Lapkritį žiūrėjau

2009-11-30

bandidasSaldžių sapnų (The Good Night) – kai gyvenimas sapnuose tampa žymiai mielesniu, nei atsibudus, kažkas tikrai yra ne taip. Pagrindinis filmo veikėjas visomis išgalėmis stengiasi kuo ilgiau miegoti ir tęsti sapną, kur jo mylimoji – Penélope Cruz – nuolat kužda ausytėn, kad jis be galo nuostabus ir talentingas, keičia savo išvaizdą pagal jo pageidavimus, o kartais ir klonuojasi į dešimt Penélopių, kad galėtų patenkinti savitus seksualinius įgeidžius. Kokia reali mergina galėtų su tuo konkuruoti?

Elegija (Elegy) – ir vėl Penélope visame savo gražume, puikiai vaidina dešimčia metų jaunesnę veikėją, ir nežinodamas neatspėtum, kad aktorė jau toli gražu ne studentiško amžiaus. Viskas taip emocionalu ir persunkta jausmo trapumu, kad net baisu toliau žiūrėti, nes istorija bet kurią akimirką gali subyrėti kaip kortų namelis.

Nulinis Zero poveikis (Zero Effect) – mane visuomet žavi ypač gerai žmones “skaitantys” psichologai, tokie, kuriems nereikia net kalbėtis, nes iš išvaizdos ir elgesio manierų jie jau gali papasakoti daugiau, nei gerai pažįstamas asmuo. Todėl, nors nemėgstu istorijų apie žmogžudystes ir kitokius nusikaltimus, kartais mielai pažiūriu kokį detektyvą, kuriame darbo sėkmę lemia ne greiti automobiliai ir taiklūs ginklai, o įžūlus nuovokumas. Šitas patiko.

Banditės (Bandidas) – smagi, nors pakankamai lėkšta komedijėlė su Penélope ir Salma. Greičiausiai vien dėl šių aktorių ir verta žiūrėti, nes jos tokios žavios, su giliom iškirptėm, maskatuojasi ilgais juodais plaukais, o ta scena, kai jos viešbutyje maivosi prieš Quentiną, iš viso kerinti. Dar man šiuo metų laiku norisi žiūrėti kuo daugiau filmų, kurių veiksmas vyksta šiltuose kraštuose, kad nors mintimis pabėgčiau nuo šitos pilkos šlapdribos, taigi Meksika šįkart skaniai susikramtė!

Kalėdos (Noel) – saldi, pernelyg saldi kalėdinė pasaka su visu jai priklausančiu gerumu, šiltumu ir stebuklais. Bet jau kadangi pasiryžau peržiūrėti kuo daugiau filmų, prie kurių Penélopė XXI a. savo snukelį prikišo, niekur nepasidėsi. Tiesa, Sacharos kažkaip nedrįstu imtis, nes visas jos siužetas ir Matthew McConaughey taip atgraso, kad fui fui…

Virš debesų (Head in the Clouds) – nors Charlize Theron yra ta aktorė, kuriai labiau jaučių antipatiją, nei simpatiją (vėlgi rinkausi filmą dėl Penélopės), jos įkūnijamos veikėjos požiūris man buvo toks savas ir suprantamas: “Karai tęsis, kol bus norinčių mirti”, “Pakaks jausti kaltę už tai, kad mes gyvename normalų gyvenimą, o ten vyksta siaubingi dalykai”, “Aš rūpinuosi tais, kurie gyvena šalia manęs”. Ir kai ji pakeičia nuostatas, gyvenimas tampa pragariškai skausmingu. Vaje.

Gotika (Gothika) – vienas iš baisiausių dalykų gyvenime, man atrodo, yra išprotėti, ir kai dirbi su psichikos ligoniais, galimybė tam atsitikti tikriausiai yra didesnė. Tai va šitas siaubiakas man tikrai toks sukrečiantis ir nemalonus pasirodė, ne taip, kaip filmai apie vampyrus (kurių, bent jau kol kas, nebijau). Ir dar visos tos spalvos, šaltis, mirksinčios lempos, liūtys, betonas, jetau, nu taip nemalonu… Net Penélopė negelbėjo, nes šarmu visai šiame filme netryško…

7 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams