Mažasis teatras. Septyniolika.

2007-11-16

Jis ateina švilpiniuodamas, rankos kišenėse, ir Tu juo palengva patiki. Paglosto Tau plaukus, papasakoja trumpą linksmą istoriją, juokiesi. Tada lengvai išsitraukia iš kišenės mažytį aštrų skalpelį, praskiria Tau plaukus ir giliu rėžiu atveria pokaukolinę ertmę. Iš kitos kišenės išsiima ploną žarnelę, ant vieno galo pritvirtintas mažytis prožektoriukas, ir kiša Tau tarp smegenų vingių. M, kiek daug visko čia turi. Sadistinės fantazijos, mazochistiniai kliedesiai, prisiminimai, kuriuos aklai ignoruoji sakydamas, kad jie ne Tavo, bet oi jie Tavo, atitipena kartais plačiais sapnų takais, tiesa? 

 Prožektoriukas stiprus, voratinkliai išyra, Tu nebežinai, gal prisipažint, jei jau ar taip, ar taip viskas aišku. O jei niekas Tavęs už tai nesmerktų, jei nebūtų kalęs, kad tai gėdinga, jei nekaltintų, jei pats sugebėtum savęs nekaltinti, išdrįstum?

Subtiliai intelektualus žudikas plonais pirštais žarsto Tavo keistas mintis, gali tylėt, juk nesvarbu vis tiek.

O kaip Tu tai atliktum? Galiu paskelbt originaliausios žmogžudystės esė konkursą?

 

P.S. Jei esi riebi geraširdė tetulytė, kuriai juokinga, kai aktorius pasako „šūdas“, „debilas“ ir pan. ketvirtokų keiksmažodžius, nebesėdėk prie manęs, nes palengva pradedu konkretizuoti savo aukos portretą.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams