• Renginiai


    Rašymo terapija

    Moters-vyro ryšio terapija

    Lapkričio jaukumo iššūkis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Giluminis atsipalaidavimas

  • Neil Gaiman: Vandenynas kelio gale

    2020-09-21

    Antrasis dalykas, kurį supratau, buvo tai, kad aš žinau viską. Letės Hemstok okeanas įsiliejo į mane ir užpildė ištisą visatą – nuo Kiaušinio iki Rožės. Aš tai žinojau. Žinojau, kas yra Kiaušinis – tai visatos pradžios vieta, kur tuštumoje skamba dar nesukurtų balsų dainuojama daina. Žinojau, kur yra Rožė – keistai viena ant kitos susiraukšlėjusios erdvės, susilanksčiusios kaip origamis ir pražystančios kaip neregėtos orchidėjos – Rožė, kuri žymės paskutinį palaimos tarpsnį prieš galutinę visa ko pabaigą ir naują Didįjį Sprogimą, kuris, kaip aš žinojau tada, bus visai ne toks.

    Bandau prisijaukinti šio britų rašytojo kūrybą. Kažkaip kvailai noriu, kad man ji patiktų, nes Gaiman yra mano mėgstamos Amandos Palmer sutuoktinis. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad maginė fantastika man nėra prie širdies. Na, jei būna tik tam tikros smulkios detalės fantastiškos, kaip kad mergaitė, gimusi žaliais plaukais Allende romane, dar nieko, gal ir visai žavu, bet kai kaunamasi su kažkokiais neaiškiais personažais dėl neaiškaus tikslo, manęs tai jau visai nebežavi.

    Vandenynas kelio gale

    Knygos pradžioje man per petį ją ėmė skaityti ir aštuonmetis mano sūnus, kurį šis romanas labiau įtraukė. Vėliau knygos aprašyme perskaičiau, kad ji tinkama bet kokio amžiaus skaitytojui – na tai ir pagalvojau, gal geriau tegu tokius dalykus skaito vaikai ir paaugliai. Planavau skirti romanui neaukštą vertinimo balą, bet į pabaigą pasipylė labai taiklūs transcedentinių patirčių aprašymai, kurie pagerino įspūdį.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

    Nėra komentarų

    Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams