Nepavykęs eksperimentas

2010-05-18

Man taip knieti turėti savo kloną eksperimentiniais tikslais, siekiant įrodyti, pavyzdžiui, pozityvaus mąstymo galią arba vegetarizmo įtaką savijautai. O dabar – negaliu. Nes aš esu tik viena, ir neturiu kontrolinio tiriamojo, kuris gyventų mano gyvenimą, išvengdamas tam tikrų pokyčių.

Nes man tikrai įdomu, tarkim, ar, jei aš šiandien nuo pat ryto nelakstyčiau išsišiepus, vyktų tokie briusovisagališki stebuklai, kaip būrio žmonių, laukiančių prie dominančio kabineto, mistiškas išnykimas man atėjus, pirmųjų liūties lašų nukritimas kaip tik man spėjus įsėsti į automobilį beigi lietaus vėlavimas mano gyvenamame rajone, kad spėčiau grįžti ir iš balkono pačiupti skalbinius. Kai būna bloga nuotaika, viskas vyksta atvirkščiai ir dar labiau erzina. Todėl visuomet labiau apsimoka apsikaišyti šypsenomis iš visų įmanomų pusių ir laukti mielų stebuklų.

Kaži, kiek iš tikrųjų priklauso nuo paties žmogaus, o kiek nuo aplinkybių?

Ar esu laimės kūdikis, todėl man viskas gyvenime taip lengva, ar teisingas požiūris lemia sėkmę?

Mes dvi

Ai, šūdas, neturiu klono, tai ir nesužinosiu. Be to, jei taip ir atsitiktų, klonas turėtų būti pakankamai kvailas, kad sutiktų rinktis nevykėlišką gyvenimą, o tuomet jau eksperimento sąlygos nebūtų vienodos ir vėl likčiau nieko neišsiaiškinusi. Belieka toliau gyventi taip, kaip man sekasi. Ane.

17 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams