Marlena de Blasi: Tūkstantis dienų Venecijoje

2015-06-22

Marlena de Blasi Tūkstantis dienų VenecijojeSavo gyvenimą komplikuojame per dažnai. Kodėl turime iš jo spausti, jį kandžioti ir trankyti, įsitikinę, kad esam proto galiūnai? Prisidengdami racionalumu, išniekiname dalykų nekaltumą, tad galime netrukdomi klaidžioti ir bastytis, ieškodami aistros ir jausmų. Nelieskime to, kas nepaaiškinama.

Paantraštė skelbia, kad tai yra netikėtas meilės romanas, tad tikėdamasi lengvo ir nesudėtingo skaitymo pasiėmiau šią knygą atostogoms į Turkiją. Nesuklydau. Aišku, idealiausia būtų ja džiaugtis ilsintis Italijoje, mat visas veiksmas vyksta ten. Daug itališkų posakių, itališkų patiekalų receptų, ir, žinoma, meilės istorija su italu. Netikėtas romanas gal dėl to, kad pagrindinė veikėja jau seniai nebe niolikmetė, tad ir meilė kitokia – brandi, be iliuzijų, be nepamatuotų vilčių ir svajonių, tokia paprasta, rami ir saugi.

Nors knyga patiko, su pagrindine veikėja buvo sunku susitapatinti – kažkaip neįtikinanti buvo jos meilė, o kai kurie poelgiai sunkiai paaiškinami – aš suprantu, kad įsimylėjus galima viską mesti, parduoti verslą, namą, palikti suaugusius vaikus kitame žemyne ir išsikraustyti gyventi į Veneciją, tačiau kaip prieš vestuves nė karto nepasimatuoti vestuvinės suknelės? Šventės rytą užgriuvo tragedija, kai pasirodė, kad rankovės per siauros ir rankos į jas neįtelpa, tada piktdžiugiškai pagalvojau “Taip Tau ir reikia”, bet veikėja visgi rado išeitį.

Romanas man priminė garsųjį Valgyk. Melskis. Mylėk, skirtumas tik tas, kad šįkart išsiskyrusiai amerikietei nereikėjo trankytis po visą pasaulį, skanaus maisto, ramių šventovių ir mylimą vyrą ji rado vienoje ir toje pačioje šalyje.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams