Mojdeh Bayat, Mohammad Ali Jamnia: Sufijų šalies pasakojimai

2011-01-16

Mojdeh Bayat, Mohammad Ali Jamnia Sufijų šalies pasakojimaiAr gyvenimas būtų kaip vanduo, ar kaip ugnis,
Gyvenk laimingas ir būk visiškai juo patenkintas.

Nors Kadangi joga nėra religija, ją sau pritaikyti bando ne vienas tikėjimas, ir kadangi esu susipažinusi su induistų ir budistų jogų istorija, bandau užkaišyti spragas bei pasidomėti islamiškąja jogos tradicija – sufizmu. Induistai ir budistai yra labai tolerantiški, tuo tarpu musulmonai įnirtingai kovojo su ankstyvaisiais sufijais, kurie teigė, kad šventikai ir maldos namai nėra reikalingi kaip tarpininkai, kad užtenka meditacijos apvalyto proto ir meilės kupinos širdies, siekiant tobulėti ir realizuoti save.

Abdul Kasimui kilo mintis, jog pagal Įstatymą žmogus, kuris šoka, negali liudyti teisme (nes jis neabejotinai yra pamišęs), kitaip tariant, negali tarnauti teisingumui.

Knyga pasakoja ir ankstyvųjų sufijų biografijas, ir jų sukurtas istorijas. Kaip pirmai pažinčiai susiskaitė neblogai, kalba aiški, sąvokos suprantamos, tačiau kažkokių naujų dalykų ar iki šiol negirdėtų įžvalgų nepavyko atrasti.

Aiškindamas savo eiles, Abu Saidas atkreipė dėmesį ir į tai, jog, deja, dauguma žmonių apskritai nesutelkia dėmesio į savo veiksmus – nesvarbu, ar jie meldžiasi Dievui, ar stato namą. Dėmesio sutelkimas tik į vieną dalyką savaime yra Vientisumo išraiška. Taigi žmogus, kuris nesutelkia dėmesio į kokį nors vieną dalyką, negali pažinti tikrosios Vienovės reikšmės.

192 puslapiai apie gyvenimą senais laikais tolimuose kraštuose.

Malūnas byloja: „Sufizmas yra tai, kas manyje. Aš gaunu neapdirbtą žaliavą, o grąžinu ją tinkamą. Aš keliauju aplink save ir į save, kad išsklaidyčiau tai, kas man nereikalinga“.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams