Knygos ir ekranizacijos

2010-06-02

Kai perskaitau tikrai gerą knygą, norisi ilgiau likti jos sukurtame įspūdyje, pilniau išgyventi ir suprasti charakterius – tikriausiai dėl to kai kurie žmonės buriasi į knygų skaitytojų būrelius ir perskaitę tam tikrą kūrinį diskutuoja nagrinėdami savo suvokimus. Vienas iš būdų pažvelgti į knygą kito asmens akimis – jos ekranizacija. Tarkim, baigusi skaityti Lawrence‘o Mylinčias moteris, žiūrėjau to paties pavadinimo filmą.

Knygos ir ekranizacijos

Turiu pripažinti, šįkart mano ir filmo kūrėjų interpretacijos laaabai skyrėsi. Vien jau tai, kad jie nepaisė rašytojo sukurtų fizinės išvaizdos aprašymų, smarkiai iškraipė pagrindinių veikėjų charakterius – jei Gudrūna prieš veidrodį šukuojasi savo ilgus tamsius plaukus, mano akyse tai suteikia jai žavingos moteriškos paslapties, tuo tarpu kai filme aktorė pešioja vilivonkiškus galiukus, ji atrodo gana šalta ir negili. Ak, ir apskritai, jei kalbant apie šį filmą – jis sukurtas 1969-aisiais – kaip keista, kad tais laikais žmonės nesugebėdavo tinkamai pavaizduoti praėjusių laikų stiliaus! Veiksmas vyksta XX a. pradžioje, o aktorių makiažas – tipiška šešiasdešimtųjų Nancy Sinatros arba Twiggy kopija… Na, bet filmas garsus tuo, kad vienas pirmųjų atvirai parodė didžiajame ekrane vyriškus lytinius organus, ir tiems, kurie skundžiasi, kad mene tik nuogas moters kūnas vaizduojamas kaip estetiškas, mielai rekomenduoju šią Lawrence‘o knygos ekranizaciją, mat čia vyriški kūnai atsiskleidžia visu grožiu!

Pastebėjau, kad kuo labiau man patinka knyga, tuo mažiau žaviuosi jos ekranizacija. Tarkim, Bukowskio Faktotumas taip labai nesužavėjo, užtat to paties pavadinimo filmas įkvėpė tam tikroms įžvalgoms. Iki šiol nežinau, ar geresnis Burgesso Prisukamas apelsinas, ar Kubricko… Ekranizacijoje mane taip pat erzina tas šešiasdešimtųjų stiliaus neišvengiamumas, nors kalbama visai apie kitus laikus. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė bei Saramago Aklumas kaip filmai, mano nuomone, perteikia tik kelis procentus rašytojų minčių.

O šiaip – greičiausiai niekas nesiginčys – žinoma, kad filmai nesugeba per kelias valandas išreikšti tiek gilumos, kiek knygos. Jie tik papasakoja faktus, parodo žmones, stengiasi jų mimikomis perteikti emocijas ir išgyvenimus, tačiau tiek neįmanomai daug lieka už kadro, kad judantys paveikslėliai – tik slydimas vandens paviršiumi, lyginant su turtingomis šiugždančių puslapių gelmėmis. Tikriausiai todėl per mėnesį aš pažiūriu apytiksliai tiek pat filmų, kiek ir perskaitau knygų – nors skaitymas užtrunka ilgiau, jame jaučiu daugiau prasmės.

7 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams