vandenį, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, o ypač jei dar gali stebėti, kaip kiti pluša.

    Vėl grįžtu prie savo mėgstamos Egipto temos, tik šįkart – ne per grožinės, o per mokslinės literatūros prizmę. Žinoma, mokslinė ji ne specialistams, o plačiajai visuomenei, tačiau įvairios senovės egiptiečių gyvenimo sritys aprašytos plačiai, išsamiai ir išlaikant nuosaikų požiūrį – to ir ano patvirtinančių įrodymų neturime, todėl negalime vienareikšmiškai teigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

    Raudonoji žemė, juodoji žemė

    Manasis pakantumas egiptietiškam nenuoseklumui iš dalies galbūt lemtas asmeninių priežasčių – kaip ir egiptiečiams, man nesunku vienu metu tikėti keliais prieštaringais dalykais, ir man visata atrodo per daug sudėtinga, kad ją perprastum remdamasis viena mąstymo sistema. Dėl šios ar kokios kitos labiau pateisinamos priežasties taip mėgstu “daugialypio požiūrio” sąvoką. Ji nusako, ką egiptiečiai darė, o ne pateikia pseudopsichologinį paaiškinimą, kodėl jie tai darė; ir tai geras, teisingas pamatinio egiptiečių religijos principo apibūdinimas: “Yra tuzinas skirtingų būdų paaiškinti bet kokį svarbų dalyką, ir visi jie teisingi.”

    Knyga visgi nėra tik sausas šiuo metu egiptologijos mokslui žinomų faktų pateikimas – autorė pasižymi nuostabiu humoro jausmu, nevengia subtiliai pakritikuoti tikinčių įvairiom mistinėm teorijom, taip pat ji sugeba nuostabiai įtikinamai perteikti senovės egiptiečio pasaulėžiūrą – pajunti, kad jie iš tiesų buvo tiesiog tokie žmonės, kaip ir mes, su tokiais pačiais džiaugsmais ir rūpesčiais (tik be skalbimo mašinų ir kanalizacijos).

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.