Karl Ove Knausgård: Anapus pasaulio

2012-12-10

Karl Ove Knausgård Anapus pasaulioGalbūt visiems pasitaiko trumpai iškristi iš laiko, galbūt – niekam, nežinau. Bet mintis graži: kad turime savybių, kurios kiekvienam atrodo unikalios, dėl to ničniekam apie tai neprasižiojame. Dalykų, kurie mums visiems žinomi, bet kuriuos visi nutylime.

Tęsiu pažintį su geriausiais skandinavų kūriniais. Pastebiu, kad bent jau tiems, kuriuos skaitau pastaruoju metu, būdingas ilgos šeimos sagos pasakojimas, kuomet pradedama pagrindiniu veikėju, o pamažu į siužetą įsipina ir tėvų, ir senelių, ir net prosenelių gyvenimo istorijos. Anapus pasaulio patiko tuo, kad čia rampos šviesa krinta ne ant išgyventų įvykių, o tiesiai į vidinį veikėjų pasaulį, kaskart bandoma pajusti, ką reiškia gyventi tuo metu, toje vietoje, to žmogaus drabužiuose. Šis žvilgsnis iš gilios perspektyvos taip išsiplėtoja, kad tenka apsilankyti netgi namų katės kailyje.

Pasaulis senas ir aklas. Jis negirdi, nemato, nemąsto, nejaučia. Vandens veidrodis suyra, linksmai nusijuokia vaikas, ir tu pamanai, kad tai yra būdas ką nors pakeisti: žaisti ir tikėtis, kad pasaulis bent trumpam taps nepavojingas. Bet jis toks nėra, suvoki ūmaus prašviesėjimo akimirką, pasaulis plyti priešais tave, jame sninga, jame lyja, jis prisipildo saulės, rūko, tamsos, jis šaltas, jis šiltas, jis aklas, jis be valios, jis nėra geras, jis nėra blogas, jis nieko iš mūsų nenori. Jis net nėra abejingas! Jis yra niekas, kaip ir mirtis yra niekas, vis tiek tai blogiau už mirtį, nes pasaulio niekui mes net nedavėme vardo.

Visgi, kaip ir esu ne kartą minėjusi, ilgos knygos (bet kokie ilgi kūriniai) man nepatinka, ne išimtis ir Anapus pasaulio. Pirmuosius kelis šimtus puslapių autorius nepaprastai meistriškai veda skaitytoją į kulminaciją, retkarčiais pristabdydamas ir ilgokomis pauzėmis versdamas sulėtinti strimgalvišką lėkimą, galop su žaibais ir fanfaromis pasiekiama viršūnė, ir… Nusileidę kriokliu patenkame į ramią lėtą upę, kuria iriamės iki pat knygos pabaigos. Būtent dėl šitaip sudėliotos mozaikos ir pernelyg ilgai išplėsto pasakojimo negalėčiau knygos vertinti kaip itin itin nuostabios, nors tai nėra detektyvas ar veiksmo trileris, kompoziciją pakeisčiau. O šiaip Knausgård’as puikiai valdo žodį ir jautriai prasiskverbia į charakterių vidų, be to, turi neprastą humoro jausmą – keletą kartų skaitydama susijuokiau balsu. Bendru vertinimu – kūrinys puikus.

Kur nors pasaulyje kas nors tau nutinka, tu tai įsimeni, įvykis lieka atmintyje, tampa pėdsaku smegenyse, cheminiu dariniu. Savaime atsiminimai neturi jokios vertės – jeigu apie juos negalvoji, jų nėra. Kiek yra tokių, kurie niekada nebus išlaisvinti. Nes tai tolygu išlaisvinimui. Vyksmas apgręžiamas: atsiminimai keliauja ne iš pasaulio į tave, bet iš tavęs į pasaulį. Ir tada pasaulis tampa kitoks.

637 lolitiški, bet skandinaviškai gilūs puslapiai.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams