Margaret Atwood: Tarnaitės pasakojimas

2016-07-21

Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimasAš esu debesis, susitvenkęs ties pagrindiniu objektu, kriaušės pavidalo, kietu ir daug realesniu negu aš, jis raudonas ir švyti po permatomais apdangalais. Jo viduje erdvė, didžiulė kaip dangus naktį, ir tokia pat tamsi bei išgaubta, nors labiau juodraudonė negu juoda. Šviesos taškeliai plečiasi, sužimba, sprogsta ir susiraukšlėja jos viduje nesuskaičiuojami kaip žvaigždės. Kas mėnesį pateka mėnulis, milžiniškas, apvalus, sunkus, pranašiškas. Jis rieda, stabteli, rieda toliau ir dingsta iš akių, ir aš matau, kaip neviltis artinasi prie manęs tarsi badas. Ir vėl, vėl aš tokia tuščia. Įsiklausau į savo širdį, kuri banga po bangos, sūrios ir raudonos, atriedančios vėl ir vėl, žymi laiką.

Prisirašiau tiek citatų, kad reikėjo atrinkinėti, kurios arčiau širdies. Tinkama knyga tinkamu laiku, greičiausiai taip galima būtų tiksliai apibūdinti faktą, kad man šis romanas taip labai patiko. Aitrino žaizdas, sukrėtė, vaitojau kartu su pagrindine veikėja, pajutau jai begalinį artumą, lengvai susitapatinau.

Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn, atsibundi vidurnaktį, kai mėnesiena pro langą užlieja jo miegantį veidą, o šešėliai akiduobėse tirštesni ir gilesni negu dieną, ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?
Tokiais atvejais greičiausiai pagalvoji: O jeigu jis manęs nemyli?

Neseniai pagalvojau, kad tarp mano mėgstamų rašytojų beveik nėra moterų, ir štai – klest, Atwood romanas man skreitan. Nepaprastai švelniai, atsargiai, jautriai ir subtiliai papasakota žiauri nevilties istorija. Apie amžiną moterų draugą – laukimą, dažniausiai nežinia ko, kam ir kodėl. O rašytojos kalba tokia turtinga, daugiareikšmė, tiršta, sodri, tiksli kaip aštrus peilis, jokiais būdais nenuvertinant ir vertėjos darbo. Super.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.
Gal tam tikra prasme ji ir yra apie visus tuos dalykus, tačiau nejučia įsipina tiek daug kitokių dalykų, tiek šnabždesių, spėlionių apie kitus, tiek gandų, kurių neįmanoma patikrinti, tiek daug neištartų žodžių, tylaus šniukštinėjimo ir slaptumo. Ir tiek laiko reikia ištverti, sunkaus kaip keptas maistas arba tiršto kaip rūkas; o paskui kaip iš giedro dangaus tas raudonis, sprogte išsprogęs gatvėse, kai aplinkui taip puošnu, oru ir somnambuliška.

Nors neseniai liūdėjau dėl dažnai mano skaitymo kelyje pasitaikančių antiutopijų (priešpriešinant jas utopijoms), ši vėlgi – tokia. Gileado respublikoje, kuri netolimoje ateityje susikūrė dabartinėje JAV teritorijoje, valdo teokratai, atėmę iš moterų teises dirbti, turėti nuosavybę, mokytis ir panašiai. Vienų moterų paskirtis – valdyti namų ūkį, kitų – dirbti ruošos darbus, trečių – gimdyti vaikus, ketvirtų – linksminti patriarchališkos bendruomenės grietinėlę. Nelabai skiriasi nuo islamo fanatikų įsivaizdavimo apie tobulą visuomenės modelį, tik čia remiamasi Biblija. Pagrindinė veikėja Fredinė dar visai neseniai gyveno įprastą mūsiškį šiuolaikišką gyvenimą, todėl jai itin sunku susitaikyti su susiklosčiusia padėtim, į jos pasakojimą vis įsipina prarastos praeities šešėliai su skauduliais.

Bet aš vis tiek jaučiu ir alkį. Siaubinga, bet tai tiesa. Nuo mirties aš išalkstu. Gal todėl, kad manyje tuštuma, o gal tai kūnas rūpinasi, kad išlikčiau gyva, vis kartodamas savo nuolatinius poterius: Aš esu, aš esu, vis dar esu.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams