• Socializuokimės smarkiau


    PinkCity@FaceBook

    Instagram

    PinkCity@Youtube

    Laimės psichologija

  • Mona Chollet: Nesunaikinama moterų galia

    2020-05-19

    Be to, kadangi moters kūnas suteikia moteriai galimybę išnešioti vaiką, Gamta taip pat nori, jog moterys dar ir keistų to vaiko vystyklus jam gimus, vežiotų jį pas pediatrą ir, jei jau apie tai kalbame, plautų virtuvės grindis, drabužius, prisimintų, kada reikia nupirkti tualetinio popieriaus, ir taip dvidešimt penkerius metus be paliovos. Tai vadinama „motinystės instinktu“. Taip, Gamta iš tiesų labai nori dalykų, o ne, pavyzdžiui, to, kad visuomenė padėkotų už didžiausią indėlį į rūšies tęstinumą, stengtųsi kompensuoti moterims patiriamus nepatogumus – to tai jau visiškai nenori. Jei supratote, ką norėjau pasakyti, vadinasi, prastai klausėtės, ką sako Gamta.

    Labiausiai žaviuosi knygomis, kurios ne gražiai parašytos ar stipriai įtraukia ir nepaleidžia, o tokiomis, kurios praplečia matymo akiračius, kurios keičia nusistovėjusį požiūrį ir leidžia į pasaulį pažvelgti plačiau, nauju kampu. Ši knyga – viena tokių. Tai pakankamai rimta mokslinė studija su nuorodomis į šaltinius kiekviename puslapyje, kurioje nagrinėjama moterų padėtis visuomenėje, pradedant nuo Viduramžių, baigiant šiais laikais (knyga parašyta 2018 m., taigi pakankamai šviežia).

    Nesunaikinama moterų galia

    Ši socialinė tvarka veikiausiai ne itin pakito ir mūsų dienomis. Teoriškai moterys tapo laisvos užsidirbti pragyvenimui, taip pat įgauti ekonominių ir socialinių galių, tačiau dažnai jos negali to siekti, nes rūpinimosi vaikais našta užgula jų pečius, vadinasi, išlieka jų „paskirtis tuoktis ir gimdyti palikuonius“. O galimybė lengvai išsiskirti, nors iš esmės tai tikrai sveikintinas dalykas, leidžia jų gyvenimo partneriams palikti šeimą dėl „kūniškojo kapitalo“ nepraradusios moters.

    Kadangi istorijos vadovėlius ir apskritai istorijos mokslą kūrė vyrai, tokiam dalykui, kaip raganų medžioklė jame skiriama nepakankamai dėmesio. O juk vyko tikrų tikriausios žudynės lyties pagrindu! Moterys buvo žiauriai kankinamos, niekinamos ir žudomos apkaltinus jas absurdiškiausiais dalykais, atsikratyti nepageidaujama šeimos nare ar kaimyne buvo lengviau, nei spragtelėti pirštais – įsivaizduok, kokioje nuolatinėje baimėje, siaube ir nerime tuomet gyveno moterys. Ypač pavojinga gyventi buvo vienišoms, vyresnio amžiaus, drąsioms ir pasitikinčioms savimi – o juk tokios ir šiandien dažnai netiesiogiai suvokiamos kaip keliančios grėsmę. Va, Viduramžiais jie turėjo savų metodų užtildyti ir sutramdyti tokias galingas moteris. Šiandien gi jos tiesiog pašiepiamos, menkinamos, nuvertinamos imant kabinėtis dėl jų išvaizdos ar neva nepilnavertiškumo dėl vaikų neturėjimo (ypač tai ryšku kalbant apie viešus asmenis, pavyzdžiui, garsias politikes).

    Senstantis moters kūnas veikia kaip „priminimas, jog moteris turi savąjį „aš“, kuris egzistuoja ne tik dėl kitų“.

    Nors feministinių judėjimų dėka gyvename žymiai palankesnėje moterims visuomenėje, egzistuoja labai daug neteisingų dalykų, ir man ypač skaudu matyti, kaip pačios moterys drasko kitoms akis gindamos mizoginišką patriarchatą. Joms atrodo savaime suprantama, kad moteris per gyvenimą turi keisti savo pavardę, nurodydama ne tik kuriam vyrui – tėvui ar vyrui – ji šiuo metu priklauso, bet ir viešai visus informuodama apie savo šeimyninį statusą pasirinkdama būti -aite arba -iene. Galvojau, kad iškovojus teisę pasirinkti neutralią pavardės galūnę dauguma tokią ir rinksis, o dabar stebiu, kad net tos, kurios sau pasirinko neutralią, dukras vėl vadina -aitėmis ir -ytėmis!

    Mąstau apie visa, kas manyje nurimo, įgavo pusiausvyrą, ką aš prisijaukinau, ko nusikračiau vis mažiau turėdama skrupulų ir dvejonių, laiminga, kad pagaliau laisva ir galiu drąsiai siekti savo tikslų. Kiekvienas įvykis, kiekvienas susitikimas randa atbalsių su prieš tai nutikusiais įvykiais, įvykusiais susitikimais, ir dėl to jie tampa dar prasmingesni. Draugystės, meilės, apmąstymai įgauna kitokį mastą, sužydi, darosi subtilesni, turiningesni. Laiko tėkmė sudaro tokį pat įspūdį, kokį junti kalnuose, kai artėji prie kalno viršūnės ir kai pradedi jausti, kokį vaizdą išvysi ją pasiekęs.

    Daug neteisybės egzistuoja kalbant apie medicinos sistemą, ypač ginekologinę sritį, patikras ir gimdymus, taip pat požiūryje į natūralų moterų senėjimo procesą, santykius su vyrais ir vaikais, žodžiu, yra kur dirbti ir dėl ko kovoti. Pirmas žingsnis – perskaityti šią ar panašaus pobūdžio knygą, kad akys bent kiek atsivertų. Rekomenduoju!

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

    1 komentaras

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams