Karl Ove Knausgård: Mano kova. Mirtis šeimoje
Tą vakarą man buvo aštuoneri, o tėvui – trisdešimt dveji. Nors net dabar negaliu pasakyti, kad suprantu jį ar žinau, koks žmogus jis buvo, tai, kad dabar esu septyneriais metais vyresnis už jį tuometinį, leidžia lengviau perprasti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kaip skyrėsi mūsų dienos. Mano dienos buvo sklidinos prasmės, kiekvienas žingsnis atverdavo kokią nors galimybę, kiekviena galimybė taip kaupinai pripildydavo mane, kad dabar, tiesą sakant, nė pats to nesuvokiu, o jo dienų prasmė nebuvo sutelkta į pavienius įvykius, bet pasklidusi po tokias dideles erdves, kad jų buvo neįmanoma apčiuopti kitaip, kaip tik per abstrakčias sąvokas. Viena jų buvo “šeima”, kita – “karjera”. Jo dienose galėjo atsiverti vos kelios nenumatytos galimybės ar apskritai jokių, jis visada bendrais bruožais žinodavo, ką jos atneš ir kaip su jomis elgtis.
Gausiai išliaupsintas autorius, garsiausias šiuolaikinis Norvegijos rašytojas, kai kurių kritikų vadinamas apskritai pačiu talentingiausiu šiandieniniame literatūros pasaulyje. Na, skaitančiam žmogui turbūt reikėtų susipažinti su tokia žvaigžde, tad ėmiausi labai smulkiu šriftu atspausdintos ir pakankamai storos knygos, kurią galima būtų vadinti ir romanu, ir autobiografija.
Nepasakyčiau, kad skaitėsi sunkiai, tačiau dėl nereikšmingų (o gal tik man jos tokios atrodo?) smulkmenų gausos vietomis skaityti tikrai nuobodoka – na, jei siužetui visiškai nesvarbu, kuria – kaire ar dešine ranka veikėjas pasikasė pakaušį, arba kokia buvo eilinio praeivio, žingsniuojančio perėja, lūpų forma, – tai kurių galų apie tai rašyti? Na, suprantu, tai meninė priemonė, kuria siekiama tikroviškumo, tarsi skaitytojas būtų vietoje ir į viską žvelgtų veikėjo akimis, bet, na, galų gale mes juk dažnai nė patys nesusimąstome, kuria ranka mes pakaušius pasikasome, tad mano požiūriu, šios detalės yra perteklinės ir trukdo susikaupti ties esme.
Tiesą sakant, ir tame yra tiesos, tačiau jokia ankstesnė mano patirtis neleido pasiruošti tokiai invazijai į asmeninį gyvenimą, kokią sukelia vaikai. Su jais tave sieja niekada anksčiau nepatirtas artumas, tavo charakteris ir nuotaikos tarsi susipina su jų charakteriu ir nuotaikomis, ir tampa nebeįmanoma nuslėpti savo blogųjų savybių, jos įgauna formas už tavo asmenybės ribų ir yra sviedžiamos atgal į veidą. Žinoma, tas pats galioja ir tavo gerosioms savybėms.
Knausgård’o šešių knygų serija lyginama su septynių romanų Marcel’io Proust’o ciklu Prarasto laiko beieškant, kurio, beje, aš taip ir neįveikiau (gal kada nors, liko dar keturios su puse knygos). Savirefleksija išties stulbinamo tikslumo ir atvirumo, tas nuoširdumas toks nuogas, kad net graudu – ypač paskutiniuose knygos puslapiuose, kur aprašomas veikėjo ruošimasis tėvo laidotuvėms ir jis neįprastai daug verkia.
Kol kas artimiausiu metu antrosios knygos tikrai neskaitysiu, nes laikas, skirtas kūriniui, neadekvatus mano patiriamam malonumui ir prasmės pojūčiui, bet neatmetu galimybės kažkada grįžti prie šio ciklo.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.
Hits: 4