Karen Horney: Neurotiška mūsų laikų asmenybė

2011-04-10

Karen Horney Neurotiška mūsų laikų asmenybėIš tiesų atrodo, kad griebiamės bet ko, kad tik išvengtume nerimo ar bent jo nejaustume. Taip darome dėl daugybės priežasčių, bet dažniausiai todėl, kad stiprus nerimas yra vienas labiausiai kankinančių afektų. Pacientai, kuriems teko išgyventi stiprų nerimo priepuolį, sakosi veikiau mirtų, nei patirtų tai darsyk. Be to, kai kurie nerimo afekto elementai gali būti tam žmogui itin nepakeliami. Vienas tokių – bejėgiškumas. Baisaus pavojaus akivaizdoje žmogus gali būti aktyvus ir narsus. Bet pagautas nerimo žmogus jaučiasi – ir yra – bejėgis.

Labai miela, sava, aiški, suprantama ir įdomi knygutė, privertusi prisiminti studijų laikus, kai per psichiatrijos paskaitas visi persirgdavom vis naujom psichikos ligom – kai skaitai simptomatiką, atrodo, kad tiek daug tinka Tau! Lygiai taip pat ir su neurozėm – skaitau ir stebiuosi, negi esu visiškai beviltiška ligonė… Tačiau kaip ir pati knygos autorė rašo, kiekviename iš mūsų yra dalelė tam tikro nerimo, kadangi gyvename tokioje visuomenėje, kur reikalavimai, lūkesčiai ir galimybės kertasi tarpusavyje, tačiau būdami daugiau ar mažiau sveiki gebame laviruoti ir neapsikraunam griozdiškom gynybom. (Čia tokia racionalizuota gynyba mano, kaip matai.)

Daugybė sunkumų, paprastai aiškinamų persidirbimu, iš tikrųjų sukelia ne pats darbas, bet nerimas, graužiantis mus dėl darbo ar dėl santykių su kolegomis.

Knyga yra skirta suvokti nerimo priežastis, gynybinių mechanizmų formavimosi etapus, sudėtingą neurozės sandarą, vienas kitam prieštaraujančius neurotiko elgesio būdus. Nors tikėjausi, kad bent pabaigoje autorė pasiūlys keletą receptukų, kaip pradėti narpliotis iš tos raizgalynės, tačiau čia juk psichoanalizė – panašu, jog reikia tikėtis, kad suvokęs savo elgesio ir savijautos priežastis žmogus savaime išsivaduos iš kankinančio nerimo.

Mūsų kultūroje apsaugą nuo bejėgiškumo ir nereikšmingumo, pažeminimo galima kurtis ir turėjimo siekiu – tiek, kiek turtas suteikia galios ir prestižo. Iracionalios būdų ką nors įgyti paieškos mūsų kultūroje taip paplitę, kad tik palyginimai su kitomis kultūromis leidžia suvokti, kad tai nėra bendras žmonijos instinktas, kokia nors įsigijimo instinkto forma arba biologiškai pagrįstų potraukių sublimacija. Net mūsų kultūroje kompulsyvus turėjimo siekis dingsta, vos tik jį lemiantis nerimas sušvelninamas ar pašalinamas.

287 psichoanalitiniai puslapiai su taikliom pastabom apie visuomenę, kurioje gyvenam.

Gali būti sunku pastebėti, kad po keista tuštybe, reikalavimais, priešiškumu yra kenčiantis žmogus, kuris jaučiasi visam laikui atskirtas nuo to, kas daro gyvenimą trokštamą, kuris žino, kad net gavęs tai, ko trokšta, jis negalės džiaugtis. Kai suvokiame šios nevilties egzistavimą, neturėtų būti sunku perprasti tai, kas atrodo esąs perdėtas agresyvumas ar net blogis, nepaaiškinamas konkrečia situacija. Žmogus, šitaip atskirtas nuo bet kokios laimės galimybės, turėtų būti tikras angelas, jeigu nejustų neapykantos pasauliui, kuriam priklausyti jis negali.

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams