Mikrofonai ir akių kontaktai
Praėjusį savaitgalį buvau gyvai klausyt Tribes of the City, vakar gi – Bix‘ų. Nepaisant visų šėlionių ir strykčiojmų spėjau sukontempliuot keletą minčių apie šių grupių koncertavimo skirtumus.
Pirma: žiūrėjimas klausytojui į akis. Aš suvokiu, kad kai dainuoji grandioziniame festivalyje su pilnu stadionu, akių kontaktą palaikyt nelengva, bet šiuo atveju abu koncertai vyko klubinėj aplinkoj, kur nė scenos pakyla neskyrė klausančių nuo grojančių. Samas tik retkarčiais nužvelgdavo prieš jį strykčiojančius, lyg norėdamas įsitikinti, kad dar tebesame. Ksenija gi nuolat taip spokso į akis, kad norom nenorom patiki, jog dainuoja tikrai Tau. Nepakartojama patirtis, kai vieną dainą taip ir išjautėm abi, stovėdamos per metrą viena nuo kitos, abi dainuodamos tiesiai į akis (būčiau romantikė, sakyčiau į širdis). Gal apskritai čia daugiau merginų bruožas taip elgtis, nes Aistė (Smilgevičiūtė, red. past.) taipogi nevengia žiūrėti tiesiai tiesiai, be užuolankų ir žvilgsnio skraidymo. Man patinka. Kai prisėdu kurpti naujo tinklaraščio įrašo, man svarbiau, kad bent vienas asmuo jį tikrai suvoktų ir išjaustų taip, kaip aš, nei kad trys šimtai perbėgtų akimis.
Antra: kur jūsų rankos / sakyk jė-jė. Jau taip negaliu pakęst! Čia greičiausiai kaltas mano nepažabojamas individualizmas, nes kaip tikra maištininkė užsiblokuoju ir net prieš tai dainavusi kartu, liaujuosi tai daryt, nes man liepia! Juk jei tikrai muzika ir energija užburia publiką, ji nori nenori šokinės, plos iškėlusi rankas, spygaus ir rėks, išreikšdama pasitenkinimą. Ne? Aš tikrai taip darau, savęs nesaugau ir netaupau. Bet kai atsistoja prieš metrą ir nurodinėja man, kaip turiu elgtis, tai jau atleiskite. Vienintelis, kuriam esu paklususi – Brian Molko, bet tik dėl to, kad jaučiuosi jam nepaprastai dėkinga už muziką ir panašiai. Šiaip paprastai nuleidžiu akis ir šoku sau, spoksodama į batus. Shoegazer. Bet kitiems tikriausiai patinka? Pajaučia minios vienybę, diriguojant dievukui?
Aišku, čia yra niekingos smulkmenos, tiesiog tokie šiaip sau pastebėjimai. Gyvai klausytis mėgstamos muzikos ir šokti per metrą nuo energizuojančios grupės bet kokiu atveju yra neapsakomas gėris. Man sunku suprast žmones, kurie kasdien suka grotuvuose tam tikrą muziką, bet turėdami galimybę nenueina paklausyt to paties gyvai. Visų iki vienos lietuviškų ir latviškų grupių, kurių klausau, koncertuose esu buvusi, ir ne po vieną kartą. Net nesvarbu, kur žiūri ir ką sako vokalistai…
Hits: 0
9 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Faktas, kad į koncertus norisi, bet galimybės oi ne visiem vienodos 🙂
Beje, jei dėl akių kontakto, aš jo nemėgstu. Man patinka žiūrėti į atlikėją, stebėti jį iš šalies.
Jei atstumas yra mažas tarp atlikėjo ir žiūrovo, tai dar nereiškia, kad atlikėjas žiūrės būtent į tavo akis. Ne dėl to, kad vengtų akių kontakto, o dėl to, kad jis geriausiu atveju mato tik savo nosies galiuką. Šviesa gi daro savo 🙂 Kai kurie visai su juodais akiniais nuo saulės būna. Muzika turi ateit iš širdies į širdį, o ne žvilgsniu, prisilietimu ar dar kuo nors 🙂
taip, akių kontaktas labai labai svarbus. vertinu tuos muzikantus, kurie sugeba užburti ne tik muzika, bet ir žvilgsniu, elgesiu ant scenos. na, Smilgevičiūtė viską daro nuoširdžiai… vertinu ją kaip daininkę.
man irgi nepatinka “kur jūsų rankos”.
Šiaip dažniau vaikštau į visokius ten andergraundo koncertus, tai paprastai tokių pokštų nebūna. Ir visi šiaip ar taip tūsinasi 🙂
Placebo, deja, nemačiau, bet ir aš būčiau paklausius, tik nemanau, kad jiems labai reikėjo prašyti 🙂
Aistė tai išvis fantastika, ne šios žemės balsas, iki ašarų.O dėl akių kontakto – man svarbiau, kad būtų nuoširdu, ką scenoj daro, o akis kiekvienas kitur deda.
Kai girdžiu: “kur jūsų rankos”, norisi man jas sukišti į kišenes ir dar špygutes laikyti :)) Nemėgstu tokio komandavimo.
[…] Iš kurios matyti, kad telefonas be antenos – irgi geras telefonas. K – Kontaktas. Užjaučiu akimis nekontaktuojančius. Aš arba žiūriu į akis, arba kalbu. Bet ne abu darbus kartu. Tikriausiai visada meluoju… L […]
Man nežiūrėjimas į akis asocijuojasi su teksto nemokėjimu – nežiūri nes bijo pamiršti apie ką dainuoja. Kai auditorija didelė yra vienaip. Bt kai nedidelėje aplinkoje vyksta koncertas, tai norisi jog atlikėjas ne tik į savo batus, ar už nugaros sėdintį būgnininką spoksotų, bet ir į klausytoją žvilgtelėtų.
Mane tai teisiog užburia pieno lazerių vokalistė, na koks gi jos ten vardas, tokia kūda, liesa, į berniuką panaši, buvusi empti vokalistė. Taip išeina į scena ir negaliu nuo jos akių atplėšti, kažkokios magnetinės jėgos.
O kai sako kūr jūsū rankos, kai šėlsta minia labai smagu į viską žvelgti iš šalies. Stebėti.
“Kur jusu rankos” turbut yra pats blogiausias pasakymas muzikiniam pasauly 🙂 Apdovanojima gal jam koki? 🙂