Knygos ir ekranizacijos
Kai perskaitau tikrai gerą knygą, norisi ilgiau likti jos sukurtame įspūdyje, pilniau išgyventi ir suprasti charakterius – tikriausiai dėl to kai kurie žmonės buriasi į knygų skaitytojų būrelius ir perskaitę tam tikrą kūrinį diskutuoja nagrinėdami savo suvokimus. Vienas iš būdų pažvelgti į knygą kito asmens akimis – jos ekranizacija. Tarkim, baigusi skaityti Lawrence‘o Mylinčias moteris, žiūrėjau to paties pavadinimo filmą.
Turiu pripažinti, šįkart mano ir filmo kūrėjų interpretacijos laaabai skyrėsi. Vien jau tai, kad jie nepaisė rašytojo sukurtų fizinės išvaizdos aprašymų, smarkiai iškraipė pagrindinių veikėjų charakterius – jei Gudrūna prieš veidrodį šukuojasi savo ilgus tamsius plaukus, mano akyse tai suteikia jai žavingos moteriškos paslapties, tuo tarpu kai filme aktorė pešioja vilivonkiškus galiukus, ji atrodo gana šalta ir negili. Ak, ir apskritai, jei kalbant apie šį filmą – jis sukurtas 1969-aisiais – kaip keista, kad tais laikais žmonės nesugebėdavo tinkamai pavaizduoti praėjusių laikų stiliaus! Veiksmas vyksta XX a. pradžioje, o aktorių makiažas – tipiška šešiasdešimtųjų Nancy Sinatros arba Twiggy kopija… Na, bet filmas garsus tuo, kad vienas pirmųjų atvirai parodė didžiajame ekrane vyriškus lytinius organus, ir tiems, kurie skundžiasi, kad mene tik nuogas moters kūnas vaizduojamas kaip estetiškas, mielai rekomenduoju šią Lawrence‘o knygos ekranizaciją, mat čia vyriški kūnai atsiskleidžia visu grožiu!
Pastebėjau, kad kuo labiau man patinka knyga, tuo mažiau žaviuosi jos ekranizacija. Tarkim, Bukowskio Faktotumas taip labai nesužavėjo, užtat to paties pavadinimo filmas įkvėpė tam tikroms įžvalgoms. Iki šiol nežinau, ar geresnis Burgesso Prisukamas apelsinas, ar Kubricko… Ekranizacijoje mane taip pat erzina tas šešiasdešimtųjų stiliaus neišvengiamumas, nors kalbama visai apie kitus laikus. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė bei Saramago Aklumas kaip filmai, mano nuomone, perteikia tik kelis procentus rašytojų minčių.
O šiaip – greičiausiai niekas nesiginčys – žinoma, kad filmai nesugeba per kelias valandas išreikšti tiek gilumos, kiek knygos. Jie tik papasakoja faktus, parodo žmones, stengiasi jų mimikomis perteikti emocijas ir išgyvenimus, tačiau tiek neįmanomai daug lieka už kadro, kad judantys paveikslėliai – tik slydimas vandens paviršiumi, lyginant su turtingomis šiugždančių puslapių gelmėmis. Tikriausiai todėl per mėnesį aš pažiūriu apytiksliai tiek pat filmų, kiek ir perskaitau knygų – nors skaitymas užtrunka ilgiau, jame jaučiu daugiau prasmės.
Hits: 1
7 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
visiškai pritariu, kad lakstantys paveiksliukai negali prilygti žmogaus vaizduotei ir tik yra trupiniai nuo knygos sukurto pasaulio
Filmai – tai jau sukramtytas, perdirbtas dalykas. Tiesa, interpretacijų ir juose gali būti visokių.. Pritariu, kad knygoje suktauta daugiau nei 1,5 val. trukmės “judančiuose paveikslėliuose”.
Aš, nors ir rūpi, nemėgstu tuoj pat žiūrėti filmą, pastatytą pagal ką tik perskaitytą knygą. Patinka leisti savąjai interpretacijai ir įsivaizdavimui susigulėti. Ir vistiek – o gal dėlto – mano žmogus labai nemėgsta kartu su manim tų filmų žiūrėti, nes puolu kritikuoti kūrėjų pasirinkimą ar bet kokį pakeitimą ‘o knygoj tai buvo taip!’. 🙂
Pirmą kartą šiuo klausimu susimąsčiau, tikriausiai, po Doriano Grėjaus. Kai totaliai skiriasi ne tik veikėjų išvaizda, bet ir siužetas. Iš esmės. Filmas – gražu, bet knyga – dar gražiau.
Mačiau filmą “Veronika trokšta mirti” (gal netiksliai, nežinau), o vat tos Coelho knygos neskaičiau. Ir žinai – neskaitysiu. Vat specialiai. Kad išliktų vaizdas iš filmo ir gražus prisiminimas. Kai kada pabosta lyginti, norisi tik mėgautis.
Kalbant apie Doriana Greju, tai vienas prasciausiu mano matytu filmu. tik grazus judantys paveiksleliai, rezisierius visiskai neatskleide knygos minties.
Gal filmai daznai nuvilia todel, kad ieskome juose knygos atspindzio. Taciau turint galvoje tai, kad filmuose ir knygose naudojamos visiskai kitos raiskos priemones, jie ir negali buti tolygus. Filmai neturi atkartoti knygos. Jie turi gyvuoti kaip atskiras vienetas. Kad ir kaip sunku butu atsikratyti sio lyginimo… Turejau paskaita apie lyteratura ir kina, ir vienas dalyku, kuriuos ismokau, yra tas, kad visi kitoniskumai, kurie atsiranda kine, turi prasme. Tad stengiantis issigvildenti, kodel vienas ar kitas veikejas igyja kitokius fizinius bruozus o kartais ir charakterio savybes, galima atrasti labai daug graziu prasmiu. Ir taip – daznai jos visai kitos, nei knygoje, bet ne visada blogesnes.
Monika, aš ir nenoriu, kad filmas lygiagrečiai atkartotų knygos turinį – galų gale tai net neįmanoma, nes visuomet knygoje be galo daug yra tarp eilučių, ir tai kiekvienas skaitytojas, tame tarpe ir filmo scenarijaus autorius, interpretuoja savaip. Ir galbūt tos kitų žmonių interpretacijos padeda geriau suvokti knygą, pamatyti ją kitu kampu.