Metai bedarbystės

2010-02-05

Na ir štai, galima švęsti, džiugi sukaktis – metai be darbo. Atsimenu pirmuosius šio tinklaraščio įrašus, kuomet guodžiausi, kad viskas mano gyvenime yra super tvarkoj, išskyrus tai, kad aštuonias valandas kasdien turiu riogsoti ten, kur netraukia širdis. Ir aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie, aplinkybėms susiklosčius taip, kaip jie svajojo, prisigalvoja naujų sąlygų laimei. Tikrai ne. Dabar viskas kuo puikiausia.

Tik aišku, šiek tiek apmaudu, kad laukiau, kol susiklostys aplinkybės, užuot ėmusis iniciatyvos ir išėjus iš darbo pati. Žaviuosi tais savo virtualiaisiais pažįstamais, kurie patys priėmė šį nelengvą, nesaugų ir visuomenę šokiruojantį sprendimą. Na, bet aš bent jau nepasidaviau ir neįsidarbinau (beigi gavau nemažą sumelę išeitinės kompensacijos).

Per šiuos metus buvau dešimtyje, o gal dvidešimtyje pokalbių dėl darbo. Nemanau, kad jie – laiko gaišimas. Susipažinau su nemažai Ypatingo Įdomumo Asmenybių. Deja, šioje sunkmečio nustekentoje valstybėlėje nė vienas nesugebėjo man pasiūlyti sumos, vertos vergavimo.

Užtat aplankiau penketą užsienio šalių poilsiniais-pramoginiais tikslais, ištekėjau, perskaičiau beveik septyniasdešimt įkvepiančių knygų, nes būtent taip aš suprantu gerą gyvenimą.

Tai bent gyvenimėlis

Ypač gerai gyvenimą suprasti man padeda visokios mokslinės laidos apie kosmoso platybes ir mūsų galaktikos kaimietiškumą, nes aš tuomet įsivaizduoju (aišku, milijono žmonių protai kartu sudėjus nesugebėtų to įsivaizduot, bet tarkim) visatą, ir tada kokią vietą joje užimu aš, arba laiko atkarpą nuo visatos gyvavimo pradžios, ir tuomet savo gyvenimo trukmę joje, na žodžiu, ir tada suvokiu, kad esu menkutė vienasekundė būtybėlė, kaip vaisinė muselė, ir todėl šį trumputį man duotą laiką turiu praleisti kopinėdama vaisius ar kitas gyvenimo gėrybes saldybes, o ne mėždama kokį svetimą mėšlą.

Dar pastebėjau tokią tendenciją, kad žmonės būna linkę sutikti su įraše mano pateikiama nuomone, tačiau juos stabdo mintis, kas bus, jei visi ims galvoti taip, kaip aš. Taip, jei niekas nedirbs, mes neturėsime gydytojų ir bandelių kepėjų, taip, jei visi pirks tik veislinius šunis, beglobių gyvūnų įstaigos bus perpildytos, ir globos namai taip pat (nepradėsiu vėl, ką manau apie įvaikinimą, nes aršioms diskusijoms nebus galo), ir pasaulis virs baisia baisia vieta… Ot ir ne! Žinai, kodėl? Nes niekada VISI žmonės nepradės galvoti taip, kaip aš. Ir todėl aš leisiu sau toliau būti laiminga likdama prie puikiosios savo nuomonės. O Tu kaip nori.

17 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams