Nepavykęs eksperimentas
Man taip knieti turėti savo kloną eksperimentiniais tikslais, siekiant įrodyti, pavyzdžiui, pozityvaus mąstymo galią arba vegetarizmo įtaką savijautai. O dabar – negaliu. Nes aš esu tik viena, ir neturiu kontrolinio tiriamojo, kuris gyventų mano gyvenimą, išvengdamas tam tikrų pokyčių.
Nes man tikrai įdomu, tarkim, ar, jei aš šiandien nuo pat ryto nelakstyčiau išsišiepus, vyktų tokie briusovisagališki stebuklai, kaip būrio žmonių, laukiančių prie dominančio kabineto, mistiškas išnykimas man atėjus, pirmųjų liūties lašų nukritimas kaip tik man spėjus įsėsti į automobilį beigi lietaus vėlavimas mano gyvenamame rajone, kad spėčiau grįžti ir iš balkono pačiupti skalbinius. Kai būna bloga nuotaika, viskas vyksta atvirkščiai ir dar labiau erzina. Todėl visuomet labiau apsimoka apsikaišyti šypsenomis iš visų įmanomų pusių ir laukti mielų stebuklų.
Kaži, kiek iš tikrųjų priklauso nuo paties žmogaus, o kiek nuo aplinkybių?
Ar esu laimės kūdikis, todėl man viskas gyvenime taip lengva, ar teisingas požiūris lemia sėkmę?
Ai, šūdas, neturiu klono, tai ir nesužinosiu. Be to, jei taip ir atsitiktų, klonas turėtų būti pakankamai kvailas, kad sutiktų rinktis nevykėlišką gyvenimą, o tuomet jau eksperimento sąlygos nebūtų vienodos ir vėl likčiau nieko neišsiaiškinusi. Belieka toliau gyventi taip, kaip man sekasi. Ane.
Hits: 1
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Pala, pala, gerai čia supratau? Tau reikia mokslinio tyrimo, kad įsitikintum jog jei ryte nesišypsosi, tai įsėdus į mašiną pradės lyti?
Pradės lyti dar nespėjus į ją įsėsti! Ai, nu.
Štai tokie straipsniai šiame bloge man ir yra įdomiausi.
Pastebėjau, kad daugelis sako, ,,na bet lyg tyčia..tu imk taip ir nepasisek…” ir pan.
Bet jau kuris laikas aš mintyse vis skaičiuoju, kiek kartų man nutinka kas nors, kai labai pasiseka; ir aš galiu drąsiai sakyti, kad lyg tyčia man Kažkas norėj gero, ir tai įvyko! Tikrai smulkmenos, kaip kad spėti atsisėsti į automobilį, laiku kur nors atsidurti tam tikroje vietoje, laiku įsijungti mėgstamą dainą, aptikti parduotuvėje paskutinį tavo dydžio už gerą kainą drabužį ar knygą; pagalvoti lygiai taip pat ar ištarti vienu metu tuos pačius žodžius kaip ir tavo mylimas žmogus ir…
🙂
Esu tikra, kad jei būtum neigiamai nusiteikusi pastebėtum ne tai, jog lietus mandagiai palaukė, kol grįžai namo, o pvz. kokią dėmelę ant kelnių. Kaip žiūri, taip ir matai 🙂
GinG, būtent!
rednails, būtent!
Mane tai jei sulyja, kol įsėdu į mašiną, aš vistiek galvoju, kad esu laimės kūdikis. Vat kokia aš užsispyrus :D. O šitaip man galvoti ypač padeda sveikuoliai dviratininkai, per liūtį minantys į kalną. Kikiki.
Aš tai mašiną namo garaže laikau :)) mano mąstysena – nesudaryk sąlygų problemai ;]]
Jovita, čia mintis scenarijuj:) Manau, kiekvienas “pozityvistas” jaučiasi turys išsikirtinį aplinkybių palankumą 🙂 … ir aš 🙂
Ieva, būtent todėl aš galvoju, kad dviratis mūsų šalyje turėtų būti viso labo laisvalaikio praleidimo būdas, o ne transporto priemonė…
Deividai, šiuo atveju aš buvau ne namie ir skubėjau namo. Neturiu garažų kiekvienoje miesto pakampėje 🙂
Egle (wr), gal ir iš tiesų taip.
Man irgi visa ta akcija “oi keliaukime į darbą dviračiu” tai kažkokia nereali – nu kur aš su savo bateliais, dokumentais ir naminiu maisteliu minsiu, pvz., lyjant… neeeežinau:D
Pinkcity Aš galvojau abstraktus čia įrašas ;]
Abstraktus, bet kad pradėjai gilintis į detales, kurias paėmiau kaip pavyzdžius, tai ir atsakiau konkrečiai 🙂
Aš abstrakčiai rašiau, su konkretesniu pavyzdžiu kaip tavo ;]
o beje, kodėl tu manai, kad tau sekasi ens tu šypsaisi? o gal tau sekasi nes aš šypsausi, o kažkam nesiseka nes Ieva nesišypso?
Gal visu energija sueina i viena centra ir atsitiktinai iššeina kitomis kryptimis?
Žinoma, galima ir Tavo teorija. Juk aš ne teigiu, o tik hipotetizuoju.
Poeple see … what they wan’a see..
Nors tokiom temom aš skeptikas, bet visgi faktas, jog geros nuotaikos žmogus yra budresnis, tad ir sekas labiau. Visai nesenai teko kokią valandą stovėti lietuje ir laukti autobuso, pūtė stiprus vėjas ir buvo baisiai šaltą, kalenau dantimis ir svajojau, kaip smagu bus įlipti į autobusą ir atsisėsti, spėkit ar autobuse buvo laisvų vietų? Ir atvažiavo ne autobusas, o jo pakaitalas mikriukas, stovėjau jame sušalęs susigūžęs ir visai pamiršau savęs gailėtis – neva kaip man nesiseka. Ir iš vis tokių nuotykių dėka labiau įvertini namų šilumą ir karštos arbatos puoduką 🙂
aš irgi hipotezuoju ;] liutam nepatinka, kai pasaulsi sukasi apie kažką kitą ;]]