Kokiame grožyje mes gyvenam

2010-09-17

Šiandien mane lengva priversti pakilti nuo žemės – pasinaudok proga, pasinaudok savo magiškomis galiomis, pasinaudok. Būgneliais, barškučiais, žvangučiais ir metalofonu. Rudens ryto melodija. Virpėdama skamba. Pripildo.

Mūsų širdys, aptepliotos molingais purvais, pakraščiuose atvėsusios, švelniai besisukdamos plūduriuoja tarp upės krantų, naktimis atspindi mėlyną pilnatį, rytais užsimiegojusias akis, plaukus ant ateities planų, o gal voratinklius. O dienos dar toli, nėra dar ko apie jas ir galvoti. Dienos palauks.

Matai, esu čia, šalia, kaip ir žadėjau. Nevertėjo nerimauti.

O mano šokiai teškenant basomis upės paviršiuj, o po pilnatim, o virš plūduriuojančių širdžių, o kaip Tau patinka. Štai taip mes ir gyvenam, mielieji svečiai, atsinešę per daug vaišių, toks tas mūsų miegamasis, tokia štai mūsų istorija – naktimis ir rytais, niekad neperžengiant ribos, į dienas, jos palauks, mes čia.

Aukso dulkių potvyniai apsemia rytus, tviska pagalvės, saldūs cukriniai sapnai, tingios bangos ridinėjasi delnais, kutena nervų šakneles, geltoni rudenys pro miglotus langus. Svetimi ateiviai stato tiltus per mūsų upes, baigę darbus palieka įrankius ir sumuštinių dėžutes, viską palieka, grįžta į šiaurę, o mano šokiai trepsenant basomis ant tiltų turėklų, naktimis be mėnulių, seniai užmiršus širdis apačioj.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams