Lok šok. Staugiu aš.

2008-09-25

scream.jpgŠokių mokytojas įvardino ją trauma, o valstybinės darbo inspekcijos inspektorė, su kuria šįryt aptarinėjau reikaliukus, – nelaimingu atsitikimu buityje. Aš vadinu ją kąstine-plėštine pusės centimetro gylio žaizda, kurią įgijusi kriokiau nesavu balsu ir mano veidas taip žavingai apibėgo juodu tušu, kad geriausi pasaulio grimeriai dramatiškiausiam filmui nepakartotų tokio šedevro. Man skauda, kai trauku banknotus iš piniginės, šukuojuosi, perjunginėju pavaras ir laikau kavos puodelį. Man įkando šuo. Toks jausmas, kad pradeda vystytis fobija mylimiausiems šito pasaulio gyvūnams. Velnias, nenoriu.

Dėl neperstojamo dirginimo tapau itin nervinga, nuolat virpu ir viskas žiauriai erzina. Kai vakar nuėjau pas mamą bei prašnekus apie kasdieninius dalykėlius apsižliumbiau, ji privertė rinktis iš dviejų vienodai nemėgstamų skysčių – vaistų ir alkoholio. Pirmieji neskanūs, antrasis lyg tyčia pasitaikė rožinės spalvos. Paskui buvo šokių pamoka, reikėjo daug daug suktis, ir aš lekiojau po salę apsvaigusi, o kai sustodavau, galva makalavosi daugiau nei maloniai. Ta prasme net pykino. Man netinka gerti.

Naktį atsibudau trečią valandą ir glostydama skaudančią plaštaką panikavau, kad mano Mazdulė tikrai nepraeis technikinės. Kaip tarė, taip padarė, aišku. Dėl miego stygiaus šitas nervinis drebulys jau pamažu virsta kalatojimusi. Jaučiu reikt bėgt iš darbo, vežt Mazdą servisan, o pačiai lįst po stora antklode. Visogero.

Šitaip paauksuotom medžių viršūnėm į mano miestą ateina pėmėesas.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams