Kaip papulti į šešias pėdas po žeme

2007-12-06

Mano bendradarbė nusipirko keptuvę už visą trečdalį savo algos belekokią gerą ir dabar, tarsi bandydama save pateisinti, kiekviena miela proga primena, kad mes valgom mirtinai nuodingą tefloną – suprask, maistą, ruoštą už normalią kainą pirktoje keptuvėje. Va – jė – zau.

Žudo žudo mane teflonas, ir visi kiti pasaulio baisumai. Radau smagų testuką, kiek šokoladinio pieno taurių mane nukilintų. Visos tūkstantis septyni šimtai penkiolika su trečdaliu. Arba tiek pat karšto šokolado puodelių. Arba šimtas septynios su trupučiu Red Bull‘iaus skardinės. Arba trys šimtai keturiasdešimt trys puodeliai žalios arbatos.

Katiniška išvada – gersiu pieniuką.

Bet vaikai vaikai, galiu ne tik teflono ar kofeino pakirsta būti. Šie faktoriai iš viso nesvarbūs, kai panagrinėji tikimybę mirti nuo kažko. Štai vienam puslapioke radau lentelę, kurios įvardintas pirmas dvi pasimirimo priežastis atmečiau, nes negyvenu Amerikėj ir nerūkau, taigi sava mirtim susibaigti sulaukus keturiasdešimties tikimybė yra viena iš aštuonių šimtų penkiasdešimt – man artimiausia. Ahm, nenorėčiau (galima derėtis?) – mano vaikai dar nebus užauginti. Tikimybė žūti automobilio avarijoj Europoj turbūt lietuviškai turėtų būti gerokai didesnė, nei viena iš aštuonių tūkstančių, kaip nurodoma. Whatever, man juokingai mąsto žmonės, bijantys skristi lėktuvu, nes jis gali nukristi. Jau greičiau traukiniai susidurs arba nuo bėgių nukris. O skrendant taip pasakiškai tie debesiukai atrodo… Anei jokio streso nejaučiu.

Žodžiu, išvada ir moralas šito viso: gyvenk pasigardžiuodamas, nes nežinia, kada ir nuo ko mirsi.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams