Kodėl skyrelis Bedarbystės džiaugsmai apaugo voratinkliais

2010-11-15

VaikasKodėl kodėl – mat darbą susiradau! Tiksliau, kaip protingi tinklaraščio komentatoriai ir patarė, sulaukiau, kol jis pats mane susirado. Prieš gerą mėnesį pradėjau, ir galiu drąsiai ranką prie širdies pridėjusi ištarti – man patinka dirbti! Nežinau, ar čia ta euforija laikui bėgant neišblės, tačiau dabar džiaugiuosi. Ir sekmadienio vakarą manęs visai nekankina mintys – vaje, rytoj į darbą.

O pareigos tai tokios, apie kokias svajojau nuo pat dešimtos klasės, kurių vardan šešerius metus krimtau universitetinius mokslus. Pirmom savaitėm niekaip negalėjau atsigėrėti savo darbo pažymėjimu, kuriame po mano pačios nuosavu vardu ir pavarde juodu ant balto parašyta – PSICHOLOGĖ. Jėėėi!!! Tik kažkaip visuomet save įsivaizdavau konsultuojančią suaugusius, nes vaikai tai ką – ištirti juos gali, diagnozuoti ką nors, o problemų savo aiškiai jie nesuformuluos ir valandą sunkiai išsėdės ramiai kalbėdamiesi. Tačiau įsidarbinau pradinėje mokykloje-darželyje, ir – žinai ką? – čia dar įdomiau! Šnekėt tie vaikai šneka, ir kai kurie netgi taip protingai, kad suaugusiems derėtų pasimokyti, o plius dar laisvai su jais gali piešti, žaisti, dėlioti dėliones ir statyti pilis iš kaladėlių, kurti istorijas, fantazuoti sugriuvus ant čiužinių, na žodžiu – veiklos pilna diena! Ir koks džiaugsmas apima, kai nebe pirmą kartą įžengus į klasę / grupę pamatai suspindinčias akis, kai tave su pasitikėjimu paima už rankos, kai atvirai smalsauja, kada vėl galėsime pasimatyti…

Grįžus namo apsikraunu šūsnimis knygų apie vaikų psichologiją – ko niekuomet nedariau dirbdama personalo valdymo srityje, sakiau, kad nereikia painioti laisvalaikio su darbu, o dabar ir nesijaučiu painiojanti – man tiesiog nuoširdžiai įdomu!

24 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams