Richard Miller: Yoga Nidra: A Meditative Practice for Deep Relaxation and Healing

2019-10-28

Richard Miller Yoga NidraFear is always about the future, and reactivity about the past. Right action resides in the “now.” Yoga Nidra is a practice that reveals and teaches you how to live in the now so that you can access your native intelligence and inborn ability to respond appropriately to every situation.

Šiuo metu pakankamai intensyviai domiuosi nidra joga, tad nusprendžiau perskaityti vieną žymesnių knygų jos tema. Ričardas Mileris – garsus JAV psichologas ir jogas, ypatingą dėmesį skyręs giluminio atsipalaidavimo temai, kuris savo sistemą sukūrė remdamasis daugelio Rytų tradicijų praktika. Knygoje aprašoma nidra jogos esmė – nedualumas, pasaulio ir savo suvokimo apie jį nedalijimas į gera ir bloga, malonu ir skausminga, balta ir juoda, ir taip toliau. Visos priešybės egzistuoja kartu vienu metu, tik kur? Mūsų stebinčiame prote? Mūsų juntančiame kūne? Plačiame sąmonės lauke, kurio visos tos mintys, emocijos, jutimai negali paveikti, nes jame, kaip plačiame danguje, tiesiog atsiranda ir išsisklaido, kaip debesys?

Yoga Nidra reveals that your body, mind, and the entire universe live in you, in your awareness. During practice, you may experience an expansion beyond the confines of your body, which can make you feel like you’re having an out-of-body experience. But, no matter how far out you expand, aren’t you always “here” as the witness of your experience? Yoga Nidra helps you inquire as to who this witness is, this “I” that you take yourself to be. When you realize True Nature, pure Being, you recover your primal memory that your “real body” is everywhere, infinitely expanded. You realize that the entire universe is your body. Then there’s no such thing as an out-of-body experience because there’s nowhere to go where you aren’t already. You’re always here, which is everywhere. Life is a paradoxical mystery, and Yoga Nidra hands you the key that unlocks the mystery that is your life and this world.

Kaip ir kalbant apie daugumą jogos ar kitų Rytų tradicijų praktikų, su nidra joga iš pradžių žmonės susipažįsta siekdami tiesiog paprastų kasdieniškų tikslų – atsipalaiduoti, nusiraminti, pailsėti. Bet kaip praktikuodami hatha ar taiči vėliau pastebi, kad asanos, fizinio kūno atliekami judesiai – tik labai paviršinis dalykas, žiedeliai, o po jais slypi ne tik plati filosofija, bet ir visas gyvenimo būdas, taip ir su nidra joga. Tai nėra tiesiog gulėjimas ant nugaros ir ramus kvėpavimas. Tai sąmonės plėtimas, požiūrio į savo prigimtį keitimas, giliai transformuojanti patirtis. Nidra joga iš esmės nėra tai, kas vyksta praktinio užsiėmimo metu, priešingai – svarbu tai, kaip gyvenimas keičiasi po jo.

When we wish our experience to be other than it is, we fight with reality. And reality always wins. The paradox of welcoming is that it leads to spontaneous transformation. When we relinquish our attempts to change the world or ourselves according to some belief about how we think things “should” be, insight and right action spontaneously arise to the surface of awareness. Then you will live in welcoming for its own sake because of the joy and freedom it brings.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Apie priklijuojamas blakstienas ir saviugdos renginius

2019-10-25

Rengdama ir anonsuodama savo seminarus ir kitus saviugdos renginius kartais sulaukiu komentarų, neva kam jie reikalingi, kad tai – tik akių dūmimas lengvatikiams, verslas, norint pasipinigauti, ir nieko daugiau. Kad niekas žmoguje po tų visų seminarų ir relaksacijų nepasikeičia. O va – kai blakstienas prisiklijuoji ir telefoną į naujesnio modelio pasikeiti – rezultatas iš karto akivaizdus, ir jautiesi išsyk geriau šitaip pinigus išleidęs.

Visų pirma noriu pasakyti, kad kviesdamas į saviugdos seminarus niekas (na, galbūt beveik niekas) nežada, kad jo metu renginio vedėjas pamosikuos stebuklinga burtų lazdele dalyviams virš galvų ir tokiu būdu magiškai pavers juos kitokiais – geresniais, taikesniais, linksmesniais, tobulesniais, ramesniais ar seksualesniais. Dažniausiai seminaro metu yra suteikiama informacija, žinios, jei seminaras praktinis – ugdomi įgūdžiai ir kompetencijos, įgalinančios žmogų pačiam prisiimti atsakomybę už savo laimę ir gerovę, mokoma, kaip ir kokiais būdais galima rasti harmoniją su savimi ir kitais. Jei dalyvis ateis, pasėdės koją ant kojos užsidėjęs, pažiopsos pro langą ir išėjęs nieko su gautomis žiniomis nedarys – tai aišku, kad niekas nepasikeis! Tai bus sugaištas laikas ir veltui išmesti pinigai. Į saviugdos renginius kviečiame žmones, kurie nesijaučia visapusiškai laimingi, kurie nors, atrodytų, viską turi, jiems nieko netrūksta, bet viduje juntama kažkokia sumaištis, nėra tos harmoningos pilnatvės ir viskas.

Ar tai verslas? Na žinoma! Gyvename visuomenėje, kurioje materialinių gėrybių mainai vyksta per piniginius santykius. Seminarų vedėjų vaikai irgi nori valgyti (pavyzdžiui, maniškiai, priešingai nei daugumos, valgo išties nemažai). Kodėl už blakstienų klijavimą, telefonų taisymą ar vaikų ugdymą pinigus imti moralu, o už seminaro vedimą – ne? Jau nekalbant apie tai, kad reikia ir už salės nuomą, ir valstybei mokesčius susimokėti.

Tik nesuprask manęs neteisingai, aš jokiu būdu neteigiu, kad dirbtinių blakstienų klijavimas yra kažkuo neigiamas dalykas. Jei moteris nuo to geriau pasijaučia – valio! Kuo daugiau gerai besijaučiančių žmonių, tuo laimingesnė visuomenė, tuo smagiau ir man joje gyventi! Tik ar kartais perdėtas rūpinimasis savo išvaizda ar statuso rodikliais – naujausio modelio automobiliu ar telefonu – nereiškia, kad tokiu būdu užmaskuojami gilūs vidiniai skauduliai?

Laimė

Ką darai, kai automobilio variklyje pasigirsta neįprasti bildesiai? Prisiklijuoji linksmą lipduką ant galinio stiklo? Pasigarsini muziką? O gal nusprendi rimčiau paišlaidaut ir užsidedi naują spoilerį? Taigi va – rūpiniesi savo automobiliu! Ne, greičiausiai važiuoji į servisą ir taisai variklį.

Analogiškai ir su mūsų vidumi. Jei kažką giliai skauda, jei kažkas tikrai negerai, tiek negerai, kad jau net lenda laukan psichosomatinės ligos, jei kartais be jokios rimtos priežasties pravirksti ar imi šaukti ant sutuoktinio ir vaikų, norėdamas užsimiršti gali nueiti į lėkštą komediją, kurioje iki valiai prisikvatosi, gali išvykti atostogų į šiltus kraštus (nes juk Tu to tikrai nusipelnei, ar ne?), gali bent jau leisti sau gelinius nagus pasidaryt ar plaukų spalvą pakeist, bet po viso to, grįžęs namo, vakare, kai visa šeima jau miega, o Tu dar guli ir spoksai į tamsą, ar jautiesi gerai? Ar jauti palaimingą vidinę harmoniją?

Kas būtų, jei tų blakstienų neprisiklijuotum? O jei nepasidažiusi į darbą išeitum? O jei iš viso – o siaube – neišsiplovus galvos? Kas, jei vietoj išmaniojo naudotum seną telefoną su mygtukais? Įsivaizduok – prekybos centre Tau kažkas paskambina ir Tu – be blakstienų, be makiažo, su riebaluotais plaukais – išsitrauki mygtukinį telefoną, sakai alio, ir į Tave pradeda žiūrėti visi aplinkui stovintys žmonės! Atrodo kaip ištrauka iš siaubo filmo ar košmariško sapno, ar ne?
Kodėl? Nes – ko čia dar klausti – taigi ką žmonės pagalvos! O kodėl Tau tokia svarbi aplinkinių – netgi visai Tau nepažįstamų – žmonių nuomonė? Ar Tavo savivertė nuo to sugrius? Ar tai jau reikš, kad Tavo gyvenimas tikrai visiškai sušiktas? Nes gi ką apie Tave pagalvos?!

Kai gyveni vidinėje harmonijoje, svarbiausias matas ir yra ta vidinė harmonija. Keisti aplinkinių žvilgsniai ar net komentarai negali jos sujaukti. Tu esi Tu, nuostabi pilnavertė būtybė, nesvarbu, ką apie Tave galvoja kiti. Ir tos blakstienos nesvarbios. Jos – kaip žaidimas, gyvenimo įvairovei praskaidrinti, kaip maskaradinis kostiumas karnavale – apsivelki, nusivelki, bet Tu vis tiek išlieki tas pats Tu. Nuoširdžiai linkiu to nepamiršti.

P. S. Pažįstu gerą priklijuojamų blakstienų meistrę, gali kreiptis – duosiu kontaktus.

Apie kopūstus ir sąmonės pokyčius

2019-10-25

Nežinau, kaip Tau, bet man valgyti žiedinį Romanesco kopūstą (kurį prieš ruošdama va nufotografavau) visuomet truputį nejauku ir baugu – jis toks tobulas! Visas surangytas iš fraktalų – atskirų dalių, kurie panašūs į visumą. Ir kuo giliau žvelgi, tuo labiau svaiginantys kosmosai ten atsiveria. Taip ir visai alkana gali likti.

Laimė

Kaži, ar gamta, sukurdama Romanesco kopūstą, bandė mums kažką pasakyti?

Begalinis atsikartojimas, kiekviena, net ir smulkiausia dalelė – identiškas visumos paveikslas. Tobula simetrija, tobula visuma iš tobulų detalių. Vandens lašas yra lygiai toks pats tobulas, kaip ir vandenynas, kurio dalimi jis yra. Viskas tarpusavyje susiję. Pakeisk vieną detalę, iš karto keičiasi visas paveikslas.

Ne veltui banalus posakis, kad norint keisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs, yra teisingas. Nes savo sąmonėje mes ir esame ta visuma. Nuo mūsų smulkiausių minčių, nuo mažiausių veiksmų, nuo nereikšmingiausių savijautos aspektų priklauso, kaip žvelgsime į save ir į pasaulį plačiąja prasme. Nuo to, kaip išgyvename šią, būtent šią akimirką, priklauso tai, kokia šiandien mums bus diena, koks bus mėnuo, metai, koks bus mūsų gyvenimas.

Darydami nedidelius pakeitimus savo sąmonėje mes pamažu judiname milžiniškus kalnus. Ką ten sukėlė drugelio sparnų plastelėjimas kažkur Pietų Amerikos atogrąžose?

Pokyčiai vyksta nuolat. Dėmesingo įsisąmoninimo būdu galime užtikrinti, kad tie pokyčiai vyktų pozityvia, mums palankia linkme.

Hale Dwoskin: The Sedona Method

2019-10-17

Hale Dwoskin The Sedona MethodWe identify with our problems, believing that we are the one having them. It is almost as though we feel that we justify our existence by having obstacles to overcome, problems to fix, and how much suffering we can bear. We also identify with our self-created suffering. We become so versed in being the person with a particular problem that we’re often afraid we won’t know who we are without it. When we take a moment to reflect on “our” problems, we may even discover that we’ve grown so attached to these patterns of thought and behavior that it’s hard to imagine ourselves without them. Rather than being open to the uncertainty that comes from letting go, we are clinging to the artificial sense of security that comes from knowing what to expect, even if that expectation is not beneficial.

Esu iš tų žmonių, kurie nusipirkę naują daiktą prieš pradėdami jį naudoti visuomet perskaito instrukciją. Mėgstu iš pradžių teoriškai susipažinti, paskui išbandyti praktiškai. Kai išgirdau apie emocijų paleidimo techniką, labai susidomėjau, tačiau nusprendžiau iš pradžių ne keliauti pas ją praktikuojančius fasilitatorius, o pamėginti išsiaiškinti, kas tai ir kaip tai veikia. Mėgstu kuo daugiau dalykų išmokti pasidaryti pati. Ši knyga – emocijų paleidimo vadovėlis, konkrečiai paaiškinantis tam tikrus psichologijos principus bei suteikiantis galybę progų praktiškai išmėginti metodą sau.

If we worry about something, we believe that we’re somehow preparing ourselves for an inevitable outcome. If the unwanted thing happens, we want to be prepared internally and in our lives. We prefer the false sense of security that comes from preparing for what we don’t want to the uncertainty that comes from not knowing what is going to happen—even if what we know is going to happen is not a positive outcome. But again, even though we may get to be right by being prepared for a disaster, we may also be bringing the disaster about through our inner and outer preparations. Whenever we worry, we’re holding in mind what we don’t want, and that is what we tend to get.

Iš esmės Sedonos metodas labai paprastas – tiesiog užtenka sau užduoti tam tikrus klausimus, ir kartais net nesvarbu, kokie yra atsakymai, vien klausimo uždavimas sukelia smegenyse tam tikrą pokytį, leidžiantį pažvelgti į save ar į savo gyvenimo situaciją kitaip. Knygoje išsamiai aprašytas metodo taikymas įvairioms sritims – asmeniniam augimui, santykiams, sveikatai, finansinei gerovei. Skaičiau ilgai, nes vien iš teksto perskaitymo būtų mažai naudos – stengiausi kiek įmanoma daugiau informacijos perleisti per savo patirties prizmę. Išsiaiškinau apie save daug įdomių ir man visai netikėtų dalykų, pavyko perkeisti kai kurias manęs netenkinusias situacijas, teko ir ašarų išlieti – ne visuomet pavyksta išlikti ramiai, kai lenda ilgai užsistovėję skauduliai. Bet su jais padirbėjus aplanko tokia lengvybė! Išties puiki knyga ir veiksmingas metodas.

Not all addictions or habits are that obvious. Some habits are subtler. Do you feel like you have to be right? Do you feel that you have to be felt, heard, or seen? Do you feel like you can’t stop judging yourself or others? These are also addictions. Even wanting approval, control, security, and separation are addictions. There are many things that we feel addicted to, or that we habitually do, no matter how hard we try to stop. If you’ve ever tried to stop indulging a habit, you know it can be very difficult.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Apie baobabus ir įpročius

2019-10-12

Antoine de Saint-Exupéry “Mažasis princas” – neblėstanti klasika, kurią atsivertus bet kuriame amžiaus tarpsnyje vis atrandi kažką naujo ir prasmingo Tau būtent dabar.

Mažasis princas pasakoja apie gerų žolių ir piktžolių sėklas, kurias reikia laiku atskirti vienas nuo kitų, ir blogąsias išrauti, vos jos ima skleistis gležnais daigeliais, mat antraip priaugs baisių baobabų, kuriems išsikerojus jau sunku bus atsikratyti.

Laimė

Tai nuostabi alegorija apie mūsų įpročius. Kai nesame dėmesingai sąmoningi, kartais nepastebime, kaip paprasti nekalti malonumai, tokie kaip smaguriavimas ar betikslis naršymas socialiniuose tinkluose, tampa baisiai išsikerojusiais žalingais įpročiais, trukdančiais mums siekti savo tikslų.

Kai jau pradedame pastebėti šiuos baobabus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose, kai suvokiame, jog nenorime, kad jie būtų mūsų mūsų elgesio dalimi, užsimanome jų atsikratyti.

Deja, tai, ką mes dažniausiai darome, yra tik medžių lapų skabymas, geriausiu atveju – šakelių laužymas. Tuomet nusiviliame savimi, kad nepavyksta atsikratyti nepageidaujamų įpročių.

Apie kasdienius įpročius

2019-10-08

Neurobiologijos ir kognityvinės psichologijos mokslininkų tyrimų duomenimis, nuo keturiasdešimties iki devyniasdešimt penkių procentų mūsų elgesio – to, ką mes mąstome, ką sakome, kaip elgiamės – priklauso nuo susiklosčiusių įpročių. Net jei laikysimės konservatyvių duomenų apie penkiasdešimt procentų, tai reiškia, kad pusę viso laiko gyvenime veikiame autopilotu!

Patys įpročiai savaime nėra nei blogi, nei geri, visi jie atlieka tam tikrą funkciją: rūkymas padeda nusiraminti, naršymas telefone vos radus laisvą akimirką – negalvoti apie dabartinį savo gyvenimą, o nuolatinis burbėjimas mintyse – pasijusti viršesniu už kitus ir taip dirbtinai nors trumpam pasikelti savivertę. Būtent, kai kalbame apie įpročius, turime omenyje ne tik tokius akivaizdžius, kaip persivalgymas ar agresyvus vairavimas, bet ir subtilesnius, vykstančius tik mūsų mintyse, bet dėl to ne mažiau pavojingus – nuolatinis kitų vertinimas, savigaila arba priešiškumas aplinkiniams.

Jei tam tikras įprotis kertasi su mūsų pamatinėmis vertybėmis, jei tas svajonių aš, kuriuo norėtume būti, tokiu įpročiu nepasižymi, tuomet galime tam tikrus įpročius vadinti nenaudingais ar netgi žalingais. Gera žinia – jei pavyko išsiugdyti tam tikrą įprotį, pavyks ir jo atsikratyti! Dar geriau – pakeisti jį kitu, naudingu ir padedančiu tapti autentišku savimi!

Su Mokytojų diena!

2019-10-05

Kai eini į mokyklą, labai madinga jos nemėgti, skųstis visiems, kokia kančia joje sėdėti ir kaip mokytojai gadina Tau gyvenimą. O kai nuo mokyklos baigimo praeina kelios dešimtys metų, kai pavyksta atsiriboti nuo kalbų siekiant būti populiariu ir karštų emocinių reakcijų, gali objektyviau įvertinti ten praleistą laiką ir su Tavim dirbusius žmones.

Deja, ne visi prisiminimai yra malonūs, ne visi mokytojai profesionalūs. Kai kurie iš jų savo asmeninio gyvenimo dramas, nuoskaudas ar projekcijas išliedavo ant mokinių. Tačiau kaip gera prisiminti tuos mokytojus, kurie Tavimi tikėjo! Tikėjo kartais netgi daugiau, nei buvai vertas, taip suteikdamas pasitikėjimo savimi, drąsos ir suteikdamas poslinkį gyvenimo keliui.

Vienas iš tokių žmonių, Mokytoja iš didžiosios raidės man buvo Aurelija Pielikienė, mano lietuvių kalbos mokytoja. Nuo mažens mylėjau žodį ir kalbą, nuo pradinių klasių savo mėgėjišką kūrybą publikuodavau spaudoje, bet atėjo paauglystė, užsisklendžiau tapatybės paieškose, pradėjau itin kritiškai vertinti savo rašliavas. Lyg to būtų maža, viena mokytoja (iš mažosios raidės, pavardė redakcijai žinoma) dar pakomentavo: „Rašyk, rašyk, va kai užaugsi, įsuks buitis, vaikai, baigsis visi tavo eilėraščiai“.

O va Mokytoja A. Pielikienė manimi tikėjo. Skatino, padėjo, į visokius konkursus mano kūrybą siuntė. Sėdėdavom abi, arbatą gurkšnodamos, taisydavom tuos mano eilėraščius, repetuodavom, kaip juos skaitysiu auditorijai. Tik jos dėka Prezidentui Valdui Adamkui ranką spaudžiau, kai mano kūryba rinktinėje su kitų jaunųjų talentų buvo išleista, ir Poezijos pavasarėlio laureate tapau. Šioks toks pripažinimas skatino patikėti savimi, kad turiu galių valdyti žodį, ir rašymas iki šiol yra svarbi mano gyvenimo dalis. Gal ne visai poezijos, bet va, nei buitis, nei vaikai nesustabdo nuo rašymo terapijos, kaip kad buvo kai kurių pedagogų pranašauta.

Laimė

Tariu patį nuoširdžiausią AČIŪ Jums, Aurelija!

Sveikinu su Mokytojų diena Jus bei visus Mokytojus, kurie savo vidinės ugnies kibirkštimis dosniai dalijasi su mokiniais! (va, prašau, kaip poetiškai parašiau)

Tadas Žemgulys: Kančios kaina

2019-10-02

Tadas Žemgulys Kančios kaina– Jei bažnyčia pretenduotų į žmogaus ugdymą, tuomet kunigai būtų tikri šventieji ir nereikėtų jiems teisintis, pagautiems darant pačius baisiausius nusikaltimus. Vadinasi, galime drąsiai daryti išvadą, kad moraliniai skiepai jų neveikia. Kas kitas yra labiau paniręs į katalikų gyvenimą, jei ne jie? Kunigams sudarytos visos sąlygos būti arčiau Dievo, bet ir tai neveikia. Naujienos kaista nuo skandalų apie turto grobstymą ir vaikų prievartavimus. Bet tu visuomet gali tikėti Dievu, nesiremdama jokia religija. Problema, kad žmonėms religija rūpi labiau už jų pačių išgalvotą Dievą.

Kai autorius nusprendžia savarankiškai išleisti savo knygą, tai gali lemti daugybė priežasčių, bet labiausiai tikėtinos dvi: pirma, jis nepaprastai tiki savo kūriniu, ir leidyklų siūlomas honoraras bei kitos sąlygos jo netenkina, nes autorius mano, kad jo knyga verta daugiau; antra, jam nepavyko rasti nė vienos leidyklos, norinčios išleisti kūrinį. Pirmu atveju skaitytojas gali tikėtis šedevro, antruoju  šlamšto, kuris įdomus tik pačiam autoriui. Taigi imdama skaityti Kančios kainą, kurią Tadas Žemgulys ne tik pats parašė, bet ir išleido, buvau pasiruošusi blogiausiam, nors, žinoma, tikėjausi geriausio.

Romaną norėtųsi suskirstyti į dvi dalis. Pirmojoje pagrindinis veikėjas, filosofijos studentas, šmaikščiai, įtikinamai ir netgi sarkastiškai dėsto savo požiūrį į religiją, į žmonių tarpusavio santykius, meilę, vienatvę; tas požiūris – šaltakraujiškai racionalus ir mizantropiškai šopenhaueriškas – pateikiamas dialogų su brolio mergina forma. Žinoma, būtų neįdomu, jei pašnekovė mąstytų panašiai, tad autorius merginą piešia kaip trykštančią meile kiekvienam, pozityvią, tikinčią Dievu ir žmonėmis. Smagu, kad į jos lūpas įdėti argumentai nėra visiškai banalūs ir lėkšti, dėl to išties malonu nardyti dialoguose išklausant abi puses.

Antroji knygos dalis, pagrindiniam veikėjui išdėsčius visus argumentus apie tai, kodėl jis nemėgsta žmonių, sukasi aplink jo santykius su šeimos nariais ir brolio mergina. Intrigos, netikėti siužeto vingiai, ir pabaiga, tarsi sakanti tai ir reikėjo įrodyti. Kai kurie veikėjų poelgiai atrodė sunkiai įtikėtini, na, tiesiog neišplaukiantys iš lig tol piešto jų charakterio. Taip pat keliose vietose strigo aprašomų emocijų vientisumas su veikėjo atliktais veiksmais ar patirta situacija – atrodė: negi iš tiesų kas nors tokiu atveju šitaip jaustųsi? Dėl to kartais buvo sunku susitapatinti.

Apibendrinant, knygą perskaičiau greitai, siužetas įtraukiantis, kalba intelektualiai turtinga, labai gražus viršelis! Jei norėtum paskaityt, įsigyti gali čia.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Apie tikslų siekimą

2019-09-27

Rugsėjis eina į pabaigą, kai kas, teko girdėti, rugsėjo pirmąją buvo nusistatęs kaip naujų tikslų siekimo pradžios datą (aišku, negi lauksi Naujųjų metų, geriau pradėti iš karto!). Na, ir kaip sekasi? Kaip jautiesi?

Ką apskritai pajunti, kai išgirsti žodį Tikslas? Kokios asociacijos kyla?

Gyvename į tikslus orientuotoje visuomenėje, kiekvienoje gyvenimo srityje iš mūsų tikimasi, kad nusistatysime tikslus ir jų sieksime, kitaip negalima bus pamatuoti, kaip sėkmingai mes judame į priekį ir ar apskritai esame sėkmingi, ar nevykėliai. Darbdavys prašo konkrečiai įvardinti tikslus pusmečiui ar metams, šeimoje taip pat esame skatinami nusistatyti, kokie mūsų tikslai, asmeninis augimas ir saviugda – išvien tikslų nusistatinėjimas ir siekimas. Yra posakis, kad jei nežinai savo tikslo, gali labai greitai keliauti, bet vis tiek nenukeliausi ten, kur nori. Taigi patirdami visuomenės spaudimą mes dažniausiai tikslus asocijuojame su stresu, nemaloniu dalyku, kurį visgi reikia turėti, jo laikytis ir siekti.

Kai mes nusistatome sau konkretų tikslą ir aistringai jo siekiame, mūsų dienos ir naktys tampa pripildytos noro, troškimo, siekio pakeisti dabartinę situaciją, mes manome, kad kai pasieksime tikslą, tuomet jau būsime laimingi ir patenkinti, o dabar reikia tiesiog dėti visas pastangas ir prakentėti dabartį, kol nusigausime į tą išsvajotąjį ateities tašką.

Tokiu būdu mes dirbtinai susikuriame stresinę situaciją, neleisdami sau patirti dabarties akimirkos grožio ir pasimėgauti kelionės pilnatve. Tikėtina, kad pasiekę tikslą mes rezultatu pasidžiaugsime labai trumpai, o tuomet vėl nusistatysime sau kitą tikslą, ir vėl gyvensime laukimu bei pastangomis, vėl nukeldami laimės potyrius ateičiai.

Ką daryti?

Laimė

Įsivaizduok, kad tikslas jau yra pasiektas. Kuo detaliau mintyse nupiešk paveikslą tos situacijos, kai jau būsi padaręs ar turėsi tai, apie ką svajoji. Kaip tuomet jausies, kaip atrodysi, kaip elgsies, ką galvosi? Patirdamas malonią pilnatvės būseną sukuri precedentą jai atsirasti Tavo gyvenime. Tai nereiškia, kad nereikia imtis realių veiksmų tikslo link, kad užtenka tik svajoti, bet veikdami iš pilnatvės, o ne iš trūkumo, mes sukuriame erdvę savirealizacijai.

Paleisk savo tikslą. Įsivaizduok, kad jis jau pasiektas, ir pamėgink jį pamiršti. Pasiimk išeigines nuo galvojimo apie tikslą. Prisimink, kiek situacijų Tavo gyvenime buvo, kai siekei kažkokio tikslo, bet paskui lioveisi, ir kažkokiu būdu viskas taip išsisprendė, kad tikslas buvo pasiektas? Žinau šimtus pavyzdžių, pradedant nuo elementaraus daiktų ieškojimo namuose, ir jų radimo būtent tuomet, kai jau prarandi viltį ir liaujiesi ieškojęs, baigiant, atrodo, stebuklingais atvejais, kuomet poros, ilgą laiką nesėkmingai bandžiusios susilaukti vaikelio, galiausiai susitaiko su tuo, kad mažylio neturės, liaujasi varsčiusios vaisingumo klinikų duris, ir… būtent tuomet sužino, kad laukiasi!

Tuomet, kai jautiesi visapusiškai patenkintas savo dabartimi, savo realybe, savo gyvenimu, gali efektyviausiai siekti augimo ir tobulėjimo. Imdamasis veiksmų tuomet, kai esi pilnatvėje, galvoji, jautiesi ir elgiesi visiškai kitaip, nei vedamas desperatiško troškimo, todėl visi žingsniai tikslo link atliekami žymiai sėkmingiau ir produktyviau, maža to, jautiesi laimingas juos žengdamas!

To šiandien Tau ir linkiu!

Rudens lygiadienis

2019-09-23

Šiomis dienomis minimas rudens lygiadienis – metas, kai naktis tampa ilgesnė už dieną, kai tamsa nusveria šviesą, astronominio rudens pradžia. Šį kritinį tašką mūsų protėviai pažymėdavo apeigomis, aukodavo derliaus dievybėms, kviesdavo gausą į savo namus ir laukus.

Mes po nerūpestingos smagios vasaros, po jos kelionių ir klajonių, rudenį sugrįžtame namo, kur mūsų laukia ramiai sudėliota dienotvarkė, vienodesnis ritmas, jaukumas ir šiluma.

Laimė

Lygiadienio proga kviečiu trumpam padaryti pauzę. Stabtelėti, įsiklausyti, pajusti, kokias dovanas, kokį derlių asmeniškai Tau atneša tamsos metas. Kai viskas rimsta ir ruošiasi žiemos sąstingiui, atsigręžus savęsp, sugrįžus namo į save, galime atidžiau pastebėti, kokius turtus sukaupėme, kokia gausa mumyse užderėjo.

Gal kai išoriniame pasaulyje daugiau tamsos ir šalčio, laikas surasti šviesą ir šilumą savyje?