Maria Molicka: Pasakų terapija

2011-03-21

Maria Molicka Pasakų terapijaDabar gyvename visuotinio skubėjimo laikais, kai keičiasi ne tik technika, bet ir visuomeninis, socialinis gyvenimas bei šeima. Anksčiau – ištisus amžius, vėliau – dešimtmečius žmonės galėjo pamažu pratintis prie besiformuojančių naujų situacijų ir sunkių užduočių. Šiandien vaikas, kaip ir suaugusysis, turi prisitaikyti prie greitai besikeičiančių kasdienio gyvenimo reikalavimų, surasti būdų, kaip sėkmingai spręsti kylančias problemas. Gyvenimo tempas nuolat greitėja, aplinkui visa keičiasi vis sparčiau, šeima taip pat, ir tokio visuotinio skubėjimo pasekmes jaučiame visi, bet dažniausiai dėl to kenčia vaikai – jie jaučiasi vieniši, apleisti ir nereikalingi.

Kažkaip ši knyga, nors ir parašyta neabejotinai vaikučius mylinčios ir rūpestingos psichoterapeutės, paliko sauso ir pakankamai nuobodaus vadovėlio įspūdį. Perkrauta teorijos, daugiau nei pusė knygos visiškai neatitinka jos pavadinimo – apie pasakų terapiją pradedama kalbėti tik 188 puslapyje! Knygos gale yra keletas visai smagių šiuolaikiškų pasakėlių, kurias, tikiuosi, pritaikysiu savo darbe, tačiau tikrai džiaugiuosi, kad šios knygos nenusipirkau, kaip kad buvau planavusi – tiesiog pasidariau keleto puslapių kopijas.

O labiausiai dėl savo netikėtumo įstrigo šios interpretacijos:

Kadangi sekso problematika buvo tabu, pasakose nekalbama apie tai tiesiai. „Raudonkepuraitėje“ ir „Miegančiojoje gražuolėje“ naudojamos specialios metaforos ir simboliai. Raudonkepuraitę pirmiausia užkalbina vilkas, draugiškai kalbina savo nusižiūrėtą auką, o paskui klasta įsitempia į lovą. Vilkas žaidžia su Raudonkepuraite, kad paskui ja pasinaudotų. Tie pavojingi vilko žaidimėliai galėjo baigtis tragiškai, jei ne medžiotojas, kuris pasirodė pačiu laiku. Nebus perdėta, jei vilką pavadinsime pedofilu, kuris apsimetęs draugu žaidžia su vaiku ir klastingai planuoja jį nuskriausti.

296 pakankamai moksliškai pilki puslapiai.

8 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams