Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum IV

2017-02-02

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IVTuo tarpu jis pats, Pranciškus Ksaveras Norvaiša, buvo įsitikinęs, jog neapčiuopiamiausia yra kasdienybė ir nieko nėra paslaptingesnio už paprasčiausius dalykus, tokius, kaip ledėjimas ar tirpsmas, nes mokslas su jo visais teleskopais ir mikroskopais, su fizika ir matematika negali iki galo paaiškinti, kas iš tiesų vyksta tą akimirką, kai užverda vanduo, o juo labiau – siela.

Nors pirmąsias Silva rerum dalis skaičiau nusiteikusi skeptiškai, trečiosios ir ketvirtosios jau laukiau – nieko negaliu sakyt, žavi ir viskas ta mūsų istorija, intriguoja senovės kasdienybės detalės, kalba, žmonių santykiai, gyvensenos ir mąstysenos būdas. Autorė nuostabiai meistriškai atkuria šįkart antros aštuoniolikto amžiaus pusės Lietuvą, o kadangi pagrindinis veikėjas – valdovų mylimas ir globojamas matematikos profesorius, jam suteikiama nemažai galimybių pakeliauti po senąją Europą, o skaitytojui – susipažinti su tenykščiais to meto papročiais ir skirtumais nuo Lietuvos. Romanas patiko, nors ir nesukrėtė ar kažkaip kitaip emociškai smarkiau nepaveikė, tačiau labai smagu buvo skaityti, ypač paskutinį trečdalį.

Ten, Gdanske, Pranciškus Ksaveras Norvaiša pirmą kartą išvydo jūrą, kurios lydyto švino spalvos paviršių šiaušė rugsėjo vėjai, o horizontas nyko tolumoje, už kurios slypėjo nežinomybės ir nepatirtų tolimų kraštų pažadas; nieko nuostabesnio, labiau atliepiančio jo sielos būseną jis nebuvo matęs; dūžtančios, riaumojančios bangos baltomis keteromis buvo nerimastingos it jo paties mintys; ūmai, vieną akimirką pro kamuolinius debesis prasiveržė pluoštas auksinių saulės spindulių, bangos it užburtos ėmė akimirksniu rimti: tą akimirką jam dingtelėjo, jog būtis gal yra ne sustingusi, it Parmenido, ne nebepasikartojanti kaip Heraklito upės tėkmė, bet veikiau tarsi jūra – ir pastovi, neišsiliejanti iš savo geografinių kontūrų, ir kartu nuolat kintanti, kas akimirką vis kitokia; kadaise jėzuitai per filosofijos paskaitas jį mokė apie viduramžių mistikų stebuklingąją rožę, kuri vienu metu yra ir visuma, ir žiedlapių atskirybė; lygiai taip ir jūra jam tą nušvitimo akimirką įkūnijo ir amžinybę, ir kintamybę vienu metu, vienoje stichijoje, viename.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams