Mario Vargas Llosa: Tetulė Chulija ir rašeiva

2010-01-29

Mario Vargas Llosa Tetulė Chulija ir rašeivaPats baisiausias dalykas ne tas, kad vyrai laiko pareiga iš karto pasisiūlyti išsiskyrusiai moteriai, – atviravo man tetulė Chulija. – Svarbiausia, jų nuomone, kad bendraujant su išsiskyrusia nereikia jokios romantikos. Vyrai tokiais atvejais nededa nė menkiausių pastangų, kad laimėtų atsaką, jie nežarsto komplimentų, – tiesiog pateikia pasiūlymą kone iš pirmo žvilgsnio ir, be to, be jokios gėdos.

Ir taip, romano centre – meilė, tokia ne visai tradicinė: vos ne dvigubai vyresnei moteriai, kuri, nors kraujo ryšiais su pagrindiniu veikėju ir nesusijusi, visgi yra šiokia tokia giminaitė – dėdės žmonos sesuo. Ir dar išsiskyrusi. O Maritas – tas jau pagrindinis – kupinas jaunystės idealų, nepaprastai pasitikintis savimi ir savo jausmais (amžina meile), tirpstantis nuo bučinių ir maištaujantis prieš visą giminę. Žavu ir intriguoja.

Kartą Lučas Abrilis Marokinas vos neapsiverkė užsigalvojęs apie jaunas mamas, tikras dorovės sergėtojas ir paskalų aukas, gyvas palaidotas tarp nesibaigiančių rūpesčių dėl savo palikuonių; vargšelės atsisako eiti į šventes, kiną, keliauti, ir dėl to vyrai jas meta, mat dėl priverstinės vienatvės neišvengiamai pradeda nusidėti. O kuo joms įpėdiniai atsimoka už visas kančias ir bemieges naktis? Užaugę ir sukūrę savo šeimos židinius, jie pasmerkia motinas vienišai senatvei.

Tačiau čia tik pusė romano. Kas antras skyrius, leidžiantis atsipūsti nuo paaugliškos meilės seilėjimųsi, yra visai iš kitos operos – tai genijaus radijo pjesių rašytojo, dirbančio vergišku tempu, istorijos, persmelktos dramų, būdingų meksikietiškiems serialams. Romano autorius meistriškai laviruoja tarp dėmesio ties siužetu ir dramatizmą pajuokiančios satyros. Galų gale radijo pjesių autorius ima kraustytis iš proto, su užsidegimu ir pietietišku temperamentu žudyti savo veikėjus, perpindamas ir sumaišydamas jų istorijas, ir būtent šiose vietose aš likau stipriausiai sužavėta bei įkvėpta Mario Vargas Llosa talento – jis taip siautėja puslapiuose, šiaušdamas chaosą, kad net sulaikau kvapą, rydama akimis pastraipas.

Jo pasibjaurėjimas darbu – ta žeminančia, purvina veikla, tinkančia nebent laukiniams, – buvo toks didelis, kad jis net nesiėmė rinkti nuompinigių, iš kurių, tiesą pasakius, ir gyveno.

Man knygų skaitymas – ne tik dieviško talento sulčių siurbimas per šiaudelį, bet ir nemokamos kelionės po pasaulį, iš arčiausio įmanomo atstumo žvelgiant į skirtingos kultūros žmogiukų gyvenimus. Todėl stengiuosi vis kaitalioti lokacijos vietą, iš Indijos skrisdama Kalifornijon, iš ten – Prancūzijon, dabar jaučiuosi savaitę pailsėjusi Peru. Taip šilta visuose 392 puslapiuose!

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams