Kristina Sabaliauskaitė: Silva rerum

2014-06-23

Kristina Sabaliauskaitė Silva rerumTad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi ir prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų, tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus… Verkiant reikia tikėjimo, kad visas šis bruzdėjimas iš tiesų turi kažkokią prasmę, kuri stebuklingai ims ir paaiškės, kai išmuš jį užbaigianti mirties valanda, o viso bruzdesio prasmingumui pagrįsti gudrieji prigalvojo visokių ritualų ir papročių, neva turinčių įtikinti, kad mėsos ir kaulų aparato išklerimas — anaiptol ne pabaiga, o tik visa ko pradžia… Tikra bajka, skirta vien tam, kad žmogus užsimirštų užsižaidęs, kaip kad dabar tie katiną laidojantys vaikai, ir taip smarkiai nesisielotų dėl savosios būties beprasmybės.

Labai nesmagu imti skaityti knygą, kai esi girdėjęs daug vertinimų ir nuomonių, nes tuomet jautiesi tarytum turėtum arba su jais sutikti, arba juos atmesti, nors kartais galbūt nesinorėtų darytų nei vieno, nei kito. Tarkim, Silva rerum tituluojama kažkokiu stebuklu, literatūros šedevru ir neįtikėtinai nuostabiu įvykiu mūsų lietuviškoje padangėje, o tuo tarpu aš joje nieko tokio nerealiai fantastiško neradau, tačiau teigti, kad čia visiškas šūdas, banalybė ir beprasmybė irgi negalėčiau. Tiesiog normali, gražiai parašyta knyga, kurios stiprioji pusė – žavingas, tarytum be jokių ypatingų pastangų, autorės nardymas septyniolikto amžiaus gyvenime. Puiki medžiaga šį laikotarpį studijuojančiam žmogui, smagu ir man nusikelti į anuos laikus, pabandyti įsivaizduoti, kaip ten viskas buvo. Tačiau literatūrine prasme, tarkim, jei tas pats veiksmas vyktų dvidešimt pirmame amžiuje, romanas tikrai nė velnio nesužavėtų – siužetas visiškai nuspėjamas, lėkštas ir prėskas, pabaiga iš viso nesupratau ar buvo, o įmantrūs rašytojos sakiniai sielos nepaliečia, nesupurto ir nenustebina, taigi… net ir nežinau, skaityt antrą dalį, ar ne? Pagerės situacija bent kiek?

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams