Mikrofonai ir akių kontaktai

2009-02-08

Praėjusį savaitgalį buvau gyvai klausyt Tribes of the City, vakar gi – Bix‘ų. Nepaisant visų šėlionių ir strykčiojmų spėjau sukontempliuot keletą minčių apie šių grupių koncertavimo skirtumus.

Pirma: žiūrėjimas klausytojui į akis. Aš suvokiu, kad kai dainuoji grandioziniame festivalyje su pilnu stadionu, akių kontaktą palaikyt nelengva, bet šiuo atveju abu koncertai vyko klubinėj aplinkoj, kur nė scenos pakyla neskyrė klausančių nuo grojančių. Samas tik retkarčiais nužvelgdavo prieš jį strykčiojančius, lyg norėdamas įsitikinti, kad dar tebesame. Ksenija gi nuolat taip spokso į akis, kad norom nenorom patiki, jog dainuoja tikrai Tau. Nepakartojama patirtis, kai vieną dainą taip ir išjautėm abi, stovėdamos per metrą viena nuo kitos, abi dainuodamos tiesiai į akis (būčiau romantikė, sakyčiau į širdis). Gal apskritai čia daugiau merginų bruožas taip elgtis, nes Aistė (Smilgevičiūtė, red. past.) taipogi nevengia žiūrėti tiesiai tiesiai, be užuolankų ir žvilgsnio skraidymo. Man patinka. Kai prisėdu kurpti naujo tinklaraščio įrašo, man svarbiau, kad bent vienas asmuo jį tikrai suvoktų ir išjaustų taip, kaip aš, nei kad trys šimtai perbėgtų akimis.

Antra: kur jūsų rankos / sakyk jė-jė. Jau taip negaliu pakęst! Čia greičiausiai kaltas mano nepažabojamas individualizmas, nes kaip tikra maištininkė užsiblokuoju ir net prieš tai dainavusi kartu, liaujuosi tai daryt, nes man liepia! Juk jei tikrai muzika ir energija užburia publiką, ji nori nenori šokinės, plos iškėlusi rankas, spygaus ir rėks, išreikšdama pasitenkinimą. Ne? Aš tikrai taip darau, savęs nesaugau ir netaupau. Bet kai atsistoja prieš metrą ir nurodinėja man, kaip turiu elgtis, tai jau atleiskite. Vienintelis, kuriam esu paklususi – Brian Molko, bet tik dėl to, kad jaučiuosi jam nepaprastai dėkinga už muziką ir panašiai. Šiaip paprastai nuleidžiu akis ir šoku sau, spoksodama į batus. Shoegazer. Bet kitiems tikriausiai patinka? Pajaučia minios vienybę, diriguojant dievukui?

Aišku, čia yra niekingos smulkmenos, tiesiog tokie šiaip sau pastebėjimai. Gyvai klausytis mėgstamos muzikos ir šokti per metrą nuo energizuojančios grupės bet kokiu atveju yra neapsakomas gėris. Man sunku suprast žmones, kurie kasdien suka grotuvuose tam tikrą muziką, bet turėdami galimybę nenueina paklausyt to paties gyvai. Visų iki vienos lietuviškų ir latviškų grupių, kurių klausau, koncertuose esu buvusi, ir ne po vieną kartą. Net nesvarbu, kur žiūri ir ką sako vokalistai…

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams