Mano dienos prie Brandenburgo

2009-11-09

Lyja, šlapia, bet gal viskas tik mūsų galvose? Ar siena griuvo mūsų galvose?

Ir kai bėgau (sapnuose, bet kiekvieną naktį) į Vakarus, į laisvę, į geresnį rytojų, žinojau, kad už tai kalėjime kentės visa mano šeima, bet laisvė ir Vakarai juk už viską svarbiau, bėgimas už viską svarbiau, bėgimas kaip tikslas pateisina viską. O visi tie, kuriems ir DDR yra išsvajotasis užsienis, kuriems čia prekių pasirinkimas didesnis ir saulė šviesesnė, ką jiems daryt? Kur bėgti lietuviams, latviams ir estams, jei jiems net iki sienos toli?

Taip plinta amžinas minčių užsirakinimas Rytų kalėjime.

Vakarai mums daro blogą įtaką, remkimės Vakarų praktika, Vakaruose tai jau seniai toleruojama, Vakarai, Vakarų, Vakaruose, pavyzdys, orientyras, amžinai vyresnis brolis, į kurį verta lygiuotis, kurio slapčia tenka nekęsti, nes jis ir toliau tobulėja, o mes vis atsiliekam, mes klausomės tos pačios muzikos, mes stengiamės priimti gėjus į savo puritonišką visuomenę, bet kodėl mes vis viena Rytai Rytai Rytai, amžinai Rytai, apie kokius sienų griuvimus kalbate?

Duokite pinigų mūsų keliams, mūsų ūkininkams su pasenusia technika, viešpatėliau, leiskite nors kiek jus pasivyti, nebrukite mums Helovyno, mes turime Vėlines, mes turime kuo didžiuotis, mūsų didinga praeitis, mes drąsi tauta, ach, nebespardykite, tik paskolinkite eurų, apginkite nuo grėsmingojo kaimyno, nutieskite elektros tiltus, mes tik norime irgi tapti Vakarais!

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams