Oro uosto svaigulys

2010-06-18

Prieš kažkiek metų mane įkalbėjo apsidrausti gyvybę bei sveikatą, o dabar aš pasvarsčiau – kas svarbiau – būti ištaigingai palaidotai ar ištaigingai pagyventi? Geriau sėdėti apsikabinus krūvelę pinigų susilaužius koją, ar už tuos pačius šlamančiuosius kol kas sveikomis (tfu tfu tfu) kojomis nukeliauti į kokią prašmatnią vietelę?

Sakau – noriu nutraukti draudimą. Jis (agentas gražiomis akimis) – ar tapote nemirtinga? (paskui jis kažkodėl labai greitai perėjo prie tujinimosi, nors aš jį mačiau pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą)

Žinau, kad tokiais ketinimo nutraukti sutartį atvejais jie turi žūtbūt privalo pasiūlyti man apsvarstyti visas įmanomas alternatyvas (jie netgi sutinka sumažinti mano įmokas iki juokingų penkiasdešimties litų), taigi iš anksto apsišarvavau, kaip sau maniau, mirtinai neatremiamu argumentu – kad jau pusantrų metų esu bedarbė ir bla bla bla. O jis sako (tas agentas) – o mes kaip tik ieškome poros darbuotojų. Gudruolis.

Kai man ima piršti darbą, aš su liūdesiu prisimenu visas pasaulio šalis, į kurias dar nenukeliavau. Nežinau, kas man yra su tom kelionėm. Labiausiai žaviuosi žmonėmis, kurie nejaučia nerimo arba jaučia pakankamai nedidelį jo kiekį ir geba spjovę į viską išvažiuoti kur nors, užsimetę ant pečių nedidelę kuprinytę ir jiems nekyla kankinančių klausimų o-kas-jeigu. Aš nesu tokia. Vos pradedu naršyti po pigių skrydžių tinklapius, iš karto nerimastingai įsivaizduoju save pasimetančią tarp terminalų, nespėjančią persėsti, sumokančią nesveikai per didelę kainą taksistui iš oro uosto ir tuomet atrodo daug patogiau rinktis kelionių organizatorių, bet aš visai nesižaviu žmonėmis, keliaujančiais su kelionių organizatoriais.

Oro uostas

O kai kurie išminčiai visą gyvenimą nugyvena neiškėlę kojos iš savo kaimo ir tai nesutrukdo jiems perprasti visatos paslaptis.

O aš nei išminčius, nei keliautoja. Tik neapsidraudusi nerimastinga nedirbanti siela. Ak.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams