Maži mieli atsisveikinimai

2009-02-04

Užsitempiu pačias raudoniausias pėdkelnes, įsiaunu aukščiausius aukštakulnius, ant blakstienų užtepu trigubą sluoksnį tušo. Paties juodžiausio. Plevesuoja suknytė. Važiuodama visa gerkle traukiu pačias nuoširdžiausias Beirut dainas, sukeliu dvi avarines situacijas. Kažkokia pasimetusi gal? Pirmas dalykas darbe įsijungus kompą – graudus ir truputį išdykėliškas atsisveikinimo laiškas bendradarbiams. Šiandien paskutinė mano darbo diena.

Visąlaik pavydėjau žmonėms paskutinės dienos. Vėliau pamažu šviežutėliai pojūčiai nuslūgsta ir nebejauti to žavaus jaudulio, kuris apima pagalvojus, kaip šiandien važiuosiu namo, kaip galėsiu nemiegoti iki paryčių, nes šeštą nebezys žadintuvas! Mmm, tas mielas vartaliojimasis lovoj ryte, kai girdi kitą keliantis, pusryčiavimas neskubant. Išeini kieman, kaimynai išvažinėję darbuosna, gali mašiniuku sukaliotis kaip šokėja ant ledo!

O, jau pradėjau atsakymus į savo graudenimus gauti. Kol kas geriausias – nuoširdus :( be jokių žodžių. Bet eilių irgi pasitaiko.

Norint būti nepakeičiamam, reikia visą laiką keistis, tvirtino Coco Chanel. Man svarbiau nebūti nuobodyla sau pačiai. Todėl dievinu pokyčius ir jų dosniai dalijamas galimybes. Dievinu!

Aišku, gerų dalykų nebūna be blogų. Paskutinėmis dienomis žiauriai užknisa nuolatinis neapsakomo gailesčio ir užuojautos man reiškimas. Tai kaipgi Tu? Dar nesusiradai jokio darbo? Aš jaučiu pasikarčiau, rimtu veidu sumurmuliavo žilagalvis kolega. Ir tikrai, tas kiekvienas nuoširdus užjautimas po sekundėlę priverčia mane pasijusti verta gailesčio. Bet iš tų niekingų sekundžių dar minutė nesusidarytų. Minutė savęs gailėjimosi būtų daug ir man taip itin nebūdinga! Tapčiau truputį ne savimi. Liaukitės mane keisti prieš mano valią, gerai?

24 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams