Kelių valandų atostogos

2008-07-24

atostogos.JPGŠtai Tau vakarykštė akimirka, užfiksuota itin jautriu vidiniu fotoaparatu: vidurnakty grįžinėjam iš Druskininkų sunkvežimiuku, pasipuošusi marškinukais su auksinėm siūlėm, auksiniais vasariniais aulinukais beigi tokia pat rankine, žodžiu tikra mergaitė su golden touch, dangus švyti nuo saulėlydžio tokia plačia rožine juosta, kaip savanoj (esu tikra, kad savana būtent taip ir atrodo), į stiklą lekia bepročiai šviečiantys auksiniai vabzdžiai (esam jų vienatinė saulė), ir tada per radiją pasigirsta Goldfrapp, aš nebegaliu nešokti, stačiai auksinio medalio vertas vakaras! Brangiausiasis klausia, ar aš jau lūžinėju, žino – esu miegiuko karalienė, vienuoliktą valandą smingu kaip kirvukas į sausą pušį, bet ne, pora puodelių kavos laiko mano vokus plačiai atmerktus, tiesiog meistriškai atpalaiduoju kūną ir leidžiu muzikai bei kelio duobelėms judinti jį gyvenimo rimtu. Jaučiuosi švelniai apsvaigusi, tikriausiai nuo kefyro iš Kolonados ciklameninės spalvos šaltibarščių, kur jaukiai sėdėjom terasoj su žvakelėm, gėlėm bei mielais apklotėliais, o šuo norėjo vaikytis katę. Neleidom. Nes Druskininkai dvelkia tokia nenusakoma ramybe, kuo toliau, tuo labiau norisi prisijungti prie sesytės, čia gyvenančios. Argi gyvenimas kurorte nevirsta nuolatinėmis mažytėmis atostogomis? Juk jas sudaro ne tik nėjimas į darbą, bet ir atsipalaidavę žmonės aplink, turistai bei gaivūs žalieji plotai su žaviom gėlėm visur. Atostogų dvelksmas ore. Jokių rytinių kamščių, akropolių su savaitgalinėm kaimo ekskursijom, troleibusų, kurie žiedu važiuoja penkių kilometrų per valandą greičiu… M?

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams