Marina Stepnova: Lazario moterys

2016-06-06

Marina Stepnova Lazario moterysTai buvo laimė, laimė, apie kurią niekas nenori svajoti, nes niekas netiki, kad ji tokia virtuvinė ir paprasta.

Romanas apie XX a. Rusijoje gyvenančią giminę ir jos šeimos narių istorijas, neišvengiamai persipinančias su tų laikų istoriniais įvykiais. Buvo įdomu, kadangi ir mes patys gyvenom panašiomis sąlygomis – karas, sovietmetis, deficito laikai, atšilimas. Paskutinioji aprašoma šeimos narė gimė vos keliais metais anksčiau už mane, taigi smagu prisiminti panašias jos ir mano vaikystės detales (pvz., pykinimą važiuojant automobiliu).

Orios motušės, prižiūrinčios klegančius mažylius, zujantys balandžiai, Lidočka valandų valandas sėdėdavo ant suolelio, iki soties mėgaudamasi vaizdais ir garsais ir matuodamasi kažkieno nunokusį lėtą nėštumą ar įsivaizduodama esanti kokio nors bamblio mama, arba mintyse pasiskolindama kokios nors užsižiopsojusios motušės manierą pasišaukti vaiką, kad nesiliaudama plepėti su kita motina greitai ir vikriai nušluostytų jam visiškai sausą nosį arba pataisytų striukytę, – tiktai dėl to, kad parodytų visiems ir sau, kad tai jos, jos nuosavybė, jos tikras, nors ir mirtinai įkyrėjęs vaikas.

Nuostabus Sigito Parulskio vertimas – kai kurios frazės (ypač riebiosios) išverstos taip taikliai, kad net nusikvatodavau. Visgi bendrai paėmus knyga giliai nei sąmonėn, nei atmintin neįsirėš, neradau joje kažko, kas mane supurtytų, paliestų kažką giliai ir panašiai. Tiesiog smagus romanas vasaros atostogoms.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams