Michael Cunningham: Tos valandos

2018-07-02

Michael Cunningham Tos valandosVis dėlto ši viską apimanti meilė jai atrodo visiškai pagrįsta, tarsi kiekvienas daiktas pasaulyje būtų didžio, nesuvokiamo tikslo dalis ir kiekvienas daiktas turėtų savo slaptą vardą, tokį vardą, kurio negalima perteikti kalba, bet kuris yra tiesiog paties daikto vaizdas ir pojūtis. Šis entuziastingas, nesiliaujantis žavėjimasis yra tai, ką ji laiko siela (gluminantis, sentimentalus žodis, bet kaip kitaip tai pavadinti?); ta dalimi, kuri veikiausiai išliktų po kūno mirties. Klarisa niekam nepasakoja apie šiuos dalykus. Ji nekrykštauja ir nespygauja. Ji šūkčioja, tik išvydusi akivaizdžias grožio apraiškas, ir netgi tada įstengia, beveik kaip suaugusi, susivaldyti.

Tinklaraščio skaitytojai feisbuke rekomendavus atsiverčiau šią knygą ir likau pakerėta. Nesu iš tų, kuriuos žavi daug veiksmo, daug plepalų ir daug (neva intriguojančių) įvykių. Esu gerbėja to, kas vyksta tarp veiksmo ir plepalų, ir man atrodo, kad žodžiais daug sunkiau perteikti subtiliausius jausenų niuansus, nei tiesiog papasakoti, kas ką sutiko, ką pasakė ir kaip nužudė. Na, be to, čia niekas nieko ir nežudo, knygos veikėjos gyvena įprastoje kasdienybėje, sukasi rutinoje ir bando joje sužvejoti tas valandas, na žinai, kai lieki su savo pačios esme, apnuoginusi būties šerdį. Įdomu, kad nors autorius vyras, pagrindinės veikėjos – moterys. Visos kažkaip susijusios su Virginia Woolf, kurios kūryba taip pat nepaprastai žaviuosi. Tai praturtinantis romanas, leidžiantis pasijusti ne tokiai vienišai su tuo, ką patiriu.

Gyvenam savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta  ir kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nežiūrint visų negandų, netikėtai pražysta ir dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas tamsesnės ir daug sunkesnės.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams